A-525-853-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-853/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02563-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. su skundu (b. l. 1−6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3686;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (9.2)45844;

3) įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2010 m. kovo 5 d. sprendimą jame nustatytomis sąlygomis, išmokant pareiškėjui nuo 2010 m. liepos 1 d. priklausančią ir neišmokėtą sumą, nurodytą Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendime;

4) įpareigoti Vilniaus skyrių už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką pareiškėjui nustatyti motinystės (tėvystės) pašalpos dydį tokį, koks buvo nustatytas Vilniaus skyriaus sprendime; atsižvelgiant į tai, išmokėti nuo 2010 m. lapkričio 11 d. priklausančią ir neišmokėtą sumą.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. imtinai jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Vilniaus skyrius 2008 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 6-24-29435 visam vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui, paskirta 6 721,21 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau nuo 2010 m. sausio pareiškėjui buvo mokama mažesnė nei paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o nuo 2010 m. liepos mėnesio jam paskirta pašalpa buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta iki 3 555, 51 Lt. Dėl to atsakovui buvo pateiktas skundas.

Atsakydamas į jį 2010 m. rugsėjo 13 d. raštu, atsakovas išaiškino, jog pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gimė antras vaikas, todėl jis nuo 2010 m. lapkričio 11 d. buvo antrą kartą išėjęs atostogų vaikui prižiūrėti, o Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. spalio 10 d. apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri, vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, taip pat buvo mokama sumažinta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojamos ir mokamos sumažintos pašalpos, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu grąžinti neteisėtai neišmokėtos pašalpos dalį, nurodė, kad, vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, pašalpos už abu vaikus jam buvo perskaičiuotos ir išmokėtos sumažintos neteisėtai.

Vilniaus skyrius pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, todėl jis pateikė skundą Fondo valdybai, kuri skundžiamu sprendimu Vilniaus skyriaus sprendimą paliko galioti, motyvuojant tuo, kad dėl perskaičiavimo sprendimu sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus skyrių, nei į Fondo valdybą. Pareiškėjo teigimu, ginčo atveju turi būti remiamasi oficialios konstitucinės teisės doktrinos nuostatomis, kuriomis socialinio draudimo išmokos pripažintinos nuosavybės teisės objektu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniais, taip pat tiesiogiai taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, pareiškėjo reikalavimai turi būti tenkinami.

Taip pat nurodė, kad jis, kaip pašalpos gavėjas, turėjo teisėtą lūkestį, jog nustatyto dydžio pašalpa nebus mažinama. Ginčo atveju, neteisėtai sumažinus mokėtinų motinystės pašalpų dydį, buvo pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai.

Atsakovas Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą (b. l. 50−51), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui paskirtos pašalpos buvo sumažintos vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721P, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis, yra nenuginčytas ir laikytinas įvykdytu dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės (tėvystės) pašalpa pagal šį sprendimą neperskaičiuotina. Teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini) priežiūros laikotarpiu pareiškėjas įgijo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl skiriant minėtą pašalpą nuo 2010 m. lapkričio 11 d. nebuvo taikytos teisės aktų nuostatos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą (b. l. 45−49), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatos, tų pareiškėjų atžvilgiu, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, darė išvadą, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721P, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, nenuginčytas, įvykdytas iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo, jog jam yra mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa ir sąmoningai nesikreipė į atsakovą, taigi, nepasinaudojo teise ginti savo interesus, kai sprendimas, kurio pagrindu jam buvo sumažinta pašalpa, dar nebuvo įvykdytas, t. y. pašalpa dar nebuvo baigta mokėti. Savo interesus pareiškėjas nusprendė ginti tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimui. Dėl pareiškėjo argumentų, kad analogiškose bylose Fondo valdybos teritoriniai skyriai sudaro su pareiškėjais taikos sutartis ir grąžina neišmokėtas pašalpų dalis, pažymėjo, kad tokie sprendimai priimami tik tų pareiškėjų atžvilgiu, kurie į teismą kreipėsi dar tuo metu, kai jiems buvo mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, t. y., kai sprendimai dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo dar nebuvo įvykdyti.

Nurodė, kad pareiškėjui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 6-24-23650 paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. spalio 10 d., o Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas (atitinkamai Nuostatų 73.3 ir 75 p.) Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažino tik dėl tų pareiškėjų, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. sausio 1 d.

Be to, Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi, įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Kadangi pareiškėjas teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), įgijo nuo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, toks motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimas pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo nuostatas yra teisėtas ir pagrįstas.

Todėl pareiškėjo reikalavimas už antrąjį vaiką nustatyti tokį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, koks buvo nustatytas Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendime nuo 2010 m. spalio 11 d. išmokant neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos sumą, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 66−70) pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad Vilniaus skyrius 2008 m. spalio 16 d. sprendimu Nr.6-24-29435 paskyrė pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogoms nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. nurodant, kad iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2009 m. rugsėjo 10 d.), mokama 6 712,21 Lt (100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio). Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 58, 74 punktais, 2010 m. kovo 5 d. sprendimu nutarė pareiškėjui mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d.

− 4 486,10 Lt. A. K. Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama pašalpa, nurodant, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. pašalpos dydis lygus 3 510 Lt. A. K. (duomenys neskelbtini) gimus antram vaikui, Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 6-24-23650 paskyrė pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogoms nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2011 m. spalio 10 d.) mokama 4211,91 Lt (90 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio), iki vaikui sukaks dveji metai (nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 1 d.) – 3 509, 93 Lt (75 proc.) pašalpa.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu grąžinti nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. spalio 10 d. nepagrįstai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (9.2)3-45844 pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Minėtame sprendime pareiškėjui išaiškinta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. buvo išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos, skundas teismui dėl pašalpos perskaičiavimo nebuvo teikiamas, todėl nėra pagrindo išmokėti susidariusį pašalpos skirtumą.

Taip pat pažymėta, kad, (duomenys neskelbtini) gimus antram vaikui, teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjas įgijo nuo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. jau įsigaliojus Laikinajam įstatymui, todėl nėra pagrindo išmokėti pašalpos dalį, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis šiuo įstatymu. Fondo valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3868 pareiškėjo skundas dėl Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo buvo atmestas. Iš skundo motyvų ir jame nurodytų argumentų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti nuo 2010 m. spalio 11 d. priklausančią ir neišmokėtą pašalpos sumą už 2010 m. spalio 10 d., šį reikalavimą grindžia Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu, o ne 2010 m. kovo 5 d.

Aptartas skundo reikalavimo netikslumas laikytas rašymo apsirikimu, neturėsiančiu įtakos teisingam keliamo ginčo išsprendimui.

Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir pažymėjo, kad pareiškėjui už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), Vilniaus skyriaus 2008 m. spalio 16 d. sprendimu skirtos pašalpos, perskaičiuotos 2010 m. kovo 5 d. sprendimu, mokėjimas buvo baigtas 2010 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus skyriaus motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimu, teikė skundą Fondo valdybai, tačiau jo skundas buvo atmestas 2010 n. balandžio 8 d. sprendimu, kuris teismui skundžiamas nebuvo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjui pateikus skundą Fondo valdybai, ir neapskundus teismui Fondo valdybos sprendimo, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Kadangi, Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi. Tai pagrįstai pripažinta ir skundžiamame Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendime.

Dėl pašalpos už antrą vaiką, teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gimus antram vaikui, pareiškėjas teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, o motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo reglamentavimas remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 11 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai šį sprendimą panaikinti, taip pat panaikinti Fondo valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą, atmesti.

Teismas vertino, kad skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2010 m. kovo 5 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimus, taip pat įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjo prašomos pašalpos dalį, yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75−80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti: panaikinti Fondo valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ Nr. (11.1 )I-3686; panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ Nr. (9.2)3-45844; įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2010 m. kovo 5 d. sprendimą jame nustatytomis sąlygomis, išmokant pareiškėjui, nuo 2010 m. liepos 1 d. priklausančią ir neišmokėtą sumą, nurodytą Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendime; įpareigoti Vilniaus skyrių už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką pareiškėjui nustatyti motinystės (tėvystės) pašalpos tokį dydį, koks buvo nustatytas Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendime, atsižvelgiant į tai, išmokėti nuo 2010 m. lapkričio 11 d. priklausančią ir neišmokėtą sumą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismo sprendimas nemotyvuotas. Kyla abejonių ar motyvai nėra surašyti vien tam, kad pateisintų sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą sprendimą.

2) Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nesirėmė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo. Teigia, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir socialinio draudimo pašalpoms, kurias mokėti valstybei kyla pareiga iš Konstitucijos 52 straipsnio. Nuosavybės teisės apribojimo metu, t. y. pašalpos sumažinimo metu, galioję teisės aktai, kurių pagrindu buvo sumažinta pareiškėjui mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa, prieštaravo Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatoms, todėl, vadovaujantis tarptautinės teisės viršenybės principu, pareiškėjos reikalavimas turi būti tenkinamas tiesiogiai taikant Konvenciją. Pareiškėjui neišmokėjus jam priklausančios pašalpos, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, t. y. teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

3) Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus ir įrodymus dėl teisės aktų, kurių pagrindu sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, neteisėtumo. Nors 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimas retroaktyviai neįtakoja susiklosčiusių teisinių santykių, kadangi buvo priimtas, kai sprendimas pareiškėjo atžvilgiu jau buvo įvykdytas, jis yra reikšmingas bylai teisinių santykių kvalifikavimo prasme.

4) Akcentuoja, kad Fondo valdybos skyriai analogiškose bylose pripažįsta, kad motinystės (tėvystės) pašalpas pareiškėjams sumažino nepagrįstai ir sudaro su pareiškėjais taikos sutartis, grąžindami jiems neišmokėtų pašalpų dalis. Šiuo atveju tai nedaroma tik dėl to, kad pareiškėjas neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus perskaičiavimo sprendimo, kurio pagrindu jam buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa.

5) Teismas neatsižvelgė ir nevertino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas pasirinko, kad motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri bus mokama nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. spalio 10 d. (antrojo vaiko priežiūros atostogos), būtų apskaičiuojama iš kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį buvo apskaičiuota ankstesnė (pirmesnė) motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpa.

Atsakovas Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 88−89), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos pagrindinius nesutiko su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Teismo sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

2) Teismas, pripažino, kad šioje byloje teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. O teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogų laikotarpiu pareiškėjas įgijo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Todėl pareiškėjui skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. lapkričio 11 d. nebuvo taikytos teisės aktų nuostatos, minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

3) Kelia abejonę, ar apeliantas apeliacinį skundą pateikė nepraleidęs skundo padavimo teismui termino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 86−87), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos pagrindinius nesutiko su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti ir neapima situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog apeliantui nesikreipus į teismą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo, t. y. nenuginčijus sprendimo, kuriuo pašalpa buvo perskaičiuota, sprendimas laikomas įvykdytu, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamų sprendimų. Atkreipia dėmesį, jog ir taikos sutartys sudaromos su tais asmenimis, kurie dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos kreipėsi dar pašalpos mokėjimo laikotarpiu, t. y. iki kol sprendimai dar nebuvo įvykdyti.

2) 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, kurios buvo perskaičiuotos nuo 2010 m. liepos 1 d. Apeliantui už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), vaiko priežiūros atostogos suteiktos po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl jo prašymas įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), nepagrįstas.

3) Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus taip pat pažymi, kad 2013 m. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniai nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos, reikalavimų. Taip pat pabrėžta, kad asmenys, pagal Įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama. Todėl apelianto argumentai, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir kiti principai, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad Vilniaus skyrius 2008 m. spalio 16 d. sprendimu Nr.6-24-29435 paskyrė pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogoms nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. nurodant, kad iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2009 m. rugsėjo 10 d.), mokama 6 712,21 Lt (100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio). 2009 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Nr. 6-24-20603 paskyrė pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogoms nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. Iki 2010 m. rugsėjo 10 d., nurodant, kad iki vaikui sukaks dveji metai (iki 2010 m. rugsėjo 10 d.), mokama 5705,38 Lt (85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio). Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 58, 74 punktais, 2010 m. kovo 5 d. sprendimu nutarė pareiškėjui mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. – 4 486,10 Lt. A. K. Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama pašalpa, nurodant, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. pašalpos dydis lygus 3 510 Lt. A. K. (duomenys neskelbtini) gimus antram vaikui, Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 6-24-23650 paskyrė pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogoms nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai (iki 2011 m. spalio 10 d.) mokama 4211,91 Lt (90 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio), iki vaikui sukaks dveji metai (nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 1 d.) – 3 509, 93 Lt (75 proc.) pašalpa. Pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu grąžinti nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. spalio 10 d. nepagrįstai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iki Laikinojo įstatymo galiojusioje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 5 d.) 6 straipsnio 5 dalyje, buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. 2001 m. sausio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. balandžio 17 d.) 7 punktas numatė, kad pašalpos gavėjo vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, pradžios mėnesį, 5 dydžių sumos.

Pareiškėjui už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), skirtos pašalpos perskaičiuotos 2010 m. kovo 5 d. sprendimu. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus skyriaus sprendimu apskundė jį Fondo valdybai, kuri 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pastarojo sprendimo pareiškėjas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, teismui neskundė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi, teisinė santykių kvalifikacija dėl 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo užbaigta iki Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos.

Nustatyta, kad pareiškėjui antras vaikas gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą , kaip nurodyta Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. 6-24-23650, įgijo nuo 2010 m. lapkričio 11 d., t. y. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjas įgijo jau po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, vadinasi, pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis nuostatomis, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjui už antrą vaiką pagrįstai priskaičiuotos 90 procentų maksimalios motinystės (tėvystės) pašalpos (taikant einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą) iki vaikui sukaks vieneri metai, bei 75 procentų pašalpos iki vaikui sukaks dveji metai.

Minėtos Konstitucinio teismo išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėjas), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-230/2014).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti. Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-321/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jam paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, kolegija pabrėžia, jog laikoma, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų, kai jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012; 2014 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-263-14).

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas