A-261-1094-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1094/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. I. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7) ir patikslintu skundu (b. l. 16-19), kuriuose prašė: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 3PM190201; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1A-199.

Paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 3PM190201 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pripažino M. Š. (M. Š.), A. G. (A. G.) ir G. I. solidariai atsakingais skolininkais muitinei ir nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ muitinę vertę – 20 400 Lt. Nuspręsta įregistruoti muitinėje M. Š., A. G. ir G. I. už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę ir šie asmenys įpareigoti teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Nesutikdamas su minėtu trečiojo suinteresuoto asmens sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Departamentą, kuris 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1A-199 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 3PM190201.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, pasiūlius pažįstamam A. A. (A. A.; prisistatęs S.) užsidirbti pinigų kraunant dėžes, 2011 m. lapkričio 24 d. Šalčininkų r., Turgelių sen., Girdijauskų k. prieigose, padėjo krauti dėžes, supakuotas į juodus polietileno maišus, į vežimą ir buvo sulaikytas Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečių. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad pareiškėjas atliko vykdytojo veiksmus, savo veiksmais padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje bei paskyrė jam 13 000 Lt baudą.

Tvirtino, kad Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendime nurodyti argumentai dėl pareiškėjų mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo prieštarauja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies nuostatai, kurioje nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Kauno teritorinės muitinės pareiškėjo veiksmų vertinimas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasme yra nepagrįstas, nes pareiškėjas jokių prekių neįgijo, nelaikė ir nežinojo, kad prekės yra įvežtos neteisėtai. Jis taip pat nežinojo, kokios tiksliai prekės buvo gabenamose dėžėse bei maišuose. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad ne pareiškėjas, bet Baltarusijos Respublikos piliečiai neleistinai įvežė (perdavė) iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją cigarečių dėžes. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas atliko tik vykdytojo veiksmus, o iš tyrimo bylos matyti, kad prekės buvo skirtos ne G. I., bet A. A.. Skolininku muitinei galėtų būti tik asmuo, per sieną įvežęs cigaretes. Atsakovas nepagrįstai plečiamai taiko tiek Bendrijos muitinės kodekso, tiek kitas teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas neturėjo nei lydimųjų dokumentų, nei galėjo matyti, kas yra dėžėse ir maišuose, todėl negalėjo žinoti ar suprasti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, t. y. ar tabako gaminiai buvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, ar ne. Departamentas neteisingai vertino aplinkybę, kad pareiškėjas įvežė cigaretes ir žinojo, kad įvežamos cigaretės. Cigarečių įvežimas ir kartoninių dėžių krovimas turi būti traktuotini kaip skirtingi veiksmai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. baudžiamajame įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, kas yra dėžėse. Tai patvirtino ir visi liudytojai. Atsakovas rėmėsi baudžiamojo įsakymo buvimu, tačiau visapusiškai neišnagrinėjo jame nurodytų faktinių aplinkybių. Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad nusikaltimas yra daugiau atsitiktinis, o tai dar viena aplinkybė, kuri patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo žinoti / suprasti, jog krauna cigaretes ir atlieka neteisėtą veiksmą.

Atsakovas nepagrįstai nevertino A. A. veiksmų. Šis asmuo buvo apklaustas ir vėliau, net pareigūnams žinant, kad cigaretės buvo skirtos šiam asmeniui, buvo nemotyvuotai paleistas. A. A. minėjo pareiškėjui, kad greit ir jis bus paleistas, nes pareigūnams sumokėta 30 000 Lt. Prašė peržiūrėti aplinkybes, susijusias su A. A. atleidimu nuo atsakomybės, nes minėtos aplinkybės turi esminės įtakos dėl ginčijamų sprendimų. Darė išvadą, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, nevertino byloje esančių asmenų veikimo / neveikimo. Tvirtino, kad negalėjo būti priimtas vienas sprendimas dėl visų asmenų, turėjo būti priimti atskiri argumentuoti sprendimai. Tik esant dviem būtinosioms sąlygoms, asmenį galima pripažinti skolininku muitinei, t. y. asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinoti arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35-37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją. Ji atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka, skolininkais muitinei laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Taigi, yra dvi komuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku. Iš įsiteisėjusiame baudžiamajame įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas su kitais asmenimis, išvengdamas muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 23 000 pakelių cigarečių „Fest“. Iš baudžiamajame įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas žinojo (suprato) apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jame dalyvavo. Atsižvelgiant į baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes atsirado importo skola, o skolininku laikytinas G. I. (pareiškėjas).

Departamento nuomone, pareiškėjo skunde teismui nurodyti teiginiai, kad jis cigarečių neįgijo, nelaikė, nežinojo kas yra dėžėse ir negalėjo suprasti, kad cigaretės yra įvežtos neteisėtai, yra nepagrįsti įrodymais ir vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti mokestinės atsakomybės. Šie teiginiai prieštarauja baudžiamajame įsakyme nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir paties pareiškėjo duotiems parodymams bei prisipažinimui. Pagal galiojančias Akcizų mokesčio ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų nuostatas prievolė mokėti akcizus ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) už neteisėtai įvežtas cigaretes tenka pareiškėjui.

Departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. 1A-199 buvo įvertinti pareiškėjo bei A. G. ir M. Š. veiksmai ir jiems įregistruota mokestinė prievolė. A. A. veiksmai Kauno teritorinės muitinės skundžiamu sprendimu įvertinti nebuvo, todėl Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neturėjo pagrindo vertinti minėto asmens veiksmų. Veiksmus dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo ir įregistravimo atliko Kauno teritorinė muitinė, remdamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. spalio 9 d. rašte Nr. (19.20-10)-R-8369 pateikta informacija, t. y. pagal įsiteisėjusį baudžiamąjį įsakymą, kuriuo kaltais pripažinti pareiškėjas, A. G. ir M. Š., o A. A. veiksmų įvertinimas nebuvo pateiktas. Taigi, Kauno teritorinė muitinė neturėjo pagrindo vertinti A. A. veiksmų ir jam įregistruoti mokestinę prievolę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33-34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad G. I. įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Iš juridinių faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje Nr. 1-313-574/12, matyti, kad pareiškėjas su grupe iš anksto susitarusių asmenų neteisėtai, išvengiant muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 23 000 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais bei veikė kaip vykdytojas, t. y. ir pats neteisėtai gabeno cigaretes, baudžiamojoje byloje pats tai pripažino.

M. Š., A. G. ir G. I. gabentos cigaretės buvo sulaikytos 2011 m. lapkričio 24 d., kirtusios Bendrijos išorės sieną, jau už pirmos muitinės įstaigos ir kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, nes M. Š., A. G. ir G. I. neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikytina, kad cigaretės, buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.

Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, t. y. skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Asmenį, kuris yra laikomas skolininku, Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo atveju apibrėžia ir konkretizuoja Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjo argumentai, kad jis nežinojo, jog neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekės, nėra reikšmingi sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitines kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą, kadangi baudžiamojoje byloje nustatyta, jog jis ne tik kad žinojo, jog cigaretės įvežamos neteisėtai, bet pats jas įvežė, neteisėtai veikdamas su grupe iš anksto susitarusių asmenų. Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė, gabeno prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis nežinojo, kokios tiksliai prekės buvo gabenamos dėžėse bei maišuose, kad jis neturėjo nei lydimųjų dokumentų, nei galėjo matyti, kas yra dėžėse ir maišuose, todėl negalėjo žinoti ar suprasti, kad prekės esančios dėžėse bei maišuose, buvo įvežtos neteisėtai, todėl, kad šiuo atveju šios aplinkybės nereikšmingos jau vien dėl to, jog baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo įsakymu konstatuota, kad cigaretės neteisėtai buvo įvežtos iš anksto grupės susitarusių bendravykdytojų. Nėra jokios prasmės iš naujo įrodinėti apie žinojimą ar nežinojimą, kad ginčui aktualios cigaretės buvo įvežtos neteisėtai ir kad pareiškėjas negalėjo žinoti, kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Visiškai pagrįstai skundžiamame Departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. 1A-199 konstatuota, kad iš baudžiamajame įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas žinojo apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir jame dalyvavo.

Baudžiamuoju įsakymu kaltais pripažinti pareiškėjas, A. G. ir M. Š., o A. A. veiksmų atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas jokio sprendimo nepriėmė ir jo veiksmų nevertino. Kauno teritorinė muitinė skundžiamą sprendimą priėmė, remdamasi baudžiamuoju įsakymu, kuriame buvo nustatyti konkretūs kalti asmenys, netesėtai įvežę cigaretes, ir dėl to atsirado skola muitinei. Kauno teritorinė muitinė bei Departamentas neturėjo pagrindo vertinti A. A. veiksmus ir jam įregistruoti mokestinę prievolę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 72–79) pareiškėjo skundą atmetė.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 1-313-574/12 nusprendė pripažinti G. I. kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad pareiškėjas ir dar du asmenys, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe tarpusavyje ir su nenustatytais Baltarusijos Respublikos piliečiais, 2011 m. lapkričio 24 d. apie 4.30 val. Šalčininkų r., Turgelių sen., Girdijauskų k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1013 ir 1014, minėtiems nenustatytiems Baltarusijos Respublikos piliečiams perdavus, o jiems perėmus iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, taip išvengiant muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 23 000 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 202 434 Lt (b. l. 55–58).

Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. (19.20-10)R-8369 persiuntė Kauno teritorinės muitinės Panevėžio pirmos kategorijos krovinių postui nutarimų ir nuosprendžių baudžiamosiose ir administracinėse bylose dėl fizinių asmenų, kurie neteisėtai disponavo cigaretėmis ar alkoholiniais gėrimais su trečiųjų šalių banderolėmis, kopijas ir prašė spręsti klausimą dėl importo mokesčių jiems apskaičiavimo (b. l. 54). Kauno teritorinė muitinė 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 3PM190201 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pripažino M.

Š., A. G. ir G. I. solidariai atsakingais skolininkais muitinei ir nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ muitinę vertę – 20 400 Lt. M. Š., A. G. ir G. I. nuspręsta įregistruoti už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę: 11 750 muitą, 135 150 Lt akcizą, 35 133 Lt PVM, 18 407 Lt akcizo delspinigių ir 4 785 Lt PVM delspinigių. Minėti asmenys įpareigoti teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei (b. l. 50–52).

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, G. I. kreipėsi į Departamentą ir prašė jį panaikinti bei mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška (b. l. 40–41, 48–49). Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1A-199 „Dėl G. I. skundo“ patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 3PM190201, o pareiškėjo prašymą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška perdavė nagrinėti Kauno teritorinei muitinei (b. l. 38–39).

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9, 12 punktais, 202 straipsnio 1 dalies a punktu, teismas sutiko su Departamento sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas yra dalyvavęs neteisėtame prekių įvežime per Lietuvos valstybės sieną ir apie tai žinojęs.

Teismas pažymėjo, jog norint pripažinti asmenį skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, turi būti nustatytos dvi sąlygos t. y. asmenys turi būti dalyvavę paimant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog paima neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad paėmė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas pripažino, jog Kauno teritorinė muitinė, spręsdama pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, pagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų baudžiamajame įsakyme, visuma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalimi.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-313-574/2012 buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, nes nenustatytiems Baltarusijos Respublikos piliečiams perdavus, o jiems perėmus iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, taip išvengiant muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 23 000 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 202 434 Lt. Iš baudžiamojo įsakymo matyti, kad G. I. dėl pareikšto įtarimo prisipažino visiškai. Jis nurodė, kad 2011 m. lapkričio 23 d. vakare apie 19 val. autobusu nuvyko pas draugą A. G., kuris gyvena (duomenys neskelbtini). Vakare A. G. pareiškėjo paklausė, ar jis nenorėtų užsidirbti 500 Lt už cigarečių perkrovimą per valstybės sieną. G. I. sutiko. 2011 m. lapkričio 24 d. apie 6.30 val. pareiškėjas kartu su A. G. nuėjo prie valstybės sienos. Sutartoje vietoje Lietuvos Respublikos pusėje jau stovėjo pakinkytas arklys, o šalia jo nepažįstamas vyriškis. Jis matė, kai iš Baltarusijos pusės per valstybės sieną keturi jam nepažįstami vyriškiai nešiojo ir krovė į vežimą cigarečių dėžes. Pareiškėjas kartu su A. G. jiems padėjo į vežimą krauti cigaretes. Kiek į vežimą pakrovė dėžių, pasakyti negali, bet vežimas buvo pakrautas pilnas. Nei jis, nei A. G. per sieną nevaikščiojo. Kokia kalba vyrai kalbėjo, negali pasakyti. Prie sienos pamatė keturis asmenis, kurių atpažinti negalėtų, nes buvo tamsu. Pakrovę pilną vežimą cigarečių, jie su A. G. ėjo link šio asmens namų. Nuo sienos paėję apie 500 metrų, pamatė, kad atvažiavo pasienio pareigūnai ir ėmė bėgti. G. I. su A. G. nuo pareigūnų slapstėsi miške. Maždaug po dviejų valandų juos sulaikė pasienio pareigūnai.

Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinus Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtų prekių, kuriomis nagrinėjamu atveju disponavo pareiškėjas, kiekį ir jų įgijimo aplinkybes, turint omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių kontrabandos iš Baltarusijos Respublikos problemą bei faktą, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, pripažinta, jog pareiškėjas turėjo suprasti, kad minėtos prekės į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad cigaretės buvo sudėtos į dėžes ir maišus ir jis nematė, kokios šalies specialiais ženklais – banderolėmis – šios prekės pažymėtos, tačiau tai nepaneigia prieš tai padarytos išvados. Šis G. I. teiginys vertintas kaip nepagrįsta gynybinė jo pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Tai, kad pareiškėjas suprato, jog elgėsi neteisėtai, patvirtina ir jo veiksmai – bėgimas bei slapstymasis, pamačius pasienio pareigūnus. Pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo padaryta išvada, kad jis dalyvavo paimant ir gabenant prekes, kurios į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai. Aplinkybė, kad buvo perimtas ir gabentas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais nepaženklintų cigarečių – net 30 000 pakelių, taip pat teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad perėmė ir gabeno neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuota, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie to, kad krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros ir atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes turėjo suprasti (žinoti), jog šios cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai. Todėl jis pagrįstai pripažintas muitinės skolininku.

Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje privalomumą administraciniame procese, teismas padarė išvadą, kad nei mokesčių administratorius, nei administracinę bylą nagrinėjantis teismas negali savo nuožiūra vertinti teismo nuosprendyje nustatytų faktų ir daryti savus nuteistųjų elgesio įvertinimus. Tam, kad būtų galima pareiškėjo veiksmus įvertinti kitaip, kaip jis nurodė skunde, turėtų būti panaikintas baudžiamasis įsakymas. Pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2013 pateiktą išaiškinimą už BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas asmuo jau yra pripažintas suvokusiu, jog per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei cigaretes.

Baudžiamajame įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas naktį krovė per sieną nenustatytų Baltarusijos piliečių perduotas prekes, todėl išvada dėl to, kad jis prekių negabeno nustatytu maršrutu į muitinės įstaigą, o jas įvežė neteisėtai, yra teisinga.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies 2 įtrauką.

A. A. atžvilgiu nėra priimtas teismo nuosprendis ir jis nėra pripažintas kaltu dėl kontrabandos, todėl mokesčių administratorius neturėjo nei savo tyrimo, nei kitų institucijų tyrimo metu surinktų duomenų, kuriais galėjo pagrįsti šio asmens veiksmus, kaip prekių neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją. Jeigu pareiškėjas nesutiko su nutarimu nutraukti baudžiamąją bylą kitiems neteisėtame prekių vežime dalyvavusiems asmenims, jis galėjo skųsti tokį nutarimą.

Pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei šio straipsnio 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste. Mokestinės prievolės apskaičiavimas (šio apskaičiavimo teisingumas) bei prekių tarifinis klasifikavimas šioje administracinėje byloje nekvestionuotas, todėl teismui nekilus abejonių dėl Kauno teritorinės muitinės atlikto prievolės apskaičiavimo bei klasifikavimo, šios institucijos 2013 m. vasario 20 d. sprendime Nr. 3PM190201 nurodytų sumų teisėtumas netirtas. Teismas sutiko su Kauno teritorinės muitinės sprendime nurodytu cigarečių klasifikavimu 2402 20 90 00 TARIC kodu bei sprendimu, nesant prekių įsigijimo dokumentų, taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus. Nesant ginčo dėl prekių įvertinimo bei atsižvelgiant į itin mažą muitinę vertę už pakelį, teismas daugiau dėl neginčijamų dalykų nepasisakė.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad negalėjo būti priimtas vienas sprendimas dėl visų asmenų, kadangi Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad keli asmenys, turintys sumokėti vieną skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Baudžiamuoju įsakymu kaltais pripažinti pareiškėjas, A. G. ir M. Š., todėl padaryta išvada, kad pagrįstai jų visų atžvilgiu buvo priimtas vienas sprendimas.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog perėmė ir gabeno neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu ir jam pagrįstai įregistruota mokestinė prievolė. Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 3PM190201 ir Muitinės departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1A-199 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. I. apeliaciniu skundu (b. l. 87-90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui:

1. Kauno teritorinės muitinės pareiškėjo veiksmų vertinimas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasme yra nepagrįstas, nes pareiškėjas jokių prekių neįgijo, nelaikė ir nežinojo, kad prekės yra įvežtos neteisėtai, taip pat nežinojo, kokios tiksliai prekės buvo gabenamos dėžėse bei maišuose. Pareiškėjas neturėjo nei lydimųjų dokumentų, nei galėjo matyti, kas yra dėžėse ir maišuose, todėl negalėjo žinoti, ar suprasti, kad prekės, esančios dėžėse bei maišuose, buvo įvežtos neteisėtai ir tuo pagrindu vėliau būti pripažintas skolininku muitinei. Kadangi pareiškėjas baudžiamuoju įsakymu pripažintas tik pakrovęs dėžes ir maišus į vežimą, negali būti laikytinas skolininku muitinei. Atsakovas nepagrįstai plečiamai taiko tiek Bendrijos muitinės kodekso, tiek kitas teisės aktų nuostatas.

2. Departamentas neteisingai vertino aplinkybę, kad pareiškėjas įvežė cigaretes ir žinojo, kad įvežamos cigaretės. Įvežimas cigarečių ir krovimas kartoninių dėžių turi būti traktuotini kaip skirtingi veiksmai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. baudžiamajame įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių (liudytojų (Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečio I. S. ir kt.) parodymų) matyti, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, kas yra dėžėse. Visi liudytojai teigia, kad buvo kartoninės dėžės, ir iš jų liudijimų matyti, kad realios galimybės nustatyti, kas dėžėse yra, nebuvo. Muitinės departamentas nevisapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31d. baudžiamajame įsakyme nurodytas faktines aplinkybes, o tik rėmėsi baudžiamojo įsakymo buvimu. Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad nusikaltimas yra daugiau atsitiktinis. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino įrodymus, nevertino byloje esančių asmenų, bei į sprendimą neįtraukto A. A. veikimą (neveikimą).

3. Pareiškėjas, siekdamas užtikrinti, kad būtų teisingas ir objektyvus sprendimas, bei nesiekdamas diskredituoti valstybės tarnautojo vardo, prašė peržiūrėti aplinkybes, susijusias su A. A. atleidimu nuo atsakomybės, nes minėtos aplinkybės turi esminės įtakos ginčijamiems sprendimams. Dėl minėtos aplinkybės Departamentas pateikė nemotyvuotą atsakymą, o pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo minėtos aplinkybės. Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9, 12 punktų, 202 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatos tik patvirtina, kad A. A. turėjo būti apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė muitinei, nes jis dalyvavo kaip cigarečių užsakovas (organizatorius). Pirmosios instancijos teismas aplinkybės dėl A. A. išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, bei netinkamai taikė teisės aktus.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančių asmenų veikimą / neveikimą. Tai suponuoja, kad negalėjo būti priimtas vienas sprendimas dėl visų asmenų, ir, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, turėtų būti atskiri sprendimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas prisiėmė atsakomybę už ne savo veiksmus, o už pagrindinio dalyvio (organizatoriaus) A. A., kadangi pareiškėjas nežinojo, kad reikės krauti dėžes, kuriose buvo cigaretės, neturėjo teisinių žinių, bei negalvodamas, kad A. A. tik ketino pasinaudoti pareiškėjo gerumu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas niekada neužsiiminėjo cigarečių pervežimu, nevykdė panašios veiklos. Pareiškėjui atsiradusios pasekmės tiek baudžiamojoje byloje, tiek įregistravimas jam mokestinės prievolės yra neadekvačios jo veiksmams (neveikimui).

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 104-106) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Atsižvelgiant į baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis minėtų muitų teisės aktų nuostatomis, už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes atsirado importo skola, o pareiškėjas laikytinas skolininku. Toks minėtų faktinių aplinkybių įvertinimas ir teisės aktų nuostatų aiškinimas ir taikymas atitinka teismų suformuotą praktiką (žr., pvz., Europos Teisingumo Teismo sprendimus bylose Nr. C-459/07, Nr. C-230/08 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A442-877/2009, Nr. A143-2619/2011 ir Nr. A261-840/2013).

2. Pareiškėjo teiginiai, kad jis jokių cigarečių neįgijo, nelaikė, nežinojo, kas yra dėžėse ir negalėjo suprasti, kad cigaretės yra įvežtos neteisėtai, yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti mokestinės atsakomybės. Be to, minėti pareiškėjo teiginiai prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. baudžiamajame įsakyme, įgijusiame res judicata galią, nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir paties pareiškėjo duotiems parodymams bei prisipažinimui.

3. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė poziciją A. A. atžvilgiu ir pažymėjo, kad mokesčių administratorius neturėjo duomenų, kuriais turėjo pagrįsti šio asmens veiksmus, kaip prekių neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100-102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Kauno teritorinė muitinė 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 3PM190201 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pripažino pareiškėją, kartu su kitais asmenimis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 1-313-574/12 nuteistais pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, solidariai atsakingais skolininkais muitinei dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“, ir įregistravo mokestinę prievolę: 11 750 Lt muitą, 135 150 Lt akcizą, 35 133 Lt PVM, 18 407 Lt akcizo delspinigių ir 4 785 Lt PVM delspinigių.

Pareiškėjas nesutinka su solidaria mokestine prievole ir prašo įvertinti kiekvieno asmens, nuteisto minėtoje baudžiamojoje byloje, veiksmus atskirai, kadangi pareiškėjui atsiradusios pasekmės tiek baudžiamojoje byloje, tiek įregistravimas jam mokestinės prievolės yra neadekvačios jo veiksmams (neveikimui).

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, vadovaujasi teismų praktika panašiose bylose, kadangi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra nustatęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjai pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų atsakomybę muitinei laikė solidaria (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių, kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos apimties.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Veslava Ruskan