A-602-686-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-686/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01972-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-55440 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies už 2010 – 2011 metus“; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3557 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – viso 11 367,46 Lt.

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą senatvės pensiją, kadangi jos pensija viršijo ribinį pensijos dydį bei ji turėjo draudžiamųjų pajamų. 2013 m. balandžio 11 d. pareiškėja prašė išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 – 2011 m. Valdybos Vilniaus skyrius sprendimu atsisakė prašymą patenkinti, šį sprendimą pareiškėja 2013 m. gegužės 17 d. apskundė Valdybai. Pastaroji paaiškino, kad teisės akto, įpareigojančio išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nėra, be to buvo praleistas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSDP Įstatymas, Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 53 straipsniais kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba. Atsakovas, sumažindamas senatvės pensiją, pažeidė teisinės valstybės, proporcingumo, lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų projektus dėl pensijų kompensavimo tvarkos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, kad teisės aktai galioja tik į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 28–33) prašė skundą atmesti; arba administracinę bylą nutraukti, patenkinus pareiškėjos skundą, leisti išmokėti priteistą sumą dalimis.

Valdyba nurodė, kad apie tai, kad pareiškėjai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl, kreipdamasi į Valdybą su 2013 m. gegužės 17 d. skundu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai 3 metų terminą. Pareiškėjas nepateikė Valdybai jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, bet kreipėsi į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Senaties termino skaičiavimas siejamas su objektyviu momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013). Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja kreipėsi į Valdybą su skundu jau po to, kai sprendimas mokėti jai ne viso dydžio senatvės pensiją buvo įvykdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjos pensijos daliai negali būti taikoma.

Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota, remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Prašė atsižvelgti į papildomą naštą biudžetui bei nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros principo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) bei bylą nutraukti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 51–54) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3557 ir įpareigojo VSDFV priimti ir išnagrinėti pareiškėjos L. D. 2013 m. gegužės 17 d. skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-55440. Skundą, dalyje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-55440 panaikinimo ir dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti L. D. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtu.

Teismas nustatė, kad remiantis įstatyminiu reglamentavimu, tokio pobūdžio ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja 2013 m. balandžio 11 d. su prašymu kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu jos prašymo netenkino. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2013 m. gegužės 17 d. skundu kreipėsi į Valdybą, prašydama panaikinti atsakovo sprendimą ir grąžinti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Valdyba 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, kadangi pareiškėja praleido 3 metų apskundimo terminą. Bylos duomenimis, pareiškėja į Valdybą su prašymu atnaujinti terminą paduoti skundą nesikreipė, taigi jos skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo Valdyba iš esmės nenagrinėjo.

Pareiškėjai kiekvieną mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Teismo vertinimu, pareiškėja 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV praleido tik dalyje dėl atsakovo sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – kovo mėn., kadangi į teritorinį skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. balandžio 11 d., už kitą laikotarpį šis terminas nebuvo praleistas, be to, Valdybos Vilniaus skyrius turėjo ne nagrinėti iš esmės skundą dėl savo veiksmų, o perduoti jį nagrinėti VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuojama atsakovo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 12-17-5258 bei 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 12-17-7261. Juose nurodytas 3 metų apskundimo terminas Valdybai. Taigi, pareiškėja bet kokiu atveju nėra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti. Ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 73–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2013 m. gegužės 6 d. atsakovo sprendimu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Šis sprendimas laikytinas informacinio pobūdžio sprendimu. Pareiškėjai apskundus minėtą sprendimą Valdybai, 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu, jos skundą buvo atsisakyta nagrinėti, kadangi praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas nuo pirmosios sumažinto pensijos išmokėjimo, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio, ir nėra pateikta jokių įrodymų terminui atnaujinti. Remiantis Civilinio kodekso 1.124, 1.127 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, senaties terminas yra pasibaigęs, todėl laikytina, kad atsakovo sprendimas yra įvykdytas.

2. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis siejama su ginčo inicijavimu, o ne su kreipimusi į teismą. 2010 m. rugpjūčio 3 d. ir 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimais pareiškėjai buvo perskaičiuota pensija iš naujo, nes ji įgijo didesnį nei 1 metų stažą. Pareiškėja ginčija ne iš naujo paskirtos pensijos dydį, o nuo 2010 m. sausio mėnesio sumažintos pensijos, pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, dydį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (b. l. 106–107) prašo apeliacinį skundą patenkinti bei palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Pareiškėja L. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad termino skundui paduoti nepraleido. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymas prieštaravo Konstitucijai. Negauta pensija pareiškėjai neišmokėta, o tai vertintina, kaip turtinis praradimas. Valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bei mokėti paskirtą pensiją. Pensija yra nuosavybė, kuri neliečiama (Konstitucijos 52, 23 straipsniai). Sutinka, kad 3 metų terminą praleido tik dalyje dėl 2010 m. sausio – kovo mėn., kadangi į atsakovą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 11 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja L. D. 2013 m. gegužės 17 d. skundu (b. l. 4) kreipėsi į Valdybą ir prašė panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-55440, kuriuo teritorinis skyrius atsisakė tenkinti jos prašymą išmokėti 2010 m. – 2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautos senatvės pensijos dalį – viso 11 367,46 Lt. Valdyba 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3557 pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. skundą nagrinėti atsisakė, motyvuodama tuo, jog L. D. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 10).

Prašydama panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-55440 bei Valdybos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3557 ir įpareigoti atsakovą išmokėti 11 367,46 Lt, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–2), kuris 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Valdybos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3557 ir įpareigojo Valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjos L. D. 2013 m. gegužės 17 d. skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-55440. Skundą, dalyje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-55440 panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti L. D. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtu.

2013 m. rugsėjo 26 d. sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokamos skirtingo dydžio senatvės pensijos dalys, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį ir apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, todėl kiekvienas toks sprendimas galėtų būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį iš naujo. Teismo vertinimu, pareiškėja 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV praleido tik dalyje dėl atsakovo sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – kovo mėn., kadangi į teritorinį skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. balandžio 11 d. Be to, senatvės pensija buvo perskaičiuojama atsakovo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 12-17-5258 bei 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 12-17-7261. Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo aiškinimu nesutinka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD Įstatymas) 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Valdybos teritoriniam skyriui. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, jog tokį prašymą gavęs Valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą dalyje dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Valdybai.

Kaip matyti, nagrinėjamu atveju su prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį pareiškėja L. D. taip pat kreipėsi ne į Fondo valdybą, o į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, kuris 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (10.1)3-55440 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties skyriaus veiksmų (teisėjų kolegija nekvestionuoja Fondo valdybos Vilniaus skyriaus kompetencijos nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl informacijos apie jos pensijų apskaičiavimą, neišmokėtą pensijų dydį pateikimo). Minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama iš esmės analogišką situaciją, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei VSD Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Nagrinėjamu atveju duomenų apie tikslią pirmosios sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo pareiškėjai datą byloje nėra, tačiau, kaip apeliaciniame skunde teigia VSDFV (b. l. 73-78), pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl būtent nuo šio momento skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo kreiptis į Valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį ir apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, todėl kiekvienas toks sprendimas galėtų būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį iš naujo, iš esmės neteisingai išaiškino termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja terminą paduoti skundą VSDFV praleido tik dalyje dėl atsakovo sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – kovo mėn.

Kita vertus, kaip jau minėta, pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei VSD Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Valdyba, gavusi pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. skundą, 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3557 ne tik padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti jos pateiktą skundą, bet ir, be kita ko, paaiškino, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, Valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies, todėl VSDFV neturi teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamą Valdybos teritorinio skyriaus raštą.

Taigi šiuo sprendimu Valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, jog tokiu atveju šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra. Kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y., kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentą, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja praleido terminą tik dalyje dėl VSDFV sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – kovo mėn., bet ir neatsižvelgė į tai, jog Valdyba ginčijamu 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3557 išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, todėl Valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat sprendžia esant būtina pasisakyti ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimų, kuriais, pasikeitus duomenims (įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą), pareiškėjai iš naujo paskirta senatvės pensija, galimos įtakos termino inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka skaičiavimui.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 12-17-5258 L. D. paskirta 1 217,84 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos, taip pat nurodyta, kokiais duomenimis remiantis apskaičiuotas šis pensijos dydis, bei pažymėta, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis yra 1 108,21 Lt (b. l. 18). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 12-17-7261 L. D. paskirta 1 244,79 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2011 m sausio 1 d. iki gyvos galvos, taip pat nurodyti dydžiai, kuriais remiantis apskaičiuotas šis pensijos dydis, bei nurodyta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas, pensijos dydis – 1 131,71, Lt (b. l. 21).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja to, jog šie sprendimai, kaip ir kiti įgaliotų Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimai, priimti pensijų klausimais ir sukeliantys teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais inicijuojant ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir, nesutinkant su atitinkamais sprendimais, – kreipiantis į administracinį teismą. Tačiau būtina pastebėti, jog kiek tai aktualu nagrinėjamo ginčo dėl senatvės pensijos dalies neišmokėjimo, taikant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, atveju, minėtuose atsakovo sprendimuose pateikta nuoroda, kad pensija bus perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, akivaizdu, yra neabejotinai tik informacinio pobūdžio.

Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė konkretūs atsakovo – pensijas, inter alia senatvės pensijas, įgalioto mokėti subjekto – veiksmai (sprendimai), pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, mažesnę senatvės pensiją. Taigi minėti sprendimai ta apimtimi, kuria tik pateikiama informacija, jog pensijų perskaičiavimui bus (ir toliau) taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, negali būti vertinami kaip sprendimai, kuriais būtų modifikuoti atitinkami susiklostę teisiniai santykiai.

Nurodyta apimtimi (dėl informacijos apie Laikinojo įstatymo taikymą) šie sprendimai naujų teisių ar pareigų nenustatė ir (ar) jų nepakeitė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nepaisant to, kad atsakovo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 12-17-5258 ir 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 12-17-7261 ta apimtimi, kuria jais išreikštas įgalioto viešojo administravimo subjekto – Valdybos teritorinio skyriaus – sprendimas (valia) paskirti naujo dydžio senatvės pensiją, kaip ir kiti sprendimai, kuriais sukeliamos atitinkamos teisinės pasekmės, gali būti skundžiami (kaip ir nurodyta juose) įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šie sprendimai, skirtingai nei pasisakė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, skaičiavimo.

Taigi šie sprendimai neleidžia teigti, jog skundo dėl atitinkamu laikotarpiu, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, nesumokėtos pensijos dalies padavimo terminas galėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šių sprendimų priėmimo.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai panaikino Valdybos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3557 ir įpareigojo Valdybą priimti ir išnagrinėti iš esmės pareiškėjos L. D. 2013 m. gegužės 6 d. skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-55440.

Dėl nurodytų priežasčių, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai ne tik turėtų išaiškinti teisę tikslinti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo reikalavimus (ABTĮ 10 str.), bet ir surinkti sprendimo priėmimui reikalingus duomenis (nurodyti, kuriuos dokumentus pareiškėja turėtų pateikti teismui). Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą, bus nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir bus galima priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius