A-438-423-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-423/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00059-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, jo papildymais ir patikslinimais (I t., b. l. 1; II t., b. l. 117, 168–171) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 29 d. 72 metų jo motina D. K. ir 12 metų sūnus D. K. atvyko iš Panevėžio miesto keleiviniu autobusu į Marijampolės pataisos namus į trumpalaikį pasimatymą su juo. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1 dalyje numatyta trumpalaikio pasimatymo trukmė iki 4 valandų, tačiau praėjus 2 valandoms pasimatymas buvo nutrauktas. Nors pareiškėjas ir jo artimieji vienas kitų buvo labai pasiilgę, prašė leisti pratęsti pasimatymą iki 4 valandų, neriboti teisės aktais nustatyto trumpalaikio pasimatymo laiko, netrukdyti jiems bendrauti, atsižvelgti į tai, jog į pasimatymą pareiškėjo artimieji atvyko iš toli, kad visos pasimatymų kabinos yra tuščios, tačiau prižiūrėtojas pasimatymą nutraukė, jo artimiesiems griežtai pakeltu tonu nurodydamas:

„Eikite lauk“. Pažymėjo, kad G. Š. mokomojoje knygoje „Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, teisės ir pareigos“ 3.5 skyriuje rašoma, jog pasimatymų minimali trukmė priklauso nuo nuteistojo ir atvykusių į pasimatymą pageidavimo, taip pat yra nurodyta ir BVK komentare. Atsakovas šios pareiškėjo teisės neužtikrino. Tokiu būdu buvo apribotos pareiškėjo teisės ir laisvės matytis, bendrauti su artimaisiais, pažemintas orumas, pademonstruota valdžios prievarta prieš nuteistuosius, senelius ir vaikus, buvo pažeista BVK 3 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir 137 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1, 7, 73.1, 73.2 ir 73.3 punktai, minėtų taisyklių 167.3 punkte įtvirtinti reikalavimai pataisos įstaigoms palaikyti ir stiprinti nuteistųjų ryšius su giminaičiais ir išoriniu pasauliu. Marijampolės pataisos namų administracija pažeidė Europos kalinimo taisyklių 24.4 punkto, kuriame nurodoma, kad kalinių lankymai turi būti organizuojami taip, jog kaliniai galėtų maksimaliai natūraliai palaikyti ir stiprinti šeimos santykius, nuostatas, taip pat pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, nes pažemino pareiškėją ir jo artimuosius, neįgyvendino jo teisių, įtvirtintų BVK 94 straipsnio 1 dalyje.

Dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė stresą, sukrėtimą, emocinius, nervinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nepasitikėjimą laisvės atėmimo vietų tarnautojais, todėl už jam padarytą skriaudą turi būti kompensuota, priteisiant prašomą žalos atlyginimą. Prašė atsižvelgti į tai, kad su artimaisiais nebuvo matęsis ilgą laiką, kitas pasimatymas buvo paskirtas tik po 3 mėnesių. Pabrėžė, kad Marijampolės pataisos namų administracija 2011 m. lapkričio 29 d. pasimatymo trukmę nustatė neišsiaiškinusi nei jo, nei atvykusiųjų į pasimatymą nuomonės, iš anksto nesuteikusi informacijos apie pasimatymo trukmę, neatlikusi išankstinės registracijos, nesupažindinusi su įrašu dėl pasimatymo trukmės, neišaiškinusi teisės dėl jo pratęsimo.

Marijampolės pataisos namų administracija elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, nesiėmė jokių priemonių, kad suteiktų reikiamas sąlygas dėl 4 valandų pasimatymo trukmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas dėl kokių nors priežasčių negalėjo prailginti pasimatymo trukmės. Nesant daugiau jokių lankytojų iki 13 val., atsakovas privalėjo leisti toliau matytis ir bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjo nuomone, minimalios trukmės pasimatymas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei to pageidauja nuteistasis ir jo artimieji, kitais atvejais įkalinimo įstaigos administracija privalo užtikrinti maksimalios trukmės pasimatymą.

Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šeima yra visuomenės pagrindas. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės pataisos namų direktorius T. K. pažeidė Valstybės tarnybos veiklos etikos taisyklių 2, 2.1, 2.2, 2.4, 2.5, 3.2, 5.1, 6.2, 6.4, 9 ir 9.6 punktų reikalavimus, nes pareiškėjui ir jo artimiesiems rodė nepagarbą, skyrė trumpesnės trukmės pasimatymą iš anksto neinformavęs pareiškėjo ir jo artimųjų, neatsiklausęs jų nuomonės, elgėsi šališkai, aplaidžiai, nepavyzdingai.

Po minėto pasimatymo pareiškėjas negalėjo užmigti, jautė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus, buvo sutrikdyta jo psichinė būsena, tačiau vietoj vaistų nuo nemigos Marijampolės pataisos namų slaugytoja M. B. jam skyrė „Valeradix“, kurio jo organizmas netoleruoja. Dėl sutrikdytos psichinės būsenos jis išreiškė nepasitenkinimą slaugytojos M. B. atžvilgiu, dėl to jis buvo nepagrįstai uždarytas 15 parų į baudos izoliatorių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 8–9) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuteistajam G. K. 2011 m. lapkričio 29 d. trumpalaikis pasimatymas su artimaisiais buvo skirtas ir jo trukmės laikas nustatytas vadovaujantis BVK 94 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punkto nuostatomis. Teisės aktų reikalavimai nepažeisti. Dėl pasimatymo suteikimo kreipėsi D. K., kuri raštu jokio prašymo skirti ilgesnį nei dviejų valandų trumpalaikį pasimatymą neparašė, todėl pataisos namų direktorius leido pasimatyti dvi valandas. Pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 29 d. 2 valandų trukmės pasimatymai, vadovaujantis BVK 6 straipsnyje įtvirtintu nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu, buvo skirti visiems 5 nuteistiesiems, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie būtini civilinės atsakomybės taikymui, todėl jo skundas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 31–33) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad BVK neįpareigoja pataisos namų direktoriaus skirti 4 valandų trukmės trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato maksimalų iki keturių valandų trumpalaikį pasimatymą, kuris gali būti ir trumpesnis. Kiekvienu atveju Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punkte numatyti pareigūnai, nuteistajam skirdami trumpalaikį pasimatymą, sprendžia individualiai, kokios trukmės pasimatymą skirti nuteistajam. Marijampolės pataisos namų administracija, pareiškėjui skirdama 2 valandų trukmės trumpalaikį pasimatymą, teisės aktų nepažeidė. Pareigūnas, nutraukęs trumpalaikį pasimatymą ir nurodęs pareiškėjui išeiti iš pasimatymų kambario, elgėsi teisėtai. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neįrodytas, todėl turi būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (III t., b. l. 18–24) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš pareiškėjo 165,43 Lt į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pažymėjo, kad BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog trumpalaikis pasimatymas gali būti skiriamas iki 4 valandų trukmės. Minimali pasimatymo trukmė įstatyme neįtvirtinta, taigi įstatymas neįpareigoja pataisos namų direktoriaus privalomai skirti 4 valandų trukmės trumpalaikį pasimatymą. Teismo vertinimu, šia teisės norma paliekama teisė dėl pasimatymo trukmės nuspręsti leidimą suteikti pasimatymą skyrusiam asmeniui, t. y. pataisos namų direktoriui ar jį pavaduojančiam pareigūnui. Teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų pasimatymų su artimaisiais tvarką, nenustato kriterijų, kuriais vadovaujantis pataisos namų direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, privalėtų nustatyti pasimatymo trukmę, todėl spręstina, jog dėl pasimatymo trukmės nustatymo, dėl pasimatymų tvarkos organizavimo yra palikta spręsti pataisos namų direktoriaus diskrecijai. Teismo vertinimu, kiekvienu atveju pasimatymus turintys teisę skirti pareigūnai dėl pasimatymo trukmės turėtų spręsti individualiai. Šiuo atveju nustatant pasimatymo trukmę buvo atsižvelgta į bendrus kriterijus, vadovaujantis BVK 6 straipsnyje įtvirtintu nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu. Trumpalaikių pasimatymų apskaitos žurnalo Nr. 250/2012m. duomenys patvirtina, jog visiems 2011 m. lapkričio 29 d. atvykusiems į pasimatymus asmenims (5 atvejai) buvo skirti 2 valandų trukmės pasimatymai. Nors ir nebuvo pasimatymo trukmės laikas pareiškėjui individualizuotas, ši aplinkybė pati savaime neįrodo pasimatymo skyrimo tvarkos neteisėtumo. Pareiškėjui buvo skirtas vidutinės trukmės trumpalaikis pasimatymas. Pasimatymas skirtas kompetentingo subjekto, t. y. pataisos namų direktoriaus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintos formos sprendimu, laikantis minėtos tvarkos 102 punkte nustatytos procedūros, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasimatymo trukmės neatitikimo teisės aktų reikalavimams, dėl procedūrinių pažeidimų, dėl pataisos namų direktoriaus elgesio neatitikimo Valstybės tarnybos veiklos etikos reikalavimams yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Nustatė, kad byloje nesurinkta duomenų apie tai, jog trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma bendrauti su artimaisiais, taip pat, jog atsakovo pareigūnai tiek pasimatymo metu, tiek po jo būtų pažeidę teisės aktais nustatytą pasimatymo tvarką ir pareiškėjo teises, kad jų nurodymai būtų buvę išsakyti užgauliu ar nemandagiu tonu, kad savo elgesiu būtų pareiškėją ir jo artimuosius pažeminę. Pareigūnai, apklausti liudytojais, paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jų netinkamo, užgaulaus elgesio pareiškėjo ir jo artimųjų atžvilgiu. Liudytojų R. J., D. L., D. K. paaiškinimai nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, todėl teismui jais abejoti nebuvo pagrindo. Liudytoja D. K. teisme taip pat patvirtino, kad pasimatymo metu pareigūnai elgėsi normaliai. Pareiškėjo ir jo artimųjų pasipiktinimas pareigūnais atsirado tik po to, kai buvo nurodyta, jog pasimatymas nutraukiamas. Byloje kitais įrodymais nėra paneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareigūnams nurodžius, jog pasimatymas baigtas, pareiškėjas ir jo artimieji žodžiu išsakė pageidavimą dėl pasimatymo trukmės prailginimo. Pareiškėjui ir jo artimiesiems buvo išaiškinta teisė kreiptis į atsakingą asmenį dėl pasimatymo trukmės pratęsimo, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad šia teise būtų pasinaudota. Esant pataisos namų direktoriaus sprendimui dėl 2 valandų trukmės pasimatymo suteikimo, nuteistojo priežiūrą vykdę pareigūnai, pasibaigus pasimatymo laikui, privalėjo jį nutraukti ir pagal kompetenciją neturėjo teisės spręsti dėl pasimatymo pratęsimo. Minėtų pareigūnų pareigybės aprašyme yra nurodyta, kad suteikti nuteistiesiems pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis galima tik esant pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, o poilsio ir švenčių dienomis – pataisos įstaigos vadovybės budinčiojo atstovo arba direktoriaus budinčiojo padėjėjo raštiškam leidimui. Taigi pareigūnų, dalyvavusių prižiūrint tvarką pasimatyme ir po jo, neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Nurodė, kad Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑562‑423/2012 nustatė, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, jo skundą dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 2204, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda – uždarymas 15-ai parų į baudos izoliatorių, atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi 2012 m. rugsėjo 24 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-562-423/2012, aplinkybių dėl to, kad jo tam tikra psichinė būsena (pyktis, įtūžis, grasinimai slaugytojai) atsirado dėl su 2011 m. lapkričio 29 d. pasimatymu susijusių aplinkybių, nenurodė. Priešingai, jis teigė, kad karantino patalpose jis slaugytojos atžvilgiu jokio nepasitenkinimo nereiškė, nesielgė įžūliai, negrasino slaugytojai susidorojimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pozicijos pakeitimas teismui sukėlė abejonių dėl jo paaiškinimų objektyvumo, todėl jais remtis kaip patikimais įrodymais, teismui nėra pagrindo.

Be to, liudytojos M. B. paaiškinimas, tarnybinis pranešimas patvirtina, jog slaugytoja buvo iškviesta ne pareiškėjo, o kito nuteistojo iniciatyva. Slaugytojos M. B. veiksmuose teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjui atsisakius siūlomo vaisto, slaugytoja pagrįstai pasiūlė kreiptis į gydytoją dėl vaistų nuo nemigos išrašymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo nemiga atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Remiantis pareiškėjo Sveikatos istorijos duomenimis (Asmens sveikatos istorijos Nr. 119 kopijos), pareiškėjas 2011 m. spalio mėnesį nuo pataisos namų sveikatos priežiūros paslaugų yra atsisakęs. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2011 m. birželio 9 d. bei 2011 m. gruodžio 22 d. epikrizėse fiksuota pareiškėjo (duomenys neskelbtini), todėl, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, jog jo sveikatos būklės pablogėjimas atsirado ne dėl atsakovo, o dėl paties pareiškėjo veiksmų. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu, siekdamas įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, prašė remtis 2012 m. gruodžio 1 d. Marijampolės pataisos namų asmens bylos pažyma Nr. 10242, kurioje, jį etapuojant iš Marijampolės pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių per Lukiškių kalėjimą, pareiškėjo ranka įrašyti nusiskundimai, tame tarpe ir dėl psichinės sveikatos žalojimo, tačiau jų atsiradimas siejamas su netinkamomis etapavimo sąlygomis, nurodoma, jog jis kenčia dėl nevedimo pasivaikščioti, jog skauda inkstus. Taigi, teismo vertinimu, ir šie duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumo, siejant jas su teisės į pasimatymą netinkamu realizavimu. Priežastinis ryšys tarp pareiškėjo sveikatos būklės nusiskundimų ir atsakovo veiksmų (neveikimo) byloje nėra įrodytas.

Pažymėjo, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis suteikia teisę kreiptis į teismą kiekvienam asmeniui, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau minėta įstatymo nuostata teisę kreiptis į teismą suteikia tik dėl savo, o ne dėl kitų asmenų teisių ir interesų pažeidimų. Ginčo atveju prašymą dėl pasimatymo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 nustatyta tvarka pataisos namų administracijai pateikė ne pareiškėjas, o jo motina D. K., todėl pareiškėjo argumentai, jog jo motinai nebuvo suteikta pakankama informacija dėl pasimatymų tvarkos ir trukmės, dėl prašymo blanko tinkamo užpildymo, pretenzijos dėl išankstinės pasimatymų registracijos pataisos įstaigoje nebuvimo yra susiję ne su jo pažeistomis teisėmis, o su kito asmens teisėmis, todėl šioje byloje dėl jų nepasisakytina.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 33), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašo panaikinti sprendimo dalį dėl tinkamo gydymo nesuteikimo, nes šių veiksmų jis neskundė.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išnagrinėjo įvairius klausimus, tačiau pareiškėjo reikalavimo priteisti jo patirtą neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo užtikrinta BVK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į iki 4 val. trukmės trumpalaikį pasimatymą, neišnagrinėjo. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti konkrečią trumpalaikio pasimatymo trukmę yra pataisos namų direktoriaus diskrecija, nes BVK 94 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė. Pirmosios instancijos teismas BVK 94 straipsnio 1 dalį aiškino atsietai nuo jo komentaro, kuriame nurodyta, kad pasimatymo trukmę pasirenka nuteistasis ar į pasimatymą atvykęs asmuo. Nebuvo įvertintos aplinkybės, kad vykusio pasimatymo metu pasimatymų kambariai buvo neužimti, taigi pasimatymas galėjo trukti ir ilgiau.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad visus argumentus išdėstė procesiniuose dokumentuose, pateiktuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas nepagrįstas, motyvuotas tik pareiškėjo asmeniniais pageidavimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto –Marijampolės pataisos namų, veiksmais nuteistajam asmeniui atliekant laisvės atėmimo bausmę.

Pareiškėjas šios žalos atsiradimą kildina iš Marijampolės pataisos namų veiksmų, atliktų 2011 m. lapkričio 29 d., kai nebuvo suteikta jam teisė į visos leistinos trukmės (4 val.) trumpalaikį pasimatymą su giminaičiais (motina ir sūnumi). Nurodo, kad pasimatymas turko tik dvi valandas, o po to Marijampolės pataisos namų pareigūnų buvo nutrauktas, nepaisant jo ir giminaičių prašymų pasimatymą pratęsti iki 4 valandų trukmės. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų sutriko jo sveikata, tačiau jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271; 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neveikimas taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl žalos. Ir priešingai, valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Nuteistųjų teises trumpalaikių pasimatymų srityje reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 ir 8 dalyse nustatyta, kad nuteistiesiems tam tikru periodiškumu, priklausomai nuo rėžimo, kuriuo jie yra kalinami, yra leidžiami trumpalaikiai pasimatymai iki 4 valandų, kurių suteikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriaus nuostatas pasimatymo nuteistajam suteikimo procedūra yra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą, kuris realizuojamas atitinkamam pareigūnui priėmus sprendimą dėl tokio pasimatymo suteikimo (arba nesuteikimo), sprendime nurodant ir pasimatymo trukmę (Taisyklių 102 p.).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad kompetentingo pareigūno sprendimas dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo apsprendžia ir trumpalaikio pasimatymo turinį, t. y., šiuo sprendimu yra nustatomi asmenys, kuriems yra suteikiamas pasimatymas, šio pasimatymo vieta, sąlygos bei trukmė. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad iniciatyvos teisė pradėti trumpalaikio pasimatymo procedūrą priklauso pačiam nuteistajam arba asmeniui (asmenims) atvykusiam į pasimatymą su nuteistuoju, todėl ir šio pasimatymo trukmės klausimas, neviršijantis leistino dydžio, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šių asmenų valią bei kitas aplinkybes (objektyviai pateisinamas) galinčias įtakoti tokio pasimatymo trukmę.

Minėta, kad suinteresuoti asmenys gauti trumpalaikį pasimatymą, dėl jo suteikimo nustatyta tvarka turi pateikti rašytinį prašymą. Tai savo ruožtu lemia, kad šiame prašyme turėtų būti išreikšta ir jų valia dėl tokio pasimatymo trukmės.

Byloje nustatyta, kad trumpalaikis pasimatymas buvo inicijuotas pareiškėjo motinos, D. K., kuri 2011 m. lapkričio 29 d. pateiktame prašyme atsakovui, nenurodė konkretaus valandų skaičiaus, kurį jos pageidavimu turėtų trukti pasimatymas, t. y., nekonkretizavo savo valios dėl pasimatymo trukmės (t. 1 b. l. 12).

Tokios valios nebuvimas, atitinkamai neįpareigojo ir atsakovo, priimant sprendimą dėl pasimatymo trukmės nustatymo, atsižvelgti į D. K. valią bei suteikė diskreciją, pasimatymo trukmę nustatyti atsižvelgiant į kitas aplinkybes. Iš bylos taip pat matyti, kad byloje aptariamu metu trumpalaikiai pasimatymai tokios pat trukmės buvo suteikiami visiems nuteistiesiems, atsižvelgiant į Marijampolės pataisos namų darbo sąlygų ypatumus (t. 1 b. l. 172-173).

Apibendrinus darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą dėl trumpalaikio pasimatymo trukmės, teisės aktų, reglamentuojančių šį teisinį santykį, reikalavimų nepažeidė.

Kaip minėta, kompetentingo pareigūno sprendimas dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo apsprendžia ir trumpalaikio pasimatymo turinį, t. y., šiuo sprendimu yra nustatomi asmenys, kuriems yra suteikiamas pasimatymas, šio pasimatymo vieta, sąlygos bei trukmė. Todėl pasibaigus pasimatymo laikui, kuris buvo nustatytas atsakovo 2011 m. lapkričio 29 d. išduotame leidime, baigėsi pareiškėjo ir į pasimatymą su juo atėjusių asmenų subjektinė teisė reikalauti ilgesnės trukmės pasimatymo. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmestini.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad byloje duomenų, jog D. K. būtų nesutikusi su atsakovo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu jo išdavimo jai metu dėl pasimatymo trukmės laiko – 2 valandų, ar jį vėliau ginčijusi nustatyta tvarka, nėra.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog atsakovas 2011 m. lapkričio 29 d. suteikdamas pareiškėjui 2 valandų trukmės pasimatymą, Civilinio kodekso 6. 250 ir 6.271 straipsnių taikymo prasme, atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra teisinio pagrindo.

Kolegija sutikdama su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, sudarant pareiškėjui tinkamas sąlygas gauti medicininę priežiūrą po šio įvykio, teismo išlaidų priteisimo ir kt., jų nebekartoja.

Kartu pažymėtina, kad prieš tai aptartų atsakovo veiksmų teisėtumas, atitinkamai šalina ir būtinybę nustatyti, ar dėl minėtų įvykių pareiškėjui pablogėjo sveikata, kokia apimtimi ir pan., nes šie klausimai šiuo atveju yra susiję su faktinių aplinkybių dėl pačios neturtinės žalos atsiradimo ir jos dydžio nustatymu, kurios (neturtinės žalos), kaip minėta, atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Dėl paminėto apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas