A-1350-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1350-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07420-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, Lukiškių TI-K jo laisvė buvo apribota laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Nurodė, kad kamerose, kurių plotas apie 7,6 kv. m, buvo patalpintas kartu su kitais 4 asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė didžiulį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 15 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Teigė, kad šiuo atveju taikytiną trejų metų senaties terminą reikėtų skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į įstaigos administraciją dienos, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. kovo 19 d. ryte, nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 18 d., 2009 m. birželio 19 d. ryte, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 2 d. ir 2009 m. liepos 3 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 29 d. į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs taikytiną trejų metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnis 8 d.). Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie galbūt jam daromus pažeidimus, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Teigia, kad Europos žmogau teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Pareiškėjas paaiškina, kad ankščiau į teismą negalėjo kreiptis dėl neišverstų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų į lietuvių kalbą, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos. Be kita ko, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo laiką, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės – iš tiesų kalinimo laikas buvo daug ilgesnis. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo remtis ne nacionaliniais teisės aktais, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią į vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą nėra įskaičiuojamas baldų užimamas plotas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. (b. l. 1–2), tačiau byloje esantis Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 22-1315 (b. l. 3–4) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d. (šią dieną buvo paleistas į laisvę) ir nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. (šią dieną buvo konvojuotas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją). Taigi teiginys, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pareiškėjo Lukiškių TI-K kalinimo laikotarpį, yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. lapkričio 29 d. (b. l. 5). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Pareiškėjo paaiškinimas, kad ankščiau į teismą negalėjo kreiptis dėl neišverstų į lietuvių kalbą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pareiškėjo reikalavimams atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys