A-1131-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1131-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01823-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. A. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių pateko 2010 m. sausio 15 d. ir buvo iki 2011 m. lapkričio 28 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė fizinę, psichologinę traumą, kadangi buvo sulaužyta ranka, pablogėjo regėjimas. Ranka jam lūžo 2010 m. spalio 16 d., penktadienį, lipant į lovą, o į gydymo įstaigą nuvyko tik pirmadienį, spalio 19 d. Su gipsu pravaikščiojo 3,5 mėnesio. Per tas dvi dienas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ranka nebuvo sugipsuota, nors kreipėsi į pareigūnus iš karto po įvykio. Kai ranką susilaužė, Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo gydytojo. Gydytojui atėjus pirmadienį, peršvietė jo ranką ir pamatė, kas nutiko. Pareigūnai nurodė, jog tas dvi dienas gydytojo nebuvo, todėl rankos neperšvietė. Ranka buvo lūžusi dviejose vietose. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nurodė, kad kreipėsi į gydytojus per vėlai. Reikėjo laužti kaulus iš naujo, nes kaulai jau buvo sugiję. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojas nurodė, kad operaciją daryti būtina ir būtina vežti į Lukiškes, jei nori, kad kaulai gerai sugytų. Buvo pakartotinai nuvykęs į Lukiškes, bet jokio pagerėjimo nejaučia, kadangi kaulas buvo blogai sugijęs. Dėl blogai sugijusios rankos negali dirbti, atlikdamas bausmę pataisos namuose. Apie Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo įstatymą nėra girdėjęs, į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl blogo gydymo nesikreipė.

Taip pat nurodė, kad jo regėjimas pablogėjo dėl prasto apšvietimo Šiaulių TI, kadangi jis skaitė knygas, laikraščius nuo ryto iki vakaro. Nuvykus į Lukiškes ir patikrinus regėjimą, buvo nustatytas pablogėjimas. Į Šiaulių TI medikus kreipėsi dėl regėjimo, tačiau jie nurodė, kad negali jam niekuo padėti. Įrašų apie kreipimąsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus medikus dėl regėjimo nėra, nes tik šiaip buvo pas juos nuėjęs.

Akcentavo, jog būdamas Šiaulių TI jis neturėjo asmeninės erdvės, visur buvo pilna žmonių, todėl psichologiškai jam buvo sunku, pakrikę nervai iki šiol, blogai miega dėl patirtos psichologinės traumos. Praleido senaties terminą, nes neturėjo su kuo pasitarti ir kur kreiptis. Nežinojo, kad yra senaties terminas, nes 15 metų nebuvo Lietuvoje. Apie galimybę prisiteisti žalą sužinojo iš kitų nuteistųjų. Šiaulių TI dėl prastų kalinimo sąlygų skundų nerašė. Nurodė, kad jo kalinimo metu kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, o vienam asmeniui nustatytas minimalus plotas buvo pažeistas. Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintos normalios suėmimo sąlygos, todėl būnant 23 valandas per parą perpildytose kamerose, kalėjimo sąlygos tapdavo nepakeliamos, nes nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir nurodė, kad, kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. pažymos Nr. 69/06-3864 „Dėl D. A.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010 m. sausio 19 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. lapkričio 28 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 12 su dar 3–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,2 kv. m iki 4,3 kv. m. Kameroje Nr. 11 su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,4 kv. m iki 4,2 kv. m. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,2 kv. m iki 4,3 kv. m gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, iš viso buvo laikomas 87 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kameroje Nr. 12 buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Kameroje Nr. 12, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. spalio 7 d. ir nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242) buvo atliktas 2011 m. birželio 15 d. Nustatyta, kad kameroje lubų danga nusilupusi. Šis pažeidimas ištaisytas. Šį faktą patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo aktas Nr. EP-444.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, reikalavimais.

Pasak atsakovo, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė senaties terminą ir sprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą tik dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl ko tokį terminą yra praleidęs, todėl nesvarstė klausimo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,2 kv. m iki 4,3 kv. m gyvenamojo ploto. Apie 60 dienų pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Pažymėjo, kad kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, taigi suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 18 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytoją ir nurodė, kad skundžiasi skausmais ir patinimu kairiajame dilbyje, kurį prieš dvi dienas kameroje užsigavo; atlikta dilbio rentgenograma ir nustatytas alkūnkaulio lūžis su poslinkiu, uždėta laikina imobilizacija. Teismo vertinimu, tai paneigia pareiškėjo aiškinimą, kad jis nedelsiant kreipėsi į gydytoją, tačiau savaitgalį gydytojo nebuvo ir jam laiku nebuvo suteikta tinkama gydytojo pagalba. Tiek iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizių, tiek ir kitos pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjui gydymosi ligoninėje laikotarpiais nebuvo numatyta arba svarstyta operacijos galimybė, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo aiškinimas, kad dvi dienas po traumos Šiaulių TI gydytojo nebuvo, todėl rankos neperšvietė, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus per vėlai. Be to, šiam įvykiui pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, o pagal Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo įstatymą į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, nėra kreipęsis. Teismas pabrėžė, kad visas nurodytas aplinkybes dėl patirtos traumos ir tinkamo gydymo galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija. Pasinaudojus nustatyta tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Dėl pareiškėjui pablogėjusio regėjimo, teismas pažymėjo, kad pirmasis įrašas yra užfiksuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2012 m. balandžio 25 d., t. y. beveik po pusės metų, pareiškėjui išvykus iš Šiaulių TI. Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, pareiškėjui visada suteikiama medicininė pagalba, pagal galimybes išrašomi vaistai, suteikiamos kitos medicininės paslaugos, siunčiamas keletą kartų į Laisvės atėmimo vietos ligoninę (ne tik dėl nurodytos traumos, bet ir dėl lėtinio gastrito).

Atsižvelgdamas į byloje aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į atsakovo Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistini 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytu ieškinio senaties terminu. Pabrėžia, kad dėl savo situacijos negalėjo savęs tinkamai apginti, o teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Taip pat nurodo argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl senaties termino atnaujinimo ir tinkamai jį taikė. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. (b. l. 76), į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 4). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, prieina išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 88–93), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 7 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis neturėjo pakankamai teisinių žinių, vertintini kaip subjektyvūs, neatitinkantys nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 7 d.

Bylos duomenimis (b. l. 76) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas 97 dienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 2,38 kv. m iki 4,16 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį 71 dieną plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 26 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, tuo pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, į minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, higienos reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui papildomus neigiamus išgyvenimus ir diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 900 Lt (260,66 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (26 dienas ploto norma neatitiko reikalavimų, 71 dieną – svyravo), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 420 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 420 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys