A-662-1354-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1354/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01144-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.1, 15.2.1, 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, PZU) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jo naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė): 3019,30 Lt turtinės žalos atlyginimui; 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 22 d., V. S., vairuodamas apdraustą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Žemaičių gatvėje Kaune įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu minėta transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu, nenustačius pastarojo veiksmuose KET pažeidimo sudėties. Teigė, kad pareiškėjas eismo įvykį pripažino draudiminiu, atlygino dėl transporto priemonės sužalojimo patirtą žalą, todėl Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.263 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas privalėjo užtikrinti, jog Žemaičių g. būtų tinkamos būklės ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Atsakovas pažymėjo, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Taigi esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Atsakovo nuomone, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia. Be to, Kauno miesto savivaldybė dėl nepakankamo finansavimo neturi finansinių galimybių nuolat remontuoti gatvių. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nebuvo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio nuostatomis, reikalavo, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 3 019,30 Lt.

Nustatyta, jog 2012 m. gruodžio 22 d., V. S., vairuodamas apdraustą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Žemaičių gatvėje Kaune tamsiu paros metu įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kurios pastebėti buvo neįmanoma ir kuri buvo neaptverta bei nepažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl netvarkingos asfalto dangos V. S. vairuojamai transporto priemonei buvo padaryti apgadinimai ir patirta 3 019,30 Lt turtinė žala.

Teismas nurodė ir rėmėsi šiam ginčui aktualiomis teisės normomis (CK, ABTĮ, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ), Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarka) nuostatomis bei įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtino realias automobilio remonto išlaidas. Pažymėjo, kad įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuota teismų praktika ir įvertinęs bylos įrodymų visumą bei atsižvelgęs į teisės aktų normų analizę sprendė, kad atsakovas neužtikrino gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžė, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir patenkintas visiškai.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 % dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistos 5 % dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.).

Atsakovas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, atitinkamų punktų atitikties Konstitucijos nuostatoms. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje paminėti teisės aktai netaikomi, todėl teismui nekilo abejonių dėl jų konstitucingumo ir nebuvo jokio pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Likusieji pareiškėjo ir atsakovo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nebuvo analizuoti.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 130-136) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir atmesti visus pareiškėjo prašymus.

Nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, netinkamai interpretavo byloje esančius dokumentus bei netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas.

Apeliantas akcentuoja tai, kad vadovaujantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturėtų turėti iš anksto nustatytos galios. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

Nepaisant visų šių nuostatų, teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime. Nurodė, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė iki pažeidimo buvusios padėties. Teigia, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę sugadinimai nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.

Šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, jog automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

Teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą į kurį įtrauktas PVM, nebuvo vertintas atitinkamų dalių nusidėvėjimas, nenustatė priežastinio ryšio, tad tai tik patvirtina, kad toks teismo sprendimas neteisėtas. Pažymėjo, kad visai nepagrįstai teismas atsakomybę taikė tik atsakovui (vairuotojo veiksmai taip pat turėjo turėti įtakos žalos atsiradimui), nes nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala, nepagrįstai priteisė 5 % dydžio metines procesines palūkanas bei rėmėsi LVAT suformuota praktika.

Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-142) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto motyvus, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes priėmė motyvuotą, aiškų, objektyvų sprendimą ir nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pažymėjo tai, kad pareiškėjo (draudimo kompanijos) darbuotojas laikomas vidaus turto vertintoju ir turi teisę atlikti draudžiamo turto vertinimą, o patirtos žalos dydis įrodomas ir kitais dokumentų duomenimis, t. y. visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, o šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo juridinė galia nebegali būti kvestionuojama. Akcentuoja, kad atsakovo argumentas, kad nėra aišku kaip apskaičiuotas reikalaujamas atlyginti žalos dydis, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo galioja civilinei teisei būdingas rungtyniškumo principas, tad apeliantui nesutinkant su pareiškėjo reikalaujamu žalos atlyginimu jis galėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų jo teiginius, tačiau apelianto teiginiai taip ir liko deklaratyvūs bei pažymėjo, jog į bylą buvo pateikta galiojanti techninės apžiūros rezultatų kortelė. Anot pareiškėjo, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl žalos atsiradimo atsakinga ir policija bei Lietuvos automobilių kelių direkcija. Akcentuoja, kad apeliantas net nebuvo paženklinęs kelio duobės bei prašo atmesti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 3019,30 Lt (trimis tūkstančiais devyniolika litų ir trisdešimt centų).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 22 d., apie 19.10 val., V. S. vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris Kaune, Žemaičių gatvėje įvažiavo į neaptvertą, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (draudimo liudijimas Nr. PZULT 1489434), todėl savininkas 2012 m. gruodžio 24 d. pranešė apie įvykį draudimo bendrovei, buvo atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas defektų aktas. Pareiškėjas dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, V. S. išmokėjo 3 019,30 Lt draudimo išmoką. UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. kovo 21 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė pretenziją Nr. 23/10-26192 dėl 3019,30 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas į šią pretenziją nereagavo ir prašomos žalos neatlygino. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties, nutraukta.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, jog kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2013 m. gruodžio 22 d. nutarimo atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną automobilio vairuotojo V. S. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad važiuojamojoje dalyje buvusi duobė buvo kaip nors pažymėta, pats eismo įvykis užfiksuotas policijos pareigūnų. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad patirta žala įrodyta, Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, duobė nebuvo pažymėta, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 18, 22-25). Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog buvo žiemos metas, kas taip pat galėjo apsunkinti duobės matomumą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens kaltę dėl nurodyto eismo įvykio, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad eismo įvykio metu duobė nebuvo tinkamai paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta bei duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamojoje kelio dangoje esančias duobes, taip pat nebuvo. Todėl įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens tyčią ar nepakankamą atidumą ir rūpestingumą (didelį neatsargumą). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą nesumažino penkiasdešimčia procentų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (3019,30 Lt) bei konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, kompensuojant išlaidas, kurios yra būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti iš atsakovo priteisiant turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų kad įvykis tikrai buvo, visiškai neaišku kuo pagrįstas, t. y. kaip apskaičiuotas ir kodėl tik 759,61 Lt, nusidėvėjimas medžiagoms.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies bei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3 bei 5.3 punktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. UAB DK „PZU Lietuva“ patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius