AS-143-41-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-41/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05711-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rhenus Svoris“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 10-S-16756 nepradėti tarnybinio patikrinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrių dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos ar tarnybinio (-ių) nusižengimo (-ų), vykdant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 13-1-01018-13. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdyba pareiškimą dėl policijos pareigūnų galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų 2013 m. rugsėjo 16 d. persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui. Šis, susipažinęs su 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu, 2013 m. spalio 8 d. priėmė nutarimą nepradėti tarnybinio patikrinimo (dokumento Nr. 10-S-16756). Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) normas, reglamentuojančias tarnybinio patikrinimo procedūros pradėjimą, dėl to priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 15, 88 straipsniais, 2 straipsnio 14 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Įvertinęs anksčiau išdėstytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia tam tikras teisines pasekmes. Pažymėjo, jog, pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu prašymas nenagrinėtinas teismų, pastarąjį atsisakoma priimti.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė pareiškimą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyriui ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, prašydamas nustatyti, ar ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 13-1-01018-13 atlikusių ir jį organizavusių pareigūnų veiksmuose/neveikime nėra nusikalstamos veikos sudėties, o to nenustačius – tam tikrų pareigūnų atžvilgiu atlikti pagal savo kompetenciją ar pavedant kompetentingiems asmenims/institucijoms tarnybinius patikrinimus ir skirti tarnybines nuobaudas. 2013 m. rugsėjo 16 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrius šį pareiškimą pagal kompetenciją persiuntė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuris skundžiamu 2013 m. spalio 8 d. raštu Nr. 10-S-16756 informavo pareiškėją, kad dėl jo 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškimo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2013 m. rugsėjo 25 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, jog apie tai pareiškėjas buvo informuotas paminėtos įstaigos raštu. Be to, pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog pagal Aprašo 6 punktą tarnybinių patikrinimų procedūra pradedama gavus prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, tačiau prokuratūros prokuroras, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškime nurodytas aplinkybes, policijos pareigūnams, atliekantiems ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 13-1-01018-13, drausminės bylos nepradėjo, todėl nurodė, jog nėra teisinio pagrindo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl nurodytų policijos pareigūnų veiksmų.

Teismo vertinimu, diskrecija pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą priklauso tokią iniciatyvos teisę turinčiam subjektui, o pagal susiformavusią teismų praktiką netgi atlikto tarnybinio patikrinimo išvada nėra individualus teisės aktas, savaime sukuriantis teises ir pareigas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2004 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-851/2004, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A18-1093/2007), tarnybinio patikrinimo išvados surašymas laikytinas atliekamos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros dalimi, todėl negali būti laikoma veiksmu Aprašo taikymo prasme, taip pat – ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu teisės aktu.

Teismo nuomone, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, o ne sprendimas, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes. Skundžiamu raštu netgi nėra priimtas sprendimas, kokį skunde nurodė pareiškėjas, t. y. sprendimas nepradėti tarnybinio patikrinimo, o tik nurodyta, jog tarnybiniam patikrinimui atlikti nėra teisinio pagrindo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundą dėl šio rašto panaikinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. spalio 8 d. rašto Nr. 10-S-16756 turinį bei iš tokio rašto kylančias teisines pasekmes, netinkamai taikė ABTĮ teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei apygardos administracinių teismų formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Pažymi, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu kreipdamasis į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Vidaus tyrimų skyrių dėl tarnybinio patikrinimo konkrečių policijos pareigūnų veiksmų (neveikimo) atžvilgiu atlikimo turėjo pagrįstą ir teisėtą interesą, kad, jo nuomone, netinkamai savo tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų atžvilgiu būtų atliktas tarnybinis patikrinimas ir nusižengusiems policijos pareigūnams būtų paskirtos tarnybinės nuobaudos.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. spalio 8 d. raštu Nr. 10-S-16756 priėmus sprendimą nepradėti tarnybinio patikrinimo (apie tai informuojant), toks jo teisėtas interesas buvo pažeistas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui aptariamu raštu atsakant į pareiškimą jis buvo informuotas apie priimtą sprendimą nepradėti tarnybinio patikrinimo procedūrų (nors rašte toks sprendimas ir nėra tiesiogiai įvardijamas, tačiau iš rašto turinio jis yra akivaizdžiai numanomas). Nei kartu su aptariamu raštu, nei vėliau Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kitokio sprendimo (atitinkančio individualaus administracinio akto formai keliamus reikalavimus) nepateikė.

Įgyvendindamas savo konstitucinę teisę, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti nepagrįstą ir neteisėtą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą nepradėti tarnybinio patikrinimo. Būtent tuo (t. y. sukeliamų teisinių pasekmių pobūdžiu) aptariamas sprendimas skiriasi nuo tarnybinio patikrinimo išvados. Sprendimas nepradėti tarnybinio patikrinimo procedūrų nėra tarpinė procedūros dalis. Tokiu sprendimu tarnybinio patikrinimo procedūra užbaigiama jos net nepradėjus. Sprendimas turi visus individualaus administracinio akto turiniui keliamus požymius ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Kreipėsi į teismą ne dėl informacinio-aiškinamojo pobūdžio rašto, bet dėl sprendimo nepradėti tarnybinio patikrinimo panaikinimo. Teigia, kad diskrecijos teisė nėra absoliuti ir yra saistoma diskrecijos teisę turinčio subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Galiausiai net ir pats Vilniaus apygardos administracinis teismas formuoja praktiką, jog viešojo administravimo subjektų sprendimų nepradėti tarnybinio patikrinimo procedūrų, kaip individualių administracinių aktų, pagrįstumas, suinteresuotam pareiškėjui kreipusis į administracinį teismą, turi būti vertinamas iš esmės tiek fakto, tiek teisės prasme (pvz., 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3523-189/2010).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ši teisės norma nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Remiantis tokiais argumentais, šiuo atveju akivaizdu, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. spalio 8 d. raštas Nr. 10-S-16756 „Dėl 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškimo Nr. 10-G-12734“ (b. l. 11), kurį pareiškėjas prašė panaikinti, yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (pateiktas atsakymas į pareiškėjo pareiškimą dėl tarnybinio patikrinimo inicijavimo nurodytiems asmenims), nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Šį reikalavimą pagrįstai atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Be to, ABTĮ 37 straipsnio 3 dalis nustato, jog nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas. Byloje esantis 2013 m. spalio 16 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1470 (su 2013 m. spalio 17 d. banko žyma) (b. l. 18) patvirtina, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, kuris jam grąžintinas.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina (ABTĮ 151 str. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį pakeisti.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ 2013 m. spalio 17 d. sumokėtą 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminį mokestį.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė