A-251-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-251-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02905-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. V. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Ž. ir A. Ž. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. R. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141 „Dėl adreso suteikimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas).

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas 2011 m. pradžioje, tačiau nei pareiškėja, nei tuo pačiu adresu gyvenamąją vietą deklaravę pilnamečiai jos vaikai niekaip nebuvo informuoti apie šio adreso pakeitimą, be kita ko, šis įsakymas nebuvo skelbiamas ir atsakovo tinklapyje www.vrsa.lt. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį, jog 2012 m. rudenį, t. y. praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo skundžiamo įsakymo priėmimo, vykusių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų balsavimo biuleteniuose buvo nurodytas iki jo priėmimo buvęs pareiškėjos gyvenamosios vietos adresas, tai, pareiškėjos manymu, patvirtina, jog atsakovas apie skundžiamo įsakymo priėmimą ir adreso pasikeitimą neinformavo ne tik gyventojų, bet ir savo teritorinių padalinių (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos), dėl to gyventojai neturėjo galimybės net ir netiesiogiai sužinoti apie jų gyvenamosios vietos adreso pakeitimą.

Pažymėjo, kad atsakyme Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui atsakovas nurodė, jog priimdamas skundžiamą įsakymą vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintomis Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurios neteko galios nuo 2011 m. sausio 1 d., bei teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), įsigaliojusio 2011 m. sausio 30 d., turinys yra panašus bei iš esmės nesikeitė.

Sutikdama su šiuo atsakovo teiginiu, remdamasi Taisyklių 14 punkto 4 papunkčiu bei Aprašo 12 punkto 2 papunkčiu, pareiškėja nurodė, kad nauji numeriai turi būti suteikiami atsižvelgiant į jau esančius numerius, o naujiems namams pridedamos raidės. Pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsirašinėjimas apie galimybę pritrūkti abėcėlės raidžių yra niekinis. Taip pat pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintos Adresų formavimo taisyklės (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės), nustatančios bendrą adresų struktūrą, adresų rašymą ir nereglamentuojančios numerių pastatams suteikimo tvarkos, negali būti tinkamas teisinis pagrindas skundžiamam atsakovo įsakymui.

Papildomai nurodė, kad apie atsakovo 2011 m. sausio 27 d. įsakymą sužinojo atsitiktinai, o jį patį faktiškai gavo tik po to, kai pati jo paprašė 2013 m. rugpjūčio 19 d. Taip pat nurodė, jog vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 1030 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 71 ir 9 straipsnius ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas).

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 91–92) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. A27-141 buvo parengtas pagal 2010 m. lapkričio 8 d. Zujūnų seniūnijos prašymą, kadangi tuo metu (duomenys neskelbtini) kaime esančios (duomenys neskelbtini) gatvės pastatų numeracija neatitiko Taisyklių 8 punkto reikalavimų – dalis adresų minėtoje gatvėje buvo įregistruoti iš eilės didėjimo tvarka nuo gatvės pradžios taško, pagal gatvės ašinės linijos kryptį kairėje gatvės pusėje suteikti lyginiai numeriai, o dešinėje gatvės pusėje įregistruoti nuo gatvės vidurio nelyginiai numeriai, pradedant 1-uoju numeriu. Pažymėjo, kad pagal ginčijamo įsakymo 2 punktą valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pareiškėjos nekilnojamojo turto adresas – Vilniaus rajonas, Zujūnų seniūnija, (duomenys neskelbtini), ir pareiškėja neginčija šių Nekilnojamojo turto registre užfiksuotų nekilnojamojo turto duomenų, o savo skundą grindžia tik tuo, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie skundžiamo įsakymo priėmimą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pagal to paties skundžiamo įsakymo 3 punktą informuoti gyventojus apie adresų suteikimą buvo įpareigotas Zujūnų seniūnijos seniūnas. Nurodė, jog, Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis, 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos rašte paaiškinta, jog, vykdant skundžiamą atsakovo 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141, šio įsakymo kopijos buvo iškabintos Zujūnų seniūnijos informacinėse lentose, t. y. Zujūnų seniūnijos administracinių patalpų informacinėje lentoje, (duomenys neskelbtini) kaimų informacinėse lentose. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamo įsakymo priėmimo metu Taisyklių nuostatos jau nebegaliojo, o Aprašas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl jo nuostatos nebuvo taikomos. Atsakovas taip pat nurodė, jog skundžiamu įsakymu adresai buvo suteikti ne tik Zujūnų seniūnijos (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja neturi pagrindo prašyti panaikinti skundžiamą įsakymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ž. atsiliepime į skundą (b. l. 59) nurodė, jog su pareiškėjos skundu sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Ž. atsiliepime į skundą (b. l. 60) nurodė, jog su pareiškėjos skundu sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141. Pažymėjo, jog ir pati 2012 m. gegužės mėn., pastebėjusi savo namo numerį ant kito namo, inicijavo susirašinėjimą su atsakovu, nurodydama padarytą teisės aktų pažeidimą, tačiau į gautas pastabas atsakovas nereagavo. Atkreipė dėmesį, jog 2012 m. rudenį vykusių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų metu sužinojo, jog buvo išdeklaruota iš gyvenamosios vietos, dėl to nei ji, nei jos šeimos nariai negalėjo pasinaudoti konstitucine teise dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 130–134) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamu 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Zujūnų seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) gatvės valdoms adresai buvo suteikti atsižvelgus į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2010 m. lapkričio 8 d. prašymą; Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2013 m. sausio 23 d. pažymoje „Dėl L. Ž. skundo prieš Vilniaus rajono savivaldybės administraciją“ konstatuota, kad buvo pažeista (duomenys neskelbtini) (buvę adresai) namų gyventojų teisė būti laiku ir tinkamai informuotiems apie jų nekilnojamojo turto adreso pakeitimą bei skųsti ginčijamą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141 įstatymų nustatyta tvarka; Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašte nurodyta, kad ginčijamo atsakovo įsakymo kopijos buvo iškabintos Zujūnų seniūnijos informacinėse lentose, tačiau duomenų apie tai, kad pareiškėja buvo informuota asmeniškai, nėra; valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog pareiškėjos nekilnojamasis turtas yra registruotas naujai suteiktu adresu. Spręsdamas dėl ginčijamo atsakovo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo teismas vertino šio įsakymo, kaip viešojo administravimo akto, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams bei tikrino, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu negaliojo nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1395, kuriuo buvo patvirtintos Taisyklės, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 1V-57, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, todėl sprendė, kad pareiškėjos argumentas, jog įsakymas neatitinka Taisyklių ir Aprašo nuostatų, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi administracinis aktas turi būti pagrįstas tik galiojančių teisės aktų nuostatomis. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 1030 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija buvo įgaliota patvirtinti: Seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, dokumentų pateikimo Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai tvarkos aprašą ir Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašą, taip pat šiuo nutarimu buvo pripažinti netekusiais galios išvardyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad šis teisės aktas nereglamentuoja ginčo teisinių santykių, teismas kaip nepagrįstą vertino ir pareiškėjos argumentą, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja ir šiam teisės aktui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 27 punktu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas neviršijo turimos kompetencijos, priimtas įsakymas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Vilniaus rajono savivaldybės administracija gavo tam tikrus įgaliojimus. Nurodė, kad Adresų formavimo taisyklės, nustatančios bendrą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymą, kad vienodai būtų suprantama nekilnojamųjų daiktų buvimo vieta, valstybės ir savivaldybių informacinėms sistemoms, kur reikia nurodyti fizinio asmens adresą arba juridinio asmens buveinę (kitoms informacinėms sistemoms ir rašytiniams bendriesiems dokumentams šių taisyklių taikymas yra rekomendacinio pobūdžio), yra privalomos, todėl sprendė, kad, nors šis norminis aktas tiesiogiai ginčo santykių nereglamentuoja, atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, nesat galiojančio teisės akto, reguliuojančio aktualius santykius, pagrįstai rėmėsi Adresų formavimo taisyklėmis, kaip reguliuojančiomis panašius teisinius santykius. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Adresų formavimo taisyklės nebuvo vieninteliu pagrindu priimant ginčijamą įsakymą, todėl jų nurodymo nelaikė pagrindu pripažinti ginčijamo įsakymo neteisėtumą.

Iš pareiškėjos skundo turinio teismas sprendė, jog pareiškėja neteisėtu skundžiamą įsakymą laiko ir dėl to, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie jo priėmimą. Pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostata, reglamentuojanti asmenų, kuriems skirtas individualus administracinis aktas arba kurių teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, informavimo tvarką, įsigaliojo tik 2011 m. gegužės 1 d., t. y. jau po skundžiamo įsakymo priėmimo. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės aktų nustatytos pareigos informuoti pareiškėją asmeniškai, bei nurodė, jog tai, kad ginčijamame įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, savaime nedaro jo neteisėtu bei neatėmė iš pareiškėjos galimybės pareikšti reikalavimą teismui. Papildomai pažymėjo, jog aplinkybė, kad apie ginčijamą įsakymą pareiškėja buvo informuota ne asmeniškai, o paskelbiant apie priimtą ginčijamą įsakymą Zujūnų seniūnijos informacinėse lentose, buvo įvertinta sprendžiant skundo priėmimo teisme klausimą, t. y. skundo padavimo terminas skaičiuotas pagal objektyvius duomenis apie pareiškėjos sužinojimą apie ginčijamą aktą. Taip pat, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nei skunde, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kokios konkrečiai jos teisės (turtinės ir (ar) neturtinės) ir kokie interesai buvo pažeisti ginčijamu įsakymu.

Apibendrindamas teismas nurodė, kad ginčijamu įsakymu nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, atsakovas neviršijo kompetencijos, ginčijamas įsakymas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas gavo tam tikrus įgaliojimus. Pažymėjo, jog byloje nenustatyti ir kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatyti pagrindai, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti atsakovą atkurti pakeistus adresus.

Pareiškėja nurodo mananti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai. Paaiškina, jog neturėdama teisinio išsilavinimo ir dalyvavimo teismuose patirties negalėjo lygiavertiškai nei argumentuoti savo skundo, nei oponuoti atsakovo įgaliotam asmeniui – teisininkui. Pažymi, jog tai, kad skundžiamo įsakymo priėmimo metu negaliojo tam tikras teisės aktas, dar nereiškia, jog atsakovas galėjo, prisidengdamas visiškai su tuo nesusijusiu teisės aktu, suteikti pareiškėjai adresą, dėl kurio suteikimo, turėdama adresą, ji į atsakovą nesikreipė.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 181–183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija palaiko atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją ir nurodo iš esmės tapačius argumentus. Papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėja neteikia motyvų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, o tik pakartoja teismo jau nagrinėtus teiginius. Taip pat remiasi 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu ir remiantis Adresų formavimo taisyklėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog tai buvo padaryta teisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 185–186) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141.

Nesutinka, kad Adresų formavimo taisyklės gali būti pagrindu suteikiant ir keičiant numerius pastatams. Pažymi, jog Aprašas buvo patvirtintas 2011 m. sausio 25 d., todėl mano, kad 2011 m. sausio 27 d. sąmoningai buvo priimtas neteisėtas ginčijamas įsakymas. Remiasi Aprašo 1 punktu ir 12 punkto 2 papunkčiu, kuriais, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, privalėjo vadovautis atsakovas rengdamas ginčijamą įsakymą. Taip pat atkreipia dėmesį, jog atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas nurodė, jog įsakymas buvo priimtas pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos prašymą, kadangi tuo metu buvusi pastatų numeracija neatitiko Taisyklių 8 punkto reikalavimų, tačiau skundžiamas įsakymas neatitinka šių Taisyklių 5 ir 9 punktų nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 187) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. A27-141.

Nurodo visiškai pritarianti pareiškėjos skundui. Remiasi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 5 punktu ir teigia, kad, pakeitus adresą ir išdeklaravus iš gyvenamosios vietos bei neleidus dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, buvo pažeistos jos ir visos jos šeimos teisės. Papildomai pažymi mananti, jog nauji sklypai, dėl kurių ir vyko adresų pakeitimas, vandens telkinių apsauginėje zonoje suplanuoti nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų. Taip pat atkreipia dėmesį, jog, pakeitus adresą, atsirado daugybė nepatogumų – reikėtų pakeisti daugybę sutarčių su bankais, paslaugas teikiančiomis įstaigomis, dingsta siunčiama korespondencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja skundžia administraciniam teismui jai priklausančios namų valdos (gyvenamojo namo), esančios Zujūnų seniūnijos (duomenys neskelbtini), numerio pakeitimą (iš Nr. (duomenys neskelbtini) į Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo atliktas jos (pareiškėjos) skundžiamu atsakovo direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A27-141. Iš pastarojo įsakymo matyti, kad jis buvo priimtas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu (šiame punkte kaip savarankiška savivaldybių funkcija nurodytas, be kita ko, ir savivaldybės teritorijoje esančių pastatų numerių suteikimas ir keitimas) bei remiantis Adresų formavimo taisyklėmis (b. l. 93). Skunde teismui pareiškėja akcentavo tai, kad apie šį atsakovo įsakymą jai, kaip paminėtos namų valdos savininkei, nebuvo tinkamai pranešta (pareiškėja nurodė, kad apie namo numerio pakeitimą ji sužinojo atsitiktinai ir tik po kelerių metų), tačiau nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė su šiuo atsakovo įsakymu sietinų jos teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Todėl kolegija pirmiausia pasisako dėl taip pareiškėjos suformuluoto skundo reikalavimo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, pareiškėja skunde teismui neatskleidė savo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimo esmės. Todėl, atsižvelgiant į kolegijos nurodytus argumentus dėl asmens pažeistų teisių gynimo administraciniame teisme, galima daryti išvadą, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pareiškėjos teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu.

Kartu kolegija pažymi, kad pareiškėjos namų valdos numeracijos pakeitimas savaime galėjo suteikti pareiškėjai tam tikrus (nors jos ir neįvardytus) nepatogumus. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti ir dėl tokių tariamai atsiradusių nepatogumų reikšmės nagrinėjamai bylai. Darydama tai, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos skundžiamu atsakovo įsakymu buvo pakeistas ne tik jos namų valdos numeris, bet dar paminėtoje (duomenys neskelbtini) g. esančių 14 namų numeriai, taip pat kitose Zujūnų seniūnijos teritorijai priklausančių kaimų keliose gatvėse esančių namų numeriai. Tai leidžia daryti išvadą apie kompleksinį gatvių numeracijos pakeitimą. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo, naujas pareiškėjos namo numeris (Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nustatytas pareiškėjos šioje byloje skundžiamu atsakovo įsakymu) yra įregistruotas šiame registre nuo 2011 m. vasario 8 d. Pastarosios aplinkybės leidžia kolegijai daryti išvadą, kad nauja kompleksiškai atlikta keliose Zujūnų seniūnijos teritorijai priklausančių kaimų gatvėse esančių namų numeracija, vertinant ją laiko aspektu, yra nusistovėjusi (šis pareiškėjos ginčas administraciniame teisme buvo iškeltas 2013-07-29, t. y. praėjus daugiau negu dvejiems metams po naujos namų numeracijos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre). Todėl namų numeracijos sugrąžinimas (pastebėtina, kad pareiškėjos namo ankstesnio numerio grąžinimas nėra įmanomas be kitų, šioje gatvėje esančių namų numerių pakeitimo) pareiškėjos ir kitų asmenų (kitų namų savininkų ir gyventojų) interesų subalansavimo prasme būtų netinkama priemonė pagal protingumo bei proporcingumo kriterijus. Toks namų numeracijos sugrąžinimas galėtų būti pripažintas tinkamu pareiškėjos tariamai pažeistų teisių arba įstatymų saugomų interesų gynimo būdu tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas pareiškėjos esminių interesų (teisių) pažeidimas (kaip jau buvo pasakyta, pareiškėja tokių pažeidimų skunde teismui nenurodė) ir jeigu būtų nustatytas akivaizdus ir esminis teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, pažeidimas.

Pastarajame kontekste kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl atsakovo (savarankiškos) kompetencijos atlikti jo teritorijoje esančių pastatų numerių nustatymą ir pakeitimą, pažymi, kad teisės normose, į kurias apeliuoja pareiškėja (iki 2011-01-01 galiojusių Taisyklių 14.4 p. ir po 2011-01-30 įsigaliojusio Aprašo 12.2 p.) esančių pastatų ir jų kompleksų numerių sekos laikymasis yra nurodytas siekiamybės (suteikiant numerius naujiems adresų objektams) pavidalu, o ne kaip absoliuti taisyklė, kuria privaloma vadovautis visais naujų pastatų numerių suteikimo atvejais. Tai reiškia, kad tam tikrais konkrečiais atvejais savivaldybės (šiuo atveju atsakovas) turi teisę nukrypti nuo šios siekiamybės pavidalu išreikštos taisyklės. Byloje nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad, priimdamas pareiškėjos skundžiamą įsakymą, atsakovas nepadarė nepateisinamų teisės aktų pažeidimų, kurie galėtų (turėtų) būti teismo pašalinti pareiškėjos prašomu būdu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O. R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis