AS-473-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-473-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00291-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. 2015 m. sausio 12 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9094(11); 3) priteisti iš VRM dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Tačiau teismui nustačius, kad terminas yra praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti. Prašymą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktu išaiškinimu, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta jo teisė į teisminę gynybą. Be to, pareiškėjo teigimu, analogiška teisinė situacija buvo kilusi daugiau kaip prieš 10 metų, tačiau pensijos nepriemokos buvo išmokėtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi (b. l. 15–17) pareiškėjo R. G. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino, atsisakė priimti skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, ir VRM dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies (iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką; tačiau priėmė R. G. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9094(11) ir priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, jog taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. spalio mėnesį; taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – už 2011 m. liepos mėnesį. Taigi, pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Skundas teismui pateiktas (išsiųstas paštu) tik 2015 m. sausio 12 d., t. y. gerokai praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

R. G. prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti pagrindė LVAT praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A522-519/2013), kurioje konstatuota, jog, atsižvelgus į tai, jog ginčo teisiniuose santykiuose vyravo teisinis neaiškumas, tuo atveju kai į dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, skundo teismui pateikimo terminai yra atnaujintini. Tačiau, pareiškėjo nurodyta teisminė praktika buvo suformuota esant skirtingoms toms esminėms faktinėms aplinkybėms nuo nagrinėjamos bylos, jog nurodytoje administracinėje byloje į teismą su skundu kreiptasi gerokai anksčiau negu tai padarė pareiškėjas.

Todėl R. G. nurodytoje LVAT byloje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą. Teismo vertinimu, R. G. prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. R. G. pozicija, kad termino skundui pateikti eigos pradžia laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo data, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., grindžiama paties pareiškėjo subjektyviu teisinės situacijos vertinimu, prieštarauja aptartai teisminei praktikai, todėl sprendžiant prašymo pagrįstumą nėra teisiškai reikšminga.

Pažymėtina ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo daugiau kaip pusantrų metų nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Į VRM su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 18 d., o į teismą – 2015 m. sausio 12 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. G. kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažintina, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies (iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nuostatų taikymo, netenkinamas, pareiškėjo skundą šioje dalyje priimti atsisakytina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, taip pat pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada kad skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2012 m. sausio mėnesio išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

III. Pareiškėjas R. G. atskiruoju skundu (b. l. 28–31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalį, ir šioje dalyje skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškino, kad priėmus Laikinąjį įstatymą, manė, jog pensijų mažinimas yra teisėtas, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pareiškėjas tikėjosi, kad susidariusios nepriemokos bus gražintos, nes 2003 m. Lietuvoje buvo kilusi panaši situacija, kai dėl krizinės situacijos buvo sumažintos pareigūnų ir karių pensijos, tačiau tuo metu visos pensijų nepriemokos buvo kompensuotos be teismo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalies, kurioje teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo R. G. skundo reikalavimą išmokėti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Su atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Todėl pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr. naujausią LVAT praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Kadangi pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. lapkričio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. spalio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. spalio 13 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. sausio 12 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Tai konstatavus, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. spalio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Taigi atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 12 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Kita vertus, kolegija iš dalies nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalimi, kurioje teismas priėmė R. G. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (ABTĮ 136 str., 148 str.).

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinta nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio. Jau minėta, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 Laikinojo įstatymo nuostatų (be kita ko, ir 4 bei 5 straipsnių) galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios tik nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija pakeičia minėtą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir nurodo, kad priimama pareiškėjo R. G. skundo dalis, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kuria priimta nagrinėti R. G. skundo dalis, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nurodant, kad priimama nagrinėti pareiškėjo R. G. skundo dalis, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė