A-147-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-147-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02518-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 5; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. S-142 „Dėl B. L. specialiųjų poreikių termino nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. S-142); panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. SS-610 „Dėl 2014-02-13 Ginčų komisijos sprendimo Nr. S-74 „Dėl B. L. specialiųjų poreikių“ vykdymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SS-610); įpareigoti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių nustatyti pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai.

Pareiškėja paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydama nustatyti specialiuosius poreikius. Tarnybos Vilniaus teritorinis skyrius 2013 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. R-33167 informavo, kad pareiškėjai nenustatyti bendri pirminiai specialieji poreikiai. Pareiškėjai apskundus šį sprendimą, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius 2013 m. lapkričio 14 d. pakartotinai priėmė sprendimą, jog specialieji poreikiai pareiškėjai nenustatyti. Pareiškėjai apskundus ir šį sprendimą, Komisija pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių per 20 dienų nuo sprendimo gavimo keisti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. SS-3599 „Dėl B.

L. specialiųjų poreikių“ ir priimti naują sprendimą. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius sprendime Nr. SS-610 nustatė pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 dienos. Pareiškėja nurodė, kad tik iš dalies sutinka su Sprendimu Nr. SS-610, t. y. sutinka, jog specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas, bet nesutinka, kad jis nustatytas 1 metams. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Sprendimo Nr. SS-610, skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad nors asmens specialieji poreikiai vertinami ne pirmą kartą, tačiau per artimiausius 12 mėnesių galimas asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo lygio pasikeitimas.

Pareiškėja nurodė abejojanti, ar per artimiausius 12 mėnesių galimas toks pasikeitimas, kai sergama (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymėjo, kad jai nuo 1996 m. kovo 19 d. iki 1997 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta III invalidumo grupė, 1997 m. kovo 13 d. – 1998 m. balandžio 1 d., 2000 m. kovo 28 d. – 2002 m. balandžio 1 d. ir nuo 2002 m. vasario 19 d. neterminuotai nustatyta II invalidumo grupė, 2007 m. birželio 18 d. invalidumo grupė prilyginta 35 proc. darbingumo lygiui, nuo 2008 m. rugsėjo 11d. nustatytas 25 proc. darbingumo lygis ir specialieji nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos poreikiai.

Pareiškėjos teigimu, stebint susirgimų dinamiką, kiekvienais metais ligos tik progresuoja, pagerėjimo pareiškėja nejaučia. Pareiškėja, remdamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 25 punktu, nurodė, kad, atsižvelgiant į jos sveikatos sutrikimus, į tai, kad jie yra nuolatinio pobūdžio, kiekvienais metais sveikata prastėja, darė išvadą, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jai turi būti nustatytas neterminuotai.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintu Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašu (toliau – ir Kriterijų sąrašas), Tvarkos aprašu, pažymėjo, kad Tarnyba nustato tik bendruosius pirminius specialiuosius nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos bei transporto išlaidų kompensacijos poreikius. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė bei psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti ir savarankiškai tvarkyti asmeninį bei socialinį gyvenimą pagal Kriterijų sąrašo 1 punkte išvardintus pagrindinius kriterijus. Specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą pagal Kriterijų sąrašo 2 punkto pagrindinius kriterijus. Atsakovas pabrėžė, kad specialieji poreikiai yra nustatomi neatsižvelgiant į asmens amžių, neįgalumo ar darbingumo lygį. Atsakovas vadovavosi Aprašo 9 punktu, pažymėjo, kad, remiantis 2013 m. rugpjūčio 22 d. siuntimuose į Tarnybą Nr. 868-T ir Nr. 869-T nurodytomis diagnozėmis ir kartu pateiktais medicininiais dokumentais, žinoma, jog asmeniui diagnozuoti judėjimo funkcijos sutrikimai, kurių vertinimui kaip vienas iš būtinų pateikti dokumentų yra Tvarkos aprašo 9.3.1 punkte nurodyta Barthel indekso lentelė. Atsakovas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2004-764/2013 ir pažymėjo, kad tai, jog anksčiau asmeniui buvo nustatytas specialusis poreikis, savaime nėra pagrindas šį poreikį nustatyti ir vertinant asmenį kitą kartą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėją gydančios gydytojos 2013 m. rugpjūčio 19 d. užpildytoje ir kartu su siuntimais į Tarnybą pateiktoje Barthel indekso lentelėje pareiškėjos savarankiškumas įvertintas 40 balų. Pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 26 d. atvykus dėl specialiųjų poreikių nustatymo į Tarnybos Vilniaus III teritorinį skyrių, Tarnybos specialistai pareiškėjos savarankiškumą įvertino 45 balais. Atsakovas paaiškino, kad Barthel indeksas buvo perskaičiuotas, nes gydančios gydytojos pateiktoje savarankiškumo įvertinimo lentelėje neįvertintas asmens gebėjimas persikelti nuo vežimėlio į lovą ir atgal, kuris buvo įvertintas 5 balais, o tai lėmė Barthel indekso vertinimo skirtumą.

Pareiškėjai 2013 m. spalio 17 d. kreipusis į Tarnybos direktorių dėl pakartotinio specialiųjų poreikių įvertinimo, pareiškėja pakviesta dalyvauti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus posėdyje. Pareiškėjai 2013 m. lapkričio 5 d. atvykus į posėdį, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus specialistai, remdamiesi pareiškėjos pateikta informacija apie sunkumus kasdieninėje veikloje, jos savarankiškumą įvertino 60 balų. Nustačius esminius Barthel indekso vertinimo skirtumus, kreiptasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl pareiškėjos aplankymo ir pakartotinio Barthel indekso įvertinimo, dalyvaujant VšĮ Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojams ir Tarnybos specialistams.

Pareiškėją gydančiai gydytojai ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus specialistams 2013 m. lapkričio 8 d. atvykus pas pareiškėją į namus, pareiškėja atsisakė įsileisti ir būti apžiūrėta, todėl Barthel indeksas neperskaičiuotas ir priimant spendimą vadovautasi paskutiniu, objektyvią tuo metu buvusią asmens sveikatos būklę atspindinčiu, 2013 m. lapkričio 5 d. apskaičiuotu pareiškėjos savarankiškumo įvertinimu. Pareiškėjos sveikatos būklei neatitinkant specialiųjų poreikių nustatymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius specialiųjų poreikių pareiškėjai nenustatė.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Barthel indekso vertinimo skirtumų, atsižvelgdama į pareiškėjos skundą, kreipėsi į tretinio lygio gydymo įstaigą dėl gydytojų reabilitologų konsiliumo organizavimo ir pareiškėjos savarankiškumo pagal Barthel indeksą įvertinimo. Komisijoje gauta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų konsiliumo užpildyta Barthel indekso lentelė, kurioje pareiškėjos savarankiškumas įvertintas 40 balų.

Pareiškėjai 2013 m. sausio 24 d. kreipusis į Tarnybą dėl specialiųjų poreikių įvertinimo, specialieji poreikiai nebuvo nustatyti, taip pat buvo esminiai skirtumai tarp asmenį gydančio gydytojo ir Tarnybos teritorinio skyriaus užpildytų Barthel indekso įvertinimo lentelių, asmuo sprendimo neskundė, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja sutiko su priimtu sprendimu.

Atsakovas rėmėsi Tvarkos aprašo 25, 26 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjai 2013 m. sausio 24 d. kreipusis į Tarnybą dėl specialiųjų poreikių įvertinimo, specialieji poreikiai nenustatyti, t. y. poreikiai nebuvo tęsiami nepertraukiamai 6 metus nuo pirmojo jų nustatymo, be to, atsižvelgiant į užfiksuotus nuolatinius asmens savarankiškumo įvertinimo pagal Barthel indeksą pokyčius, Tvarkos aprašo 26 punktas šiuo atveju negalėjo būti taikomas. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, vykdydamas Komisijos sprendimą, vadovaudamasis Kriterijų sąrašo 2.13.1 punktu, atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 11 d. gydytojų reabilitologų konsiliumo užpildytą Barthel indekso lentelę, 2014 m. vasario 26 d. nustatė pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 dienos. Specialiųjų poreikių terminas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 25.2 punktu, nustatytas 1 metams, nes, nors pareiškėjos specialieji poreikiai Tarnybos buvo vertinami ne pirmą kartą, tačiau, atsižvelgiant į Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentų byloje Nr. 82399 sukauptus duomenis, per artimiausius 12 mėnesių galimas pareiškėjos sveikatos būklės bei savarankiškumo lygio pasikeitimas, turėsiantis įtakos specialiųjų poreikių vertinimui. Atsakovas darė išvadą, kad, atsižvelgdama į pareiškėjos sveikatos sutrikimų dinamiką, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio terminą nustatyti neterminuotai.

Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai, kuriais vadovaujasi Tarnyba, yra imperatyvūs, Tarnyba jų privalo laikytis, vertindama asmenų pirminius bendruosius specialiuosius poreikius. Specialiųjų poreikių vertinimas Tarnyboje atliekamas remiantis objektyviais duomenimis (asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduotu siuntimu į Tarnybą, išrašais iš medicininių dokumentų, atliktų medicininių tyrimų (instrumentinių, laboratorinių) išvadomis, specialistų konsultacijų išvadomis, asmens pateikiama informacija), laikantis teisės taikymo taisyklių; dėl blogos savijautos asmens patiriamus subjektyvius jutimus fiksuoja asmenį gydantis gydytojas asmens sveikatos istorijoje ir konsultacijų išvadose. Specialiųjų poreikių vertinimo byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nurodyta informacija apie asmens sveikatos funkcinius sutrikimus ir bendrą asmens savijautą vertinama kompleksiškai. Atsakovas pabrėžė, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, vertindamas pareiškėjos specialiuosius poreikius, vadovavosi specialiųjų poreikių nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, laikėsi juose nustatytos vertinimo tvarkos, veikė pagal kompetenciją ir, objektyviai įvertinęs asmens sveikatos būklę patvirtinančius medicininius dokumentus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad šios administracinės bylos ginčo dalykas yra ne tai, ar reikia B. L. nustatyti specialiuosius poreikius (nes jie skundžiamuose administraciniuose aktuose nustatyti), o kokiam terminui jie turi būti nustatyti: pareiškėjai šie poreikiai nustatyti tik 1 metams, o, jos nuomone, jie turėtų būti nustatyti neterminuotai.

Teismas pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus II teritorinis skyrius, pagal 2013 m. sausio 24 d. siuntimą atlikęs pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimą, Tarnybos 2013 m. vasario 4 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akte Nr. SP-417 konstatavo, jog specialieji nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos bei transporto išlaidų kompensacijos poreikiai nenustatyti, apie tai pareiškėja informuota 2013 m. vasario 5 d. rašte Nr. R-4424, išaiškinant tokio sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Tarnybą su 2013 m. rugpjūčio 22 d. siuntimais Nr. 868-T ir Nr. 869-T dėl specialiųjų poreikio nustatymo. Teismas pabrėžė, kad tik Sprendime Nr. SS-610 buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 dienos.

Teismas rėmėsi Tvarkos aprašo 25.2 punktu ir konstatavo, kad ši nuostata nustato alternatyvias sąlygas, t. y. pakanka vien to fakto, jog būtų pirmą kartą vertinami asmens specialieji poreikiai, o dėl to būtų 1 metams nustatyti specialieji poreikiai. Teismas akcentavo, kad teisinę reikšmę turėjo tik sprendime Nr. SS-610 pareiškėjai nustatyti specialieji poreikiai, nes iki tol specialieji poreikiai tebuvo ginčo objektas (šiuo aspektu sprendime Nr. S-142 nėra pagrįstai nustatyta, kad asmens specialieji poreikiai vertinami ne pirmą kartą). Teismas darė išvadą, kad tiek Sprendimas Nr. SS-610, tiek Sprendimas Nr. S-142 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymą įpareigoti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių nustatyti pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai.

III. Pareiškėja B. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėjos teigimu, teismas neteisingai taikė ir aiškino Tvarkos aprašo reikalavimus. Pareiškėja pažymi, kad teismas neteisingai sprendė, jog jai specialieji poreikiai buvo vertinami pirmą kartą. Pareiškėja paaiškina, kad pirmą kartą specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. vasario 8 d., antrą kartą nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2013 m. vasario 9 dienos. Pareiškėjos teigimu, negalima remtis antra alternatyvia sąlyga, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas per artimiausius 12 mėnesių. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, įvertinus pažymas apie darbingumo lygio nustatymą, matyti, jog netektas darbingumas vis didėja, iš bylos medžiagos matyti, kad jos ligos progresuoja, sveikatos būklė sunkėja. Pareiškėja remiasi Aprašo 25.4 papunkčiu, pažymi, kad jai yra sukakęs senatvės pensijos amžius, todėl specialieji poreikiai galėjo būti nustatomi 3 metams. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos ligos progresuoja, sveikatos būklė sunkėja, todėl, remiantis Tvarkos aprašo 25.7 papunkčiu, specialieji poreikiai turi būti nustatyti neterminuotai, nes jos sveikatos sutrikimai yra nuolatinio pobūdžio.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Tvarkos aprašo 25, 26 punktais, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai 2013 m. sausio 24 d. kreipusis į Tarnybą dėl specialiųjų poreikių įvertinimo, specialieji poreikiai nebuvo nustatyti, pareiškėja šio sprendimo neskundė, todėl atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja sutiko su priimtu sprendimu. Atsakovas nurodo, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius nustatė pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 15 dienos. Specialiųjų poreikių terminas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 25.2 punktu, buvo nustatytas vieniems metams, nes, nors pareiškėjos specialieji poreikiai Tarnyboje buvo vertinami ne pirmą kartą, atsižvelgiant į asmens Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentų byloje Nr. 82399 sukauptus duomenis, buvo nuspręsta, jog per artimiausius 12 mėnesių galimas asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo lygio pasikeitimas, turėsiantis įtakos asmens specialiųjų poreikių vertinimui. Atsakovas daro išvadą, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos sutrikimų dinamiką, apeliaciniame skunde nurodomą būklės progresavimą ir sunkėjimą, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio terminą nustatyti neterminuotai. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktais, kuriais vadovaujasi Tarnyba, yra imperatyvių teisės normų rinkiniai, kurių Tarnyba privalo laikytis vertindama asmenų pirminius bendruosius specialiuosius poreikius. Atsakovas pabrėžia, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, vertindamas pareiškėjos specialiuosius poreikius, vadovavosi specialiųjų poreikių nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, laikėsi juose nustatytos vertinimo tvarkos, veikė pagal savo kompetenciją, ir, objektyviai įvertinęs asmens sveikatos būklę patvirtinančius medicininius dokumentus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl to, kokiam terminui pareiškėjai turėjo būti nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi Tvarkos aprašo 25.2 papunkčiu, nurodė, kad pareiškėjos sveikatos būklė bei savarankiškumas gali pasikeisti per 12 mėnesių, todėl nustatė specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį vieneriems metams.

Pareiškėjos manymu, per paskutinius kelerius metus jos sveikatos būklė tik blogėjo, sveikatos sutrikimai yra nuolatinio pobūdžio, ji jau sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, todėl atsakovas privalėjo jai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį trejiems metams arba neterminuotai.

Pirmosios instancijos teismas apsiribojo fakto, jog pareiškėjos specialieji poreikiai buvo vertinami pirmą kartą, konstatavimu, laikydamas, kad tai yra pakankama teisėta sąlyga nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas ginčą teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (pažymėtina, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas (diagnozių teisingumas ir pan.) į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka). Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, turėjo padaryti išvadas, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas (Teritorinio skyriaus ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėja nei savo skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė kokių nors esminių procedūrinių pažeidimų, padarytų diagnozuojant jos sveikatos sutrikimus, savarankiškumo būklę bei vėliau vertinant jos specialiuosius poreikius. Tarp šalių iš pradžių kilę ginčai dėl specialiųjų poreikių būtinumo buvo išspręsti priimant skundžiamą Sprendimų kontrolės skyriaus 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. SS-610, pareiškėja neginčija paties specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo fakto ir su juo sutinka.

Bylai aktualių teisės normų analizė leidžia padaryti išvadą, kad specialiojo nuolatinės priežiūros ( pagalbos) poreikio terminai yra apibrėžti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo 25 punkte, t.y. inter alia jie nustatomi vieneriems metams, kai pirmą kartą vertinami asmens specialieji poreikiai ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas per artimiausius 12 mėnesių (25.2 papunktis); dvejiems metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas per artimiausius 24 mėnesius (25.3 papunktis); neterminuotai, kai asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio pobūdžio (25.7 papunktis). Iš šio teisės akto matyti, kad Tvarkos aprašo 25.2 papunktyje numatytos dvi alternatyvios sąlygos, bent vienos iš kurių egzistavimas būtų pakankamas pagrindas nustatyti specialiuosius poreikius vieneriems metams.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes - pripažino, jog pareiškėjos specialieji poreikiai buvo vertinami pirmą kartą - yra pagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, B. L. specialieji poreikiai Tarnyboje pirmą kartą buvo vertinami 2008 metais, antrą kartą - 2010 metais, šis, skundžiamu sprendimu įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas, yra jau trečiasis. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir nepagrįstai savo sprendimą motyvavo vien tuo, kad pareiškėjos specialieji poreikiai vertinami pirmą kartą. Teismas privalėjo patikrinti ir antrosios Tvarkos aprašo 25.2 papunktyje numatytos sąlygos - ar pareiškėjos sveikatos būklė bei savarankiškumas gali pasikeisti per artimiausius dvylika mėnesių - buvimą.

Siekdama užtikrinti administracinio proceso operatyvumą bei atsižvelgdama į tai, kad visi ginčui išspręsti būtini rašytiniai įrodymai byloje yra surinkti, proceso šalys buvo išklausytos pirmosios instancijos teisme ir dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija mano, kad Tvarkos aprašo 25.2 numatytos antrosios alternatyvios sąlygos buvimą galima nustatinėti ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarkos aprašo 25 punktas nesieja asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimo vien su asmens savijautos pagerėjimu. Asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pablogėjimas, prognozuojamas per artimiausius 12 mėnesių, taip pat laikytinas pasikeitimu, kuris leistų taikyti jau minėtą Tvarkos aprašo papunktį. Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, specialistų konsiliumų išvadų, pareiškėjos sveikatos būklė ir savarankiškumas pagrįstai įvertintas galinčiu pasikeisti per 12 mėnesių, nes pareiškėjos vertinimas pagal Barthel indeksą nuolat kinta, jos sveikatos sutrikimai progresuoja. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjai taikė antrąją Tvarkos aprašo 25.2 papunktyje numatytą sąlygą ir nustatė specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį vieneriems metams.

Apeliaciniame skunde minimas Tvarkos aprašo 25.4 papunktis nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjo būti taikomas, nes pareiškėjai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ( pagalbos) , o ne nuolatinės slaugos poreikis.

Tvarkos aprašo 25.7 papunktis leidžia nustatyti specialiuosius poreikius neterminuotai, kai sveikatos sutrikimai yra nuolatinio pobūdžio. Pareiškėja pati patvirtino, jog jos sveikatos sutrikimai yra kintantys ir progresuojantys, kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai nepaneigė atsakovo pozicijos, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai yra ne nuolatinio, o kintamojo pobūdžio.

Specialieji pareiškėjos poreikiai nebuvo tęsiami nepertraukiamai 6 metus nuo pirmojo jų nustatymo, todėl Tvarkos aprašo 26 punktas nagrinėjamu atveju tai pat pagrįstai netaikytas.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio terminas Sprendimu Nr. SS-610 pareiškėjai nustatytas nepažeidžiant šį klausimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, remiantis Tarnybai pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis bei juos tinkamai įvertinus.

Komisijoje pareiškėjos skundas išnagrinėtas ir Sprendimas Nr. S-142 priimtas laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šis sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jį teisėtu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą – atmetė skundą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas papildant jo motyvuojamąją dalį šioje nutartyje nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas