AS-326-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-326-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05232-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. E. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. E. 2014 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV ) išmokėti jai per 2010–2011 m. laikotarpį neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 10 517,97 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti E. E. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu ir nurodė grąžinti jai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad pareiškėjos keliamam ginčui nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Iš E. E. teismui pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į VSDFV su skundu dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Atsakovas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjos prašymą nagrinėti atsisakė. Minėtame sprendime pažymėta, kad pareiškėja yra praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Tai suponuoja išvadą, kad E. E. keliamas ginčas VSDFV nebuvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Teismas pabrėžė, kad VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas laikytinas viešojo administravimo sprendimu, sukeliančiu pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes. Pareiškėjos pateikto prašymo pripažinti, jog nėra praleistas kreipimosi į teismą terminas nagrinėjimas būtų aktualus tuo atveju, jeigu būtų keliamas ginčas dėl šio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Tačiau minėtas sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčijamas ir įsiteisėjo.

III. Pareiškėja E. E. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą išnagrinėti skundą iš esmės.

Pareiškėja paaiškina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą atsirado teisinis pagrindas reikalauti grąžinti neteisėtai nusavintą senatvės pensijos dalį. Todėl 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Atsižvelgiant į tai, skundo padavimo terminas nėra praleistas. Pareiškėja 2013 m. spalio 16 d. prašymu / skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl sumažintos pensijos kompensavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus 1- asis pensijų skyrius 2013 m. lapkričio 6 d. atsakymu Nr. (10.1-02)3-134347 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymo ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 metus, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Todėl pareiškėjos paduotas 2013 m. spalio 16 d. prašymas pripažintinas skundu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Be to, 2013 m. lapkričio 6 d. sprendime kartu nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą. Pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Šios administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip paduotą nesilaikius ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatytos privalomos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. E. 2014 m. gegužės 15 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame reiškė tapatų reikalavimą įpareigoti VSDFV išmokėti jai 10 517,97 Lt neišmokėtos senatvės pensijos už 2010–2011 metus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs E. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties atsisakyti priimti šį skundą, 2014 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS624-796/2014 konstatavo, kad įstatymų nustatytos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. spalio 16 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies, pradėjo šią išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau pareiškėjos ir VSDFV ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8084 VSDFV aiškiai nurodė, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 20 d. prašymu išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 20 d. prašymą vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėjai iki 2013 m. gruodžio 23 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pakartotinai kreipusis į VSDFV. Taigi pareiškėja, siekdama, kad jai būtų išmokėta negauta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, naudojosi ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau VSDFV nesprendė ginčo dėl pensijos išmokėjimo iš esmės, o atsisakė nagrinėti skundą dėl praleisto termino.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi kartu su pareiškėjos 2014 m. gruodžio 3 d. skundu, Vilniaus apygardos administraciniame teisme registruotu 2014 m. gruodžio 5 d., pateiktus VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. (10.1)-02)3-134347 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ ir VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8084 „Dėl 2013 m. lapkričio 20 d. prašymo“, dėl kurių, kaip matyti, yra pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartyje ir ją patvirtinusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje, sprendžia, kad kliūčių, sudariusių pagrindą atsisakyti priimti šiam tapatų skundą, E. E. nepašalino. Kadangi naujų duomenų, patvirtinančių, jog privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra VSDFV buvo užbaigta sėkmingai, nėra (VSDFV 2014 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. (6.5)I-9324 pareiškėjos 2014 m. lapkričio11 d. prašymą / pareiškimą atsisakė nagrinėti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. kaip pakartotinį), o pirmiau minėtus įrodymus teismas jau yra iš esmės įvertinęs, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. E. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys