2K-42/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–42/2014

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00385-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.9.9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintosios gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo V. P. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokurorės ir išteisintosios gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. S. išteisinta dėl to, kad, žinodama pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką – nepilnametę dukterį K. P., laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. vengė šios pareigos, t. y. nemokėjo teismo sprendimu nustatytų periodinių išmokų, neteikė kitos būtinos materialios paramos savo vaikui, nors tokią galimybę turėjo, todėl susidarė ne mažesnis kaip 3300 Lt įsiskolinimas.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartį ir pripažinti J. S. kalta padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 164 straipsnį. Jis nesutinka su abiejų instancijų teismų išvada, kad J. S. dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių neturėjo galimybės teikti išlaikymo savo dukteriai teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma. Jo nuomone, bylos aplinkybės patvirtina, kad J. S. sąmoningai vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikui išlaikyti, t. y. tiesiogine tyčia padarė BK 164 straipsnyje numatytą veiką.

J. S. išteisinimą pirmosios instancijos teismas neteisingai motyvavo tuo, kad ji nupirko dukteriai drabužių, žaislų, nes tokia aplinkybė nepanaikina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos, t. y. pareigą išlaikyti vaiką privalo vykdyti tiksliai ir be išlygų, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, o rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012).

Teismai taip pat nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad J. S. gyveno tame pačiame Utenos mieste kaip ir jos duktė, taigi ji nepatyrė jokių papildomų išlaidų tam, kad pasimatytų su savo dukterimi. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ji gavo ligos, motinystės pašalpas, tačiau, nors ir gaudama šias nemažas išmokas, iš jų nieko neskyrė savo nepilnametės dukters išlaikymui. Išmokos pagal savo prigimtį jas gaunantiems asmenims kompensuoja dalį prarastų darbo pajamų (Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Be to, abiejų instancijų teismai neteisingai apskaičiavo per kaltinimo laikotarpį J. S. gautas pajamas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad, pagal išteisintosios parodymus, ji ne vieną, o du kartus buvo išvykusi į užsienį, ten turėjo pajamų. Teismai nepagrįstai konstatavo tai, kad visą nėštumo laikotarpį J. S. buvo nedarbinga. Tai, kad kiekviena besilaukianti moteris turi reguliariai lankytis pas gydytojus, nepatvirtina aplinkybės, jog visą nėštumo laikotarpį ji yra nedarbinga. J. S. šioje byloje nepateikė jokių neginčijamų duomenų (pažymos iš gydytojo, išrašų iš medicininių dokumentų ir pan.), kad iki 2011 m. balandžio 23 d. (kai J. S. buvo paskirta ligos pašalpa) dėl ligos ji buvo nedarbinga ir negalėjo dirbti, gauti pajamų bei išlaikyti savo nepilnametę dukterį.

Nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. S. veikos negali vertinti kaip piktybinio vengimo išlaikyti savo vaiką, todėl jos veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius neišnaudojo galimybės siekti, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis. Kasatorius pažymi, kad jis, J. S. nemokant išlaikymo savo vaikui, gavęs iš teismo vykdomąjį raštą, kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo iš J. S. Dėl šios priežasties antstolis užvedė vykdomąją bylą Nr. 0104/11/01186 ir bando išieškoti išlaikymą periodinėmis išmokomis bei susidariusį įsiskolinimą iš jos.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių ir pateisinamų priežasčių, dėl kurių J. S. pagal teismo sprendimą negalėjo teikti išlaikymo vaikui. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. S. tyčia vengė pareigos mokėti lėšas savo vaikui išlaikyti, todėl jos padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 164 straipsnį.

Nukentėjusiojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų ir BK 164 straipsnio taikymo

Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje iš kasacinio skundo matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susieti būtent su netinkamu įrodymų vertinimu. Kasatorius siūlo iš naujo vertinti bylos duomenis, patikrinti J. S. pajamų dydį, įvertinti jos darbingumą, atsižvelgti į atskiras motinos bendravimo su dukterimi aplinkybes, daryti kitas išvadas dėl išteisinamojo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, tačiau minėta, kad tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011 ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008, 2K-218/2012, 2K-20/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad J. S. kaltinime nurodytu laikotarpiu nepervesdavo priteistų periodinių išmokų savo dukters K. P. išlaikymui, tačiau teismai taip pat nurodė aplinkybių visumą, iš kurios matyti, kad išteisintoji šios teismo nustatytos pareigos nevykdė dėl svarbių, pateisinamų priežasčių (ji neturėjo darbo, laukėsi ir turėjo pasiruošti kito vaiko gimimui, vėliau rūpinosi naujagimiu, pagal turimas galimybes teikė K. P. kitokį išlaikymą (dukterį priimdavo gyventi, maitindavo ir kt.).

Kasaciniame skunde išdėstyti nukentėjusiojo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad J. S. tyčia vengė teismo nustatytos pareigos. Teismai priimtuose sprendimuose aiškiai nurodė, kokios bylos aplinkybės atspindi, kad išteisintoji, nemokėdama teismo sprendimu nustatytų periodinių išmokų, neveikė tyčia ir kokios aplinkybės rodo, kad ji rūpinosi savo dukterimi, pagal turimas galimybes siekė sudaryti K. P. gyvenimo sąlygas, reikalingas normaliai vaiko raidai.

Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad J. S. buvo gavusi ligos ir motinystės pašalpas, kad buvo išvykusi ir dirbo užsienyje, iš UAB „K.“ gavo 387,76 Lt, teismų sprendimuose įvertintos kaip nepakankamos pagrįsti išteisintosios „piktavališkumą“, jai nemokant vaiko išlaikymo išmokų. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino, kokio dydžio pajamas J. S. buvo gavusi kaltinime nurodytu laikotarpiu, ir išdėstė įtikinamas išvadas, kodėl išteisintoji neturėjo galimybės teikti išlaikymo savo dukteriai teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma, t. y. mokėti dukters išlaikymui kas mėnesį po 300 Lt. Teisėjų kolegija pakankamai atidžiai patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Iš šio teismo nutarties turinio matyti, kad pagal apeliacinių skundų argumentus įvertinta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, ar teisingai įvertino surinktų įrodymų visumą, taip pat padarytos teisingos išvados, kad aiškindamas BK 164 straipsnio taikymo galimybes pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos.

Konstatuotina ir tai, kad nė viena iš kasatoriaus nurodomų nutarčių nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę tenkinti kasacinį skundą ir naikinti ar keisti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus, nes nukentėjusiojo nurodomose nutartyse nėra pateikti išaiškinimai, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą BK 164 straipsnio netaikymą nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodytoje nutartyje Nr. 2K-218/2012 ir J. S. byloje analizuojamos aplinkybės, turinčios reikšmės vengimo išlaikyti vaiką kaltumo nustatymui, akivaizdžiai skiriasi, nes abiejose bylose skirtinga tiek kaltininkų finansinė padėtis, tiek nustatytas periodinių išmokų įsiskolinimo dydis.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo nustatyti, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kad nepagrįstai nekvalifikavo byloje nustatyto J. S. poelgio pagal BK 164 straipsnį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo V. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas