A-261-1173-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1173/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12290-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 51-52, 57) prašydamas atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje, 4 dalyje nustatytą terminą, konstatuojant, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, suteikiant pareiškėjui teisę pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dokumentus dėl nuosavybės teisės bei giminystės ryšio su žemės savininku A. P.

Paaiškino, kad pagal 2011 m. spalio 6 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymos duomenis pareiškėjo senelis A. P. Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), turėjo 17,72 ha žemės. Sužinojus šią informaciją, buvo kreiptasi į Rusijos Federacijos Respublikos teismą, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl giminystės ryšio ir nuosavybės teisių. Visus juridinius reikalus Rusijos Federacijos Respublikoje tvarkė pareiškėjo brolis, Rusijos Federacijos Respublikos pilietis L. P., gimęs 1961 m. vasario 25 d., gyvenantis Rusijoje Vologdos mieste. Pastarajam notarine tvarka atsisakius bet kokių pretenzijų į nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas liko vienintelis asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, jog pareiškėjo tėvas A. P. turėjo seserį S. J., tačiau ji 1998 m. vasario 4 d. mirė, taip ir nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises.

Manė, jog įstatymo nustatytas terminas dėl prašymo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, dėl nežinojimo apie senelio valdytą žemę. Apie žemę, pasak pareiškėjo, galėjo žinoti tik kartu su tėvu Rusijoje gyvenantis jaunesnysis brolis L. ir jo žmona M. Su jais pareiškėjas ryšių nepalaikė, tėvas A. P. mirė 1970 m. vasario 17 d. Pareiškėjas įstatymų nustatytu terminu dėl informacijos trūkumo fiziškai negalėjo susižinoti, ar tas išlikęs nekilnojamasis turtas dokumentine tvarka yra registruotas teisinę reikšmę turinčiuose dokumentuose, todėl nežinodamas jo buvimo vietos, bandė savo iniciatyva išsiaiškinti objektyvią tiesą. Pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybą, tačiau jokio atsakymo negavo. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Centrinį valstybės archyvą, iš kurio tik 2011 m. pabaigoje sužinojo apie senelio turėtą nuosavybę. Pareiškėjui 2008 m. buvo atlikta širdies operacija, gydymas tęsiamas iki šiol, todėl tai irgi turėtų būti pripažinta svarbia aplinkybe dėl termino praleidimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 37-39) su juo nesutiko.

Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Pareiškėjas nenurodė informacijos apie senelio valdytą žemę gavimo laiko, aplinkybių bei šaltinio. Taip pat neaišku, kokius aktyvius veiksmus pareiškėjas atliko iki terminų pasibaigimo savo teisėms į galimą nuosavybės teisių atkūrimą realizuoti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės nelaikytinos svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas atnaujintinas, kadangi susirgimai neapima vertinamojo termino praleidimo laikotarpio. Pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų tinkamą savo teisių įgyvendinimą, uždelsė daugiau nei 10 metų Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą, kaip numatė Atkūrimo įstatymas ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 64–67) atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje A146-772/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012, 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-953/2013), pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, jog apie senelio turėtą žemę sužinojo tik 2011 m. gavęs pažymą iš archyvo, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, jog 1999 m. kartu su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos generaliniu direktoriumi J.

P. turėjo bendrų verslo planų, buvo susitarę, jog statybų veiklai vykdyti jo senelio žemė bus perkelta iš Kauno rajono į Karklę, žemės perkėlimą spręsti buvo pavedęs J. P., tačiau 2000 m. J. P. buvo nužudytas ir jo daugiau nematė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, jog, dar būdamas paaugliu, iš motinos pasakojimų suprato, kad jo tėvai išsiskyrė 1953 m. būtent dėl tos žemės (motina buvo kilusi iš bežemių, o tėvas iš ūkininkų). Taigi, teismas pripažino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad jam jau 1999 m. vėliausiai tapo žinoma apie ginčo žemę, nes dėl minėtos žemės buvo sudaromi susitarimai su trečiaisiais asmenimis dėl žemės perkėlimo į kitą vietą.

Nors teismui nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo argumentus apie susitarimą su J. P., tačiau šios aplinkybės kitais įrodymais nepaneigtos. Pareiškėjo teigimu, jis pasitikėjo J. P., kuris 2000 m. mirė. Tačiau byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad net ir po J. P. mirties objektyvios priežastys pareiškėjui būtų trukdžiusios kreiptis įstatymo nustatytu terminu (t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d.) į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo (dėl situacijos išsiaiškinimo), ar į archyvą dėl informacijos apie nuosavybės teises gavimo.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog sutrukdė įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo nusikalstami trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmai (jo teigimu, afera dėl jo verslo ir žemės), byloje nėra patvirtintos objektyviais įrodymais. Į institucijas, turinčias teisę tirti tokio pobūdžio veikas, jis kreipėsi jau po įstatymo nustatyto termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Į Specialiųjų tyrimų tarnybą jis kreipęsis tik 2008 m., vėliau – 2012 m. (b. l. 23-25). 2012 m. rugsėjo 14 d.

Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos rašte Nr. 4-08-904 (b.l.23) nurodyta, jog duomenų ar faktinių aplinkybių apie nusikalstamas veikas nenustatyta (b. l. 23).

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimą, jo tėvas ir brolis, žinoję apie senelio žemę gyveno Rusijoje ir jam apie tai duomenų nesuteikė, ir bylos duomenis, nusprendė, jog jis pats apie tai, kad senelis turėjo žemės vėliausiai suprato 1999 m., tačiau į nuosavybės teises atkuriančią instituciją bei į teismą nesikreipė dėl to, kad neturėjo tai patvirtinančių įrodymų. Ir tik gavęs dokumentus, t. y. 2011 m. spalio 6 d. Lietuvos centrinio archyvo pažymą (b. l. 10), 2011 m. rugsėjo 14 d. Rusijos Federacijos teismo sprendimą (b. l. 16-19) kreipėsi dėl nuosavybės teisių realizavimo. Taigi, iš esmės ne objektyvios aplinkybės, o pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis lėmė jo nesikreipimą įstatymo nustatytu terminu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nesurinkta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę trukdoma įstatymo nustatytu terminu kreiptis teisinės pagalbos, siekiant išsiaiškinti teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, savo teises realizuoti per atstovą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ar žemės vietos buvimą galėtų būti pagrindas terminui atnaujinti, jei pareiškėjas savo valiniais veiksmais prisidėtų prie tokios informacijos gavimo. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas negavo informacijos dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes nebuvo pakankamai rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas tik 2011 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į archyvą (b. l. 20). Į teismą Rusijos Federacijoje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu pareiškėjo brolis kreipėsi taip pat tik 2011 m. Minėti veiksmai jau buvo atlikti pasibaigus įstatymo nustatytam terminui prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti ir praėjus ilgam laikotarpiui po minėto termino pasibaigimo, todėl negali būti laikomi svarbiomis priežastimis termino atnaujinimui.

Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. turėjo sveikatos problemų dėl traumos (b. l. 26-27), taip pat nurodė, jog 2008 m. jam buvo atlikta širdies operacija, tačiau teismas nurodė, kad minėti duomenys nepatvirtina, jog sveikatos būklė įstatymo nustatytu terminu būtų objektyviai sutrukdžiusi kreiptis įstatymo nustatytu terminu jam pačiam (ar per atstovą) dėl nuosavybės teisių.

III. Pareiškėjas J. P. apeliaciniu skundu (b. l. 69-70) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepaminėjo, kad atnaujintini terminai nėra naikinamieji, ir jei asmuo praleido įstatymo nustatytus terminus, pastarieji yra atnaujintini, teismui konstatavus, kad jie praleisti dėl svarbių priežasčių, t. y. teismui konstatavus pareiškėjo turėtas objektyvias aplinkybes, dėl kurių suinteresuotas asmuo (pareiškėjas), nepriklausomai nuo savo valios, negalėjo pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise kreiptis į atitinkamą instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

2. Ši byla išskirtinė, nes ji yra susijusi su tarptautiniu subjektu, pareiškėjo broliu L. P., kuriam tik užsienio teisingumo institucijos pagalba ir tik 2011 m. rugsėjo 14 d. priėmus teismo sprendimą Rusijos Federacijos Respublikos, Vologdos srities Totemo rajono teisme, pagal išlikusius dokumentus pavykus nustatyti tikrąjį išlikusios nuosavybės savininką, pareiškėjo senelį A. P., pareiškėjui atsirado galimybė (įstatymo nustatytiems terminams seniai pasibaigus) pradėti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras. Atitinkamai, buvo kreiptasi į Lietuvos Centrinį valstybės archyvą ir pagal jo išduotą 2011 m. spalio 6 d. pažymą Nr. R4-1587, kurią savo iniciatyva išsireikalavo pareiškėjas, nustatyta, kad tos pačios dienos duomenimis jo senelis A. P. Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), turėjęs 17,72 ha žemės (12 ha III rūšies ariamos, 4 ha III pievų ir 1,72 IV rūšies miško). Būtent, šis momentas ir laikytinas nuosavybės teisės į senelio A. P. nekilnojamąjį turtą atkūrimo pradžia, nes tik tada, ir įstatymo nustatytiems atnaujintiniems terminams pasibaigus, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y., tik tiksliai ir neabejotinai nustačius pretendentą, pareiškėją, turintį teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, negalima sutikti su trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, išreikšta atsiliepime į prašymą, kad pareiškėjas neveikė, tokiu būdu, kuris užtikrintų tinkamą savo teisių įgyvendinimą, uždelsė daugiau kaip 10 metų įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal išlikusios nekilnojamojo turto buvimo vietą, kaip numatė įstatymas ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes, bei su teismo padaryta neteisinga išvada, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis lėmė jo nesikreipimą įstatymo nustatytu terminu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl negavo informacijos dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių.

3. Pareiškėjo abejonės dėl neteisėtos veiklos su jo senelio valdytu turtu nelaikomi leistinais įrodymais tokio pobūdžio bylose, nes toms abejonėms išsklaidyti buvo kreiptasi į instituciją, nekompetentingą spręsti tokio pobūdžio klausimus, bei negalinčią duoti kategoriškos išvados dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo galimumo ar negalimumo ir tai nesietina su trečiųjų asmenų nusikalstama veika. Be to, byloje esantys 2008 ir 2012 m. pareiškimai (vėlgi pasibaigus atnaujintiniems terminams) Specialiųjų tyrimų tarnybai tik patvirtino pretendento siekį sužinoti tiesą bei išsklaidyti bet kokias abejones dėl tos nuosavybės buvimo ar nebuvimo bei išsiaiškinti dėl nuosavybės į nacionalizuotą senelio A. P. turtą atkūrimo galimybių. Pastarosios pradėtos realizuoti tik 2013 m., kada buvo gautas atsakymas iš Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus, t. y. sužinojus, kad duomenų, apie tai, kad yra pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į A. P. turėtą žemę J. P. ar kito asmens vardu nerasta.

4. Kategoriškas pareiškėjo nušalinimas nuo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros pažeidžia pareiškėjo tikėjimą ir viltį dėl teisingai vykdomų teisinės valstybės teisingumo principų bei Atkūrimo įstatymo paskirties įgyvendinimo, išskirtinai pabrėžiant, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės yra nepanaikintos ir turi tęstinumą (Atkūrimo įstatymo I skyrius ir 1-ojo straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį asmenys galėjo realizuoti savo teises, kai terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant jį iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, svarbia priežastimi, dėl kurios gali būti atnaujintini aukščiau nurodyti terminai yra įstatymo tęstinumas nuosavybės teisės apsaugos vardan. Todėl, vien teismo sprendimu apriboti pareiškėjo siekio atkurti prosenelio nuosavybės teises į turtą, nėra teisinga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76-77) prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjama byla yra išskirtinė, nes ji yra susijusi su tarptautiniu subjektu ir, jog Lietuvos centrinio archyvo 2011 m. spalio 6 d. pažyma Nr. R4-15/87 laikytina nuosavybės teisės į A. P. nekilnojamąjį turtą atkūrimo pradžia. Pareiškėjas, siekdamas susigrąžinti jo seneliui priklausiusią žemę, turėjo išreikšti savo valią pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teise, ir imtis kitų būtinų, įstatymuose numatytų veiksmų, nes siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą taip veikti jį įpareigojo teisės aktai.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Be to, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1208/2013).

3. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jam jau 1999 m. vėliausiai tapo žinoma apie ginčo žemę. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį, apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo abejonės dėl neteisėtos veiklos su jo senelio valdytu turtu nelaikomi leistinais įrodymais tokio pobūdžio bylose, yra nepagrįsti. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas iki 2011 m. elgėsi pasyviai o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nesurinkta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę trukdoma įstatymo nustatytu terminu realizuoti savo teises, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog prašymo teikimo terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleido dėl objektyvių priežasčių ir pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis pripažino nesvarbiomis termino atnaujinimui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino termino praleidimo aplinkybes, neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 11 punktu nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms.

Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuosavybės teisės atkūrimo pradžią būtina skaičiuoti nuo 2011 m. spalio 6 d., kai buvo gauta Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1587, patvirtinanti, kad pareiškėjo senelis A. P. Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), turėjęs 17,72 ha žemės. Pagal minėtą teisinį reguliavimą pareiškėjas galėjo teikti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir neturėdamas dokumentų, patvirtinančių giminystę ar nuosavybės valdymą.

Pagal Atkūrimo tvarkos 5 punkto (2005 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija) piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjo nurodoma priežastis termino praleidimo, kad jis nežinojo apie senelio valdytą žemę, nepripažintina svarbia, kurios pagrindu gali būti atnaujinamas terminas.

Termino atnaujinimui reikšminga tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Preziumuojama, kad pareiškėjas, žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, turėjo galimybę pasidomėti senelio turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009).

Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl, jas vertinant, būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-516/2010).

Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir teisės taikymo bei aiškinimo taisyklių nepažeidė.

Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – nežinojimas apie senelio A. P. valdytą žemę – iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Šiuo atveju duomenis, patvirtinančius žemės valdymo faktą, pareiškėjas galėjo būti gauti iš archyvo ir iki termino prašymams teikti pabaigos, nes tokie duomenys Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo (b. l. 20-21). Todėl pareiškėjas turėjo realią galimybę duomenis gauti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys