A-1451-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1451-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00649-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 11-17-13249 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-22, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kas mėnesį mokamos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) skyrimo pareiškėjai.

Skunde (b. l. 1–7) pareiškėja paaiškino, kad skiriant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas būtina žiūrėti ne tik į pareigų ar įmonės pavadinimą, bet ir į konkrečias darbo funkcijas, kurias atliko darbuotojas, pretenduojantis gauti šią kompensaciją. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše (toliau – ir Sąrašas) apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis.

Šiuo atveju aktualus laikotarpis yra nuo 1978 m. vasario 3 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėja dirbo valstybinėje įmonėje „Ramunė“ (po reorganizacijos – VĮ „Sangreta“) modiste (galvos apdangalų, moteriškų skrybėlių gamintoja). 1989 m. rugpjūčio 1 d. sutartyje taip pat yra įrašytos pareiškėjos darbo funkcijos – kepurių gamyba. Į pareiškėjos funkcijas įėjo veliūrinių, fetrinių skrybėlių, kepuraičių gamyba, taip pat kailinių kepurių siuvimas bei taisymas. Norint gauti galutinį produktą – kepurę, skrybėlę, prieš tai reikėdavo atrinkti ir apdoroti gautą žaliavą, ją sukirpti, išpešioti, sušukuoti, ką ir darė pareiškėja.

Savo darbe pareiškėja vadovavosi 1978 m. Kailinių gaminių pagaminimo ir taisymo kainoraščiu Nr. 03-08, 1984 m. Kailinių galvos apdangalų gaminimo ir taisymo kainoraščiais, 1988 m. „Formuoti galvos apdangalai tipinė technologija“, taip pat kita metodine medžiaga, skirta kailių pramonės ir buitinio aptarnavimo darbuotojams. Dirbant su fetriniais ir veliūriniais audiniais viena iš operacijų buvo „kalpoko“ įtrynimas klijais. Pareiškėjos teigimu, ji šiuos klijus privalėjo išsivirti pati, po to padengti jais „kalpoką“, naudojant šepetėlį arba teptuką, sulenkti „kalpoką“ per pusę ir rankomis įtrinti klijus taip, kad klijai tolygiai pasiskirstytų visame „kalpoko“ paviršiuje ir pilnai įsigertų.

Dirbdama su kailinėmis žaliavomis J. M. turėjo kailiukus išrūšiuoti, juos apdoroti, iššukuoti ir išdaužyti, sukirpti, susiūti. Pareiškėjos nuomone, visos minėtos funkcijos atsispindi Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 ar 7 poskyryje. Pareiškėja pabrėžė, jog uždaroji akcinė bendrovė „Ramunė“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvui neperdavė jokių įsakymų kadrų klausimais, taip pat neperdavė kvalifikacijos komisijos protokolų, technologinių procesų aprašymų, pareigybių aprašymų, darbuotojų, dirbančių kenksmingomis sąlygomis, sąrašų bei profesijų ir pareigų, priklausančių kenksmingoms sąlygoms, sąrašų, todėl pareiškėja neturi jokių galimybių šiuos dokumentus išreikalauti bei pateikti VSDFV, tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, buvusio darbdavio neveikimas ar neatsakingumas negali užkirsti kelio jai darbo kenksmingomis sąlygomis faktą įrodinėti kitomis leistinomis priemonėmis.

Šiuo atveju buvo apsiribota vien formaliu atsakymu, neva modistės pareigų nėra Sąrašuose Nr. 1 ir 2, o siuvimo įmonių darbuotojai apskritai neturi teisės į kompensacijas, nepaisant jų atliktų funkcijų kenksmingumo. Skundžiami VSDFV sprendimai neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi yra visiškai nemotyvuoti. VSDFV nevertino aplinkybės, kad pareiškėjai už kenksmingas darbo sąlygas nuo 1981 m. iki 1989 m. imtinai buvo skiriamos 3 papildomos atostogų dienos, be to, 2013 m. jai buvo nustatytas neįgalumas (asmens darbingumas 50 proc.).

Pareiškėjos plaučiai yra pažeisti, o gydytojai ligos kilmę bei simptomus sieja su jos atliktomis funkcijomis dirbant su kailiais bei klijais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 55–57) atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus duomenis nustatė, jog pareiškėja nuo 1978 m. liepos 7 d. iki 1994 m. spalio 3 d. dirbo individualaus siuvimo fabrike „Ramunė“, kuris buvo reorganizuotas į valstybinę drabužių, odos ir kailių siuvimo įmonę „Sangreta“, modiste. Lengvosios pramonės profesijos, kurias dirbę asmenys įgyja teisę gauti kompensaciją, yra išvardytos Sąrašo Nr. 2 XXI skyriuje „Lengvoji pramonė“. Šio skyriaus 6 dalyje „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ yra išvardytos pareigybės asmenų, dirbusių odos, kailių ir avikailių gamybos bei apdirbimo įmonėse. Gaminių iš išdirbtos odos ir kailių siuvimas į Sąrašus nėra įtrauktas, juose neįvardyta ir modistės profesija, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 11-17-13249 atsisakė pareiškėjai skirti kompensaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prieštaravo pareiškėjos skundo tenkinimui.

Atsiliepime (b. l. 67–69) paaiškino, kad profesijos ir pareigybės darbuotojų, kurie siuvo drabužius (gamino galvos apdangalus), neįvardytos Sąraše Nr. 2, todėl atsakovas pagrįstai neįskaitė į pareiškėjos stažą ypatingomis darbo sąlygomis ginčo laikotarpio. VSDFV sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jame yra nurodytos teisės aktų normos, kuriomis vadovaujamasi skiriant kompensacijas, taip pat aiškiai suformuluoti atsisakymo skirti kompensaciją motyvai. Pareiškėjos argumentas skirti jai kompensaciją remiantis tuo, kad individualaus siuvimo fabrike „Ramunė“ ji atliko darbus (funkcijas), nurodytus Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 dalyje „Odos, kailių, avikailių-kailinių gamyba“ ir 7 dalyje „Paruošimo ir apdailos cechai“, atmestinas, nes pagal Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 ir 7 dalis teisę į kompensaciją turi darbuotojai (pagal šiame skyriuje įvardytas profesijas arba atliekamą darbą), kurie išdirbdavo odos, kailių ir avikailių žaliavą minėto skyriaus 6 ir 7 dalyse įvardytuose cechuose: mirkymo, žaliavos, rauginimo, dažymo, formalino, paruošimo ir apdailos. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad ji, dirbdama modiste siuvimo fabrike, gamino galvos apdangalus iš vilnonių audinių ir išdirbtų kailių (triušio, nutrijos, audinės, lapės ir t. t.), o tokia profesija ir atliekami darbai neįvardyti Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus 6 ir 7 dalyse.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą tenkino – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 11-17-13249 ir VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-22, ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai J. M. (b. l. 145–149).

Teismas nurodė, kad sprendžiant iš pareiškėjos pateiktų dokumentų, ji nuo 1978 m. vasario 3 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo valstybinėje įmonėje „Ramunė“ modiste (galvos apdangalų, moteriškų skrybėlių gamintoja). Pagal Sąrašo Nr. 2 XXI skyrių „Lengvoji pramonė“ odos, kailių ir avikailių-kailinių gamybos srityje teisę gauti kompensaciją turi mirkymo, žaliavos, rauginimo, dažymo, formalino cechų bei paruošimo ir apdailos cechų darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad Sąraše nėra įvardintos modistės pareigos, tačiau tai, kad konkretus profesijos pavadinimas nenurodytas Sąraše Nr. 2, bet pagal savo pobūdį atitinka šiame sąraše įvardintas profesijas, negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjos darbo pobūdis dirbant modiste neatitiko Sąraše Nr. 2 įvardintų profesijų pobūdžio.

Teismas sutiko, kad tai, jog į archyvus nėra perduoti fabriko „Ramunė“ dokumentai, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie pareiškėjos darbo sąlygas, negali užkirsti kelio pareiškėjai darbo kenksmingomis sąlygomis faktą įrodinėti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minėti faktiniai duomenys, be kita ko, gali būti nustatomi ir proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta J. D. nurodė, kad dirbo kartu su pareiškėja fabrike „Ramunė“ ceche Nr.

2. Pažymėjo, kad jos su pareiškėja gamino fetrines ir kailines kepures. Kepures turėdavo sukirpti, klijuoti, siūti, dažyti, džiovinti. Paaiškino, kad jų cecho patalpa buvo labai maža, ceche nuolat veikė krosnys, kuriose buvo džiovinamos kepurės, todėl buvo labai karšta, o patalpoje nebuvo jokios ventiliacijos. Be to, ji su pareiškėja cecho patalpoje nuolat gamino klijus, kurie naudojami kepurių formai sutvirtinti. Klijams buvo naudojama želatina, bet tikslios klijų sudėties nežino. Paaiškino, kad kartais gamindavo ir vasarines kepures, kurioms irgi naudodavo klijus, jei tik reikėdavo suteikti tam tikrą formą.

Liudytoja V. Š. parodė, kad su pareiškėja kasdien dirbo 2 metus. Paaiškino, kad atėjusios į darbą pirmiausia įjungdavo krosnį, kasdien virdavo klijus, kuriuos visą dieną turėjo palaikyti šiltus, todėl nuolat juos kaitindavo. Jei kepurių audinys tamsus, būdavo dažoma cheminiais dažais. Taip pat nurodė, kad darbo patalpoje buvo labai karšta, pilna dulkių. Pažymėjo, kad ankstesniais metais, nors ir dirbo kitoje patalpoje, tačiau tekdavo užeiti pas pareiškėją darbo klausimais, todėl gali patvirtinti, kad pareiškėja visą laiką dirbo minėtomis sąlygomis.

Liudytojas A. V. parodė, kad dirbo toje pačioje ateljė kaip ir pareiškėja, tačiau kitame ceche, kuriame siuvo kailinius. Liudytojo teigimu, jis matė, kad pareiškėjos cecho durys buvo nuolat atidarytos, nes patalpoje buvo labai karšta, be to, nuo klijų sklido blogas kvapas. Liudytoju apklaustas A. J. parodė, kad dirbo gretimame kailinių ceche. Paaiškino, kad užeidavo pas pareiškėją į cechą, todėl matė, kad ji kasdien turėdavo įjungti džiovyklę ir virti klijus. Klijai buvo verdami iš miltelių. Pabrėžė, kad pareiškėjos darbo patalpa buvo labai maža, todėl trūko oro, klijai ir dažai skleidė nemalonų kvapą.

Be to, pareiškėjos darbo sąlygas ir pobūdį įrodo ir kainoraštis, iš kurio matyti, kad pareiškėja daugiausia gamino kailines kepures, bei formuotų galvos apdangalų tipinė technologija, kurioje išaiškinta, jog gaminant kepures „kalpokai“ turi būti dengiami klijais, kol jie įsigeria į audinį. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjos modistės darbas fabrike „Ramunė“ iš esmės gali būti prilyginamas Sąrašo Nr. 2 XXI skyriuje „Lengvoji pramonė“ nurodytam odos, kailių ir avikailių-kailinių gamybos srities paruošimo ir apdailos cechų darbuotojų darbui.

Teismas pabrėžė, jog atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad pareiškėja dirbo kenksmingomis sąlygomis, tačiau teigė, kad tokios sąlygos pareiškėją veikė ne visą darbo laiką, nes pareiškėja gamino ir vasarines kepures, todėl kompensacija negali būti skiriama. Tačiau, teismo įsitikinimu, atlikdama savo darbą visą darbo laiką pareiškėja vienodu intensyvumu buvo veikiama tų pačių kenksmingų faktorių, o tai, kad kartais ji gamindavo ir vasarines kepures, negali paneigti kenksmingų darbo sąlygų egzistavimo, nes, kaip paaiškino ir liudytojai, klijai buvo naudojami net ir rečiau gamintoms vasarinėms kepurėms, kurioms reikėjo suteikti atitinkamą formą.

Taigi konstatavus, kad pareiškėjos atliktos darbo funkcijos prilyginamos Sąrašo Nr. 2 XXI skyriuje „Lengvoji pramonė“ nurodytam odos, kailių ir avikailių-kailinių gamybos srities paruošimo ir apdailos cechų darbuotojų darbui, VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai panaikinti ir atsakovas įpareigotas priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 67 str.) skyrimo pareiškėjai.

III. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 153–156) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 6.2 punktą, kompensacijos už 5 metus (60 mėnesių) skiriamos moterims, kurios iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, numatytus Sąraše Nr. 2. To paties straipsnio 5 dalyje bei Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų, ne mažiau kaip pusė laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais. Tvarkos aprašo priede nustatyta, kad moterims, dirbusioms darbus, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacijos daliai gauti iki 1995 m. sausio 1 d. turi būti dirbta ne mažiau kaip 5 metai laikotarpiu nuo 1988–1994 metais.

2. Individualių drabužių siuvimo įmonių (fabrikų) darbuotojai teikė siuvimo paslaugas gyventojams, o tokias paslaugas teikiančių įmonių darbuotojų profesijos ir pareigybės neįvardytos Sąrašuose Nr. 1 ir 2. Galėjo būti, kad kai kuriuos darbus pareiškėja atlikdavo kenksmingomis darbo sąlygomis, tačiau ji kenksmingomis darbo sąlygomis nedirbo visą darbo dieną. Sąraše Nr. 2 yra išvardytos pareigybės (neišvardinant pareigybei priskiriamų funkcijų), o ne atliekami darbai. Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėja turėtų tik tuo atveju, jeigu jos pareigos, kuriose ji dirbo, būtų įrašytos į Sąrašą Nr. 2. Šio sąrašo XXI skyriuje „Lengvoji pramonė“ 6 punkte „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ ir 7 punkte „Paruošimo ir apdailos cechai“ yra išvardytos pareigybės asmenų, kurie išdirbdavo odos, kailių ir avikailių žaliavą minėto skyriaus 6 ir 7 punktuose įvardytuose cechuose: mirkymo, žaliavos, rauginimo, dažymo, formalino, paruošimo ir apdailos. Gaminių iš išdirbtos odos ir kailių siuvimas į Sąrašus nėra įtrauktas, juose neįvardyta ir modistės profesija, todėl pareiškėja neturi teisės į kompensaciją.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą, vadovavosi vien liudytojų parodymais, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 yra pažymėjęs, kad Tvarkos aprašo 14 punkte yra nurodytas baigtinis sąrašas dokumentų, laikomų įrodymais apie darbą ypatingomis darbo sąlygomis, todėl vien liudytojų parodymai negali būti pagrindu pripažinti, kad asmuo dirbo darbą ypatingomis sąlygomis.

Pareiškėja J. M. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 159–162) pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados, padarytos nutartyse administracinėse bylose Nr. A248-174/2008 ir A502-195/2012. Šiuo atveju nėra ginčo dėl pareiškėjos darbo pobūdžio, stažo ir dėl to, kad ji buvo veikiama kenksmingų faktorių. Pagrindinis klausimas yra tik dėl kenksmingų faktorių veikimo trukmės ir kokiais įrodymais tai galima pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Atsiliepime (b. l. 163–166) pažymi, kad pareigos ir profesijos Sąrašuose Nr. 1 ir 2 suskirstytos pagal gamybines ūkio šakas. Sąrašo Nr. 2 XXI skyriuje „Lengvoji pramonė“ 6 punkte „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ yra įvardytos pareigybės asmenų, dirbusių odos, kailių ir avikailių gamybos bei apdirbimo įmonėse, tačiau gaminių iš išdirbtos odos ir kailių siuvimas minėtuose sąrašuose neįvardytas, todėl tokių įmonių darbuotojai neturi teisės gauti kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisė gauti kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 6.2 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjos skundas buvo patenkintas, panaikinant ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigojant atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo jų leistinumo, patikimumo bei pakankamumo aspektais, sprendžiant dėl pareiškėjos teisės gauti kompensaciją. Pasak apelianto, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai liudytojų parodymais, kurie Tvarkos aprašo 14 punkto prasme negali būti laikomi leistinais įrodymais pareiškėjos teisei į kompensaciją pagrįsti. Apeliantas taip pat teigia, kad pareiškėjos dirbtas darbas – gaminių iš išdirbtos odos ir kailių siuvimas bei jos profesija – modistė į Lietuvoje galiojusius gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašus nėra įtraukti, todėl pareiškėja neturi teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Taigi šioje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl faktinės aplinkybės, ar pareiškėja laikotarpiu nuo 1978 m. liepos 7 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbdama individualaus drabužių siuvimo fabrike „Ramunė“, kuris buvo reorganizuotas į valstybinę drabužių, odos ir kailių siuvimo įmonę „Sangreta“, modiste, atlikdavo Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 dalyje „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ ir 7 dalyje „Paruošimo ir apdailos cechai“ nurodytus darbus (b. l. 75–80). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši faktinė aplinkybė pripažintina bylai reikšminga aplinkybe, kuri turi būti išaiškinama pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles.

Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas nagrinėdamas administracinę bylą yra saistomas proceso normų, be kita ko, įtvirtintų ABTĮ 57 straipsnyje, todėl nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes teismas vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus (pvz., vertindamas tiek rašytinius, tiek žodinius įrodymus). Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 57 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai vadovavosi teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pasisakydamas dėl pareiškėjos teisės į kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis teismas vertino visumą byloje pateiktų įrodymų, t. y. rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo įrašais, kainoraščiais, formuotų galvos apdangalų tipine technologija).

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (žr. LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-480/2010, Nr. P146-204/2010).

Įvertinusi visas reikšmingas ginčui aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja nuo 1978 m. liepos 7 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbdama individualaus drabužių siuvimo fabrike „Ramunė“, kuris buvo reorganizuotas į valstybinę drabužių, odos ir kailių siuvimo įmonę „Sangreta“, modiste, ne mažiau kaip 10 metų atliko darbus, kurie pagal savo pobūdį bei funkcijas prilygintini Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 dalyje „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ ir 7 dalyje „Paruošimo ir apdailos cechai“ nurodytiems darbams, todėl pareiškėja atitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei Tvarkos aprašo 6.2 punkto sąlygas teisei gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Byloje surinkti įrodymai (liudytojų parodymai, darbo sutartis, kainoraščiai, formuotų galvos apdangalų tipinė technologija, darbų aprašymas) patvirtina, jog pareiškėja dirbo galvos apdangalų, tarp jų ir kailinių kepurių, gamyboje, į jos darbo funkcijas įėjo ir kepurių iš fetrinių bei veliūrinių audinių gamyba, kurios technologijos proceso viena iš sudedamųjų operacijų buvo klijų paruošimas (virimas) bei „kalpoko“ įtrynimas klijais rankiniu būdu. Tai atitinka Sąrašo Nr. 2 XXI skyriaus „Lengvoji pramonė“ 6 dalyje „Odos, kailių ir avikailių gamyba“ ir 7 dalyje „Paruošimo ir apdailos cechai“ nurodytų darbų pobūdį. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja kenksmingų veiksnių savo darbo vietoje buvo veikiama maždaug vienodu intensyvumu, tą patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai J. D., V. Š., A. V. bei A. J.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas pripažintinas pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas