A-355-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-355-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01744-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Vyriausybinių ryšių centrui prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausybinių ryšių centro prie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Centras) 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 62P-6; 2) panaikinti Centro 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (2.9)6K-114; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir Departamentas) įskaičiuoti pareiškėjo tarnybos Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir SSRS) ginkluotose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 d.; 4) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, išmokėti susidariusią nepriemoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. balandžio 1 d. sprendimu Centras paskyrė pareiškėjui 932,11 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Stažas pensijai gauti buvo apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, į stažą pensijai gauti nebuvo įskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 d., t. y. tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laikotarpis. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą Centro direktoriui, prašydamas įskaityti į stažą pensijai gauti tarnybos laikotarpį SSRS ginkluotose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 d., atsižvelgiant į padidėjusį tarnybos stažą atitinkamai perskaičiuoti paskirtą pareigūno pensiją, taip pat pateikė Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybos pažymą, iš kurios matyti, kad Lietuvos Respublikos pilietybę priėmė įstatyme numatytais terminais ir tvarka – 1991 m. gegužės 21 dieną.

Centras atsisakė tenkinti prašymą ir nurodė, kad valstybė nėra priėmusi atitinkamo įstatymo dėl tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d. bei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d.

įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas darė išvadą, kad jam nepagrįstai nebuvo įskaitytas tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laikotarpis po 1990 m. kovo 11 dienos. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančioms Konstitucijai deramai jo teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Dėl to, kad į stažą pensijai skirti nebuvo įskaičiuotas jo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjo teigimu, susidarė atitinkama valstybinės pensijos nepriemoka, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – nepriskaičiuotai ir neišmokėtai valstybinės pareigūnų ir karių pensijos daliai.

Atsakovas Vyriausybinių ryšių centras prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymui, neprieštarauja perskaičiuoti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą pareigūno pensiją. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui iki 2014 m. sausio 1 d. pensiją mokėjo Centras, o nuo 2014 m. sausio 1 d. valstybines pensijas mokės Departamentas. Atsakovas nurodė, kad neprieštarauja pripažinti netekusiu galios Centro 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 62P-6, tačiau, siekiant išvengti pareiškėjo, pareigūno valstybinės pensijos gavėjo, statuso neapibrėžtumo, kuris atsirastų Centrui priėmus sprendimą dėl pensijos skyrimo panaikinimo, o Departamentui nepriėmus sprendimo dėl perskaičiuotos pensijos skyrimo, norint, kad atsakovų atitinkami sprendimai būtų priimti nuosekliai, teigė, kad teismas turėtų nurodyti atsakovams priimti atitinkamus sprendimus pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Centro 2013 m. gegužės 3 d. raštas Nr. (2.9)6K-114 pripažintinas netekusiu galios.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad valstybinę pensiją pareiškėjui paskyrė ir mokėjo ne Departamentas, o Centras, kuris, kaip atskiras juridinis asmuo, tuo metu buvo finansuojamas iš valstybės biudžeto ir buvo jam skirtų asignavimų valdytojas. Atsakovai pažymėjo, kad tiek iki 2014 m. sausio 1 d., tiek ir po šios datos Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys prašymus jiems skirti ir mokėti valstybinę pensiją galėjo (gali) teikti tik tai institucijai, kurioje iš jų tarnavo paskiausiai. Ši įstatymo nuostata nenumato galimybės asmenims gauti valstybinę pensiją iš institucijos, kurioje jie netarnavo paskiausiai. Atsakovai darė išvadą, kad Centro tarnautojai, kuriems įstatymas numato teisę gauti valstybinę pensiją ir kurių paskutinė tarnybos vieta buvo Centras, turėjo (turi) teisę teikti prašymus jiems skirti (perskaičiuoti) ir mokėti valstybinę pensiją būtent Centrui nepaisant to, kad Pensijų įstatymo 12 straipsnyje jis nėra įvardintas kaip atskira valstybinę pensiją mokanti institucija. Atsakovai pabrėžė, kad Centras nuo jo įsteigimo buvo valstybinę pensiją mokanti institucija ir prašymus tarnautojai teikė tiesiogiai Centrui, pensiją jiems skyrė ir mokėjo Centras iš jam skirtų asignavimų. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Centro pavaldumas keitėsi ir buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai, todėl teisių ir pareigų, susijusių su pensijų skyrimu, perėmėju laikytina Krašto apsaugos ministerija, nepaisant to, kad 2014 m. kovo 3 d. Departamentas prisiėmė pareigą mokėti paskirtas valstybines pensijas iš tarnybos Centre iki 2013 m. gruodžio 31 d. atleistiems pareigūnams. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, perskaičiavus pensiją turėtų būti sumokėtas ir skirtumas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d., bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai perskaičiuoti gavimo atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje. Teismas darė išvadą, kad pareiga sumokėti skirtumą tenka pensiją paskyrusiai ir ją skaičiavusiai institucijai, šiuo atveju Centrui, o ne Departamentui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu bylos dalį, kurioje prašoma panaikinti Centro 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 62P-6, nutraukė. Teismas panaikino Centro 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (2.9)6K-114, įpareigojo Departamentą į pareiškėjo J. B. stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti jo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 18 d., priteisė J. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 396,47 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 dienos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu (2007 m. sausio 18 d. redakcija), 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu (2012 m. spalio 2 d. redakcija) ir pažymėjo, kad Centro 2012 m. gruodžio 30 d. sprendimas dėl pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo, kuriuo pareiškėjui neįskaitytas į stažą tarnybos SSRS kariuomenėje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 d., buvo pagrįstas galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, pažymėjo, kad, nors Centro 2012 m. gruodžio 30 sprendimas dėl pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo, kuriuo pareiškėjui neįskaitytas į stažą tarnybos SSRS kariuomenėje laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 d., buvo pagrįstas galiojančiu teisiniu reguliavimu, tačiau, paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, šiuo teisiniu reguliavimu nebegalėjo būti grindžiami sprendimai dėl tarnybos laiko valstybinei pensijai skirti prilyginimo, be to, asmenys kuriems sprendimai dėl pensijos skyrimo buvo pagrįsti tokiu reguliavimu, turėjo teisę prašyti išmokėti ir susidariusią nepriemoką.

Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Centro direktoriaus 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 62P-37 valstybinė pareigūnų pensija pareiškėjui J. B. buvo perskaičiuota ir 2014 m. sausio 1 d. mokama pagal šį sprendimą, ginčijamas Centro direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 62P-6 nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegalioja, todėl net ir patenkinus skundą šioje dalyje, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų. Teismas bylos dalį dėl Centro direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 62P-6 nutraukė.

Teismas rėmėsi nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad perskaičiuotosios pagal naujus duomenis ir mokėtosios pensijos skirtumas mokamas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d., bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai perskaičiuoti gavimo atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje dienos. Perskaičiuojant pensijos dydį, taikomi darbo užmokesčio dydžiai, pagal kuriuos buvo apskaičiuojama pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas darė išvadą, kad į pareiškėjo tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti turi būti įskaičiuotas tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 18 dienos. Kadangi 2014 m. sausio 1 d. pareigūnų valstybinę pensiją pareiškėjui privalo mokėti ir moka Departamentas, teismo vertinimu, jis ir įpareigojamas ją perskaičiuoti, įskaičiuojant į tarnybos laiką pensijai skirti J. B. tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. spalio 18 dienos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti išmokėti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teismas rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2-4 dalimis, nustatė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas buvo paskelbtas 2013 m. vasario 28 d., pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. gegužės 24 dieną. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-636 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perskaičiuotosios pagal naujus duomenis ir mokėtosios pensijos skirtumas mokamas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d., bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai perskaičiuoti gavimo atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje dienos. Kadangi minėtas įstatymas nustato terminą, numatytą atsižvelgiant į Konstitucijos 107 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriuo gali būti apskaičiuojamas susidaręs valstybinės pensijos skirtumas, t. y. nuo 2013 m. vasario 28 d., bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai perskaičiuoti gavimo atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje dienos, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti išmokėti susidariusį pareigūnų valstybinės pensijos skirtumą teismas tenkino iš dalies: pareiškėjui priteisė valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., t. y. už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. vasario 26 d., nustatytą Pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, bei nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., kada formaliais pagrindais nebuvo tenkintas prašymas dėl pensijos perskaičiavimo.

Departamento teiginius, kad pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją turėtų perskaičiuoti ir nepriemokos nuo 2013 m. vasario 28 d. skirtumą išmokėti Krašto apsaugos ministerija, teismas laikė nepagrįstais, nes pareiškėjas, tarnavęs Centre, teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją įgijo būdamas Departamento sistemos pareigūnu. Teismas pažymėjo, kad tiek skiriant pareigūnų valstybinę pensiją J. B., tiek pagal šiuo metu galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, pensijas turėjo skirti Departamentas, prašymą dėl jos perskaičiavimo ir nepriemokos nuo 2013 m. vasario 28 d. išmokėjimo pareiškėjas turėjo pateikti šiai institucijai, kuri, be to, nuo 2014 m. sausio 1 d. privalo mokėti ir moka jam pareigūnų valstybinę pensiją.

Atsižvelgęs į Centro 2014 m. balandžio 22 d. pažymoje Nr. (3.9)14B-142 pateiktus duomenis bei Centro direktoriaus 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 62P-37 apskaičiuotą J. B. pensijos dydį, kuris yra 747 Lt, teismas nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. (14 mėn. ir 1 d.) susidarė 396,47 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti skaičiavo, valstybinę pareigūno pensiją paskyrė ne Departamentas, o Centras, kuris yra atskiras juridinis asmuo, nuo jo įsteigimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. finansuojamas iš valstybės biudžeto, buvo jam paskirtų asignavimų valdytojas. Centras nuo jo įsteigimo faktiškai buvo valstybinę pensiją mokanti institucija ir Centre paskiausiai dirbę valstybės tarnautojai prašymus dėl pensijos skyrimo ir jos mokėjimo teikė tiesiogiai Centrui, tokiems pareigūnams pensiją skyrė ir mokėjo Centras iš jam numatytų asignavimų.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad tiek iki 2014 m. sausio 1 d., tiek po šios datos Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje paminėti valstybės tarnautojai prašymus jiems skirti ir mokėti valstybinę pensiją galėjo teikti tik tai institucijai, kurioje iš jų tarnavo paskiausiai. Atsakovai daro išvadą, kad Centro valstybės tarnautojai, kuriems Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato teisę gauti valstybinę pensiją ir kurių paskutinė tarnybos vieta buvo Centras, turėjo teisę teikti prašymus jiems skirti (perskaičiuoti) ir mokėti valstybinę pensiją būtent Centras, nepaisant to, kad Centras nėra įvardintas kaip atskira valstybinę pensiją mokanti institucija.

Atsakovai pažymi, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 ir 5 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Centro pavaldumas buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai, todėl, atsakovų manymu, teisių ir pareigų, susijusių su Centro valstybės tarnautojų stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti skaičiavimu, pensijos skyrimu (perskaičiavimu), perėmėja laikytina Krašto apsaugos ministerija. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Departamentui prisiimant įsipareigojimus mokėti valstybines pensijas iš tarnybos Centre iki 2013 m. gruodžio 31 d. atleistiems Centro pareigūnams, buvo numatyti asignavimai tik valstybinės pensijos mokėjimui, šiuose asignavimuose nėra numatytos kompensacinio pobūdžio lėšos dėl Centro galimo netinkamo sprendimo priėmimo.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo į Centrą kreipėsi anksčiau nei Departamentas prisiėmė pareigą mokėti valstybines pensijas iš Centro iki 2013 m. gruodžio 31 d. atleistiems pareigūnams. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Centras 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. (2.9)6K-132 pažymėjo, kad po teismo sprendimo patikslins J. B. paskaičiuotos valstybinės pensijos sumą, įvertinus būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką po 1990 m. kovo 11 dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą įtraukti į tarnybos stažą pensijai gauti pareiškėjo priverstinės tarnybos laiką SSRS ginkluotosiose pajėgose bei priteisė iš Lietuvos valstybės pareiškėjui pensijos nepriemoką.

Apeliaciniu skundu atsakovai neginčija pareigos mokėti pareiškėjui perskaičiuotą valstybinę pensiją bei šios pensijos dydžio, tačiau nesutinkama su tuo, kad pensijos nepriemoka priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010)

Taigi teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad skundžiamas Centro 2012 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 62P-6 nebesukelia pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių, jo pensija buvo perskaičiuota ir toliau mokama pagal kitus aktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo.

Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas kitų atsakovo aktų teisėtumo bei paskirtos pareiškėjui pensijos dydžio klausimus, tinkamai pritaikė Pensijų įstatymo 16 straipsnį ir Konstitucinio teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą, pagrįstai priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką bei įpareigojo į pareiškėjo tarnybos stažą pensijai gauti visą priverstinės tarnybos laiką SSRS ginkluotosiose pajėgose.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išsakytų argumentų, susijusių su institucija, kuri atsakinga už pensijos nepriemokos pareiškėjui sumokėjimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal pensijos skyrimo pareiškėjui metu galiojusią Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakciją, pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skyrė ir mokėjo Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Panašus teisinis reguliavimas yra išlikęs ir iki šiol, jokios kitos valstybės institucijos, organizacijos ar įstaigos, galinčios skirti pareigūnų valstybinę pensiją. Pensijų įstatymo 12 straipsnyje nėra nurodytos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Vyriausybinių ryšių centre prie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, kuris pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo prasme buvo Departamento padalinys ir būtent Departamentui pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį teko pareiga paskirti bei mokėti pensiją pareiškėjui. Nors, vadovaudamasis savo vidiniais teisės aktais, nagrinėjamu atveju tai faktiškai padarė Centras, ši aplinkybė nekeičia tarp pareiškėjo ir Departamento turėjusių susiklostyti teisinių santykių ir nešalina Departamento pareigos išmokėti pensijos nepriemoką. Tokia išvada daroma ir atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 metų Departamentas perėmė teises ir pareigas, susijusias su paskirtų valstybinių pensijų mokėjimu buvusiems Centro darbuotojams. Centro pavadinimo, statuso ir pavaldumo pasikeitimas nekeičia teisinės situacijos, nes pareiškėjo su šia įstaiga nebesieja nei darbo, bei tarnybos teisiniai santykiai.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas