eAS-896-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-896-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02278-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjos A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos: panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SP-5 „Dėl akademinės etikos pažeidimų R. G., A. K., E. M., R. P. ir K. R. leidinių serijoje „Savivaldus mokymasis – mokymasis gyvenimui“ ir įpareigoti Kontrolierių viešinti 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. SP-5 panaikinimo atvejį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – ir Mokslo ir studijų įstatymas) 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Kontrolieriaus priimami sprendimai gali būti konstatuojamojo pobūdžio, rekomendacinio pobūdžio arba sukurti tam tikriems subjektams konkrečias pareigas. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas bei Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583 patvirtintų Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų 23 punktą, padarė išvadą, kad konstatuojamojo ir rekomendacinio pobūdžio Kontrolieriaus sprendimai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, nėra skundžiami teismui.

Teismas nustatė, kad prašomas panaikinti Kontrolieriaus sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 ir 8 punktais, pats savaime pareiškėjoms nesukėlė jokių teisinių pasekmių, jos nebuvo įpareigotos atlikti konkrečių veiksmų, todėl minėtas sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (dalyku). Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-499-624/2015.

II. Pareiškėjos A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį ir skundą priimti.

Atskirajame skunde teigiama, kad aplinkybė, jog skundžiamas sprendimas pareiškėjoms nesukelia teisinių pasekmių, turi būti analizuojama administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne skundo priėmimo stadijoje.

Pareiškėjos nurodo, kad šioje byloje ginčijamas Kontrolieriaus sprendimas kvalifikuotinas kaip administracinė poveikio priemonė, kuri per se sukelia teisines pasekmes. Tokią išvadą pareiškėjos grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-459-556/2015.

Pareiškėjos teigia, kad joms turi būti garantuojama teisė reikalauti teismo peržiūrėti Kontrolieriaus priimtą sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, ir nustačius, kad šis neteisėtas ir nepagrįstas, panaikinti sprendimą ir įpareigoti Kontrolierių paviešinti pažeidimus paneigiančią informaciją.

Pareiškėjos akcentuoja, kad teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjų argumentų, jog dėl Sprendimu pritaikytos poveikio priemonės, pareiškėjos prarado teisę būti atestuotos už kadenciją, gauti profesoriaus ar docento laipsnį ir teisėtai išvengti neeilinės atestacijos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nurodant, jog pareiškėjų ginčijamas Kontrolieriaus Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes pats savaime pareiškėjoms nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjos, nesutikdamos su tokia teismo išvada, tvirtina, kad Kontrolieriaus sprendimu pritaikytos poveikio priemonės daro įtaką jų teisėms ir pareigoms, nes priėmus Sprendimą pareiškėjos prarado teisę būti atestuotos už kadenciją, gauti profesoriaus ar docento laipsnį ir teisėtai išvengti neeilinės atestacijos.

Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Kiekvienas kilęs ginčas dėl asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo privalo būti vertinamas plačios apimties konstitucinės jurisprudencijos. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Šių nuostatų kontekste svarbu akcentuoti, kad skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Kitaip tariant, skundas yra priimtinas tik su sąlyga, kad šis asmuo turi esamą ir aktualų suinteresuotumą dėl ginčijamo akto panaikinimo.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo.

Įvertinusi ginčijamo Kontrolieriaus sprendimo turinį, atsižvelgusi į ABTĮ bei Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išanalizavusi pareiškėjų skundo ir atskirojo skundo argumentus bei juos pagrindžiančių teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, konstatavęs, kad skundžiamas sprendimas nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjoms.

Nustatyta, kad Kontrolieriaus sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi. Šioje teisės normoje nustatyta Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus kompetencija nagrinėti skundus ir inicijuoti tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583 patvirtintų Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų 23 punkte nustatyta, kad Kontrolieriaus priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pagal pateiktus dokumentus, tyrimas dėl pareiškėjų galbūt padaryto akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo buvo pradėtas gavus A. K. skundą. Išnagrinėjęs šį skundą Kontrolierius priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo akademinės etikos principo, įtvirtinto Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio dalies 2 punkte ir Šiaulių universiteto statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. XI-1241, 9 punkto 7 papunktyje ir Šiaulių universiteto darbuotojų ir studentų etikos kodekso, patvirtinto Šiaulių universiteto Senato 2007 m. balandžio 18 d. posėdyje 4.1.5 punkte nustatytos mokslinės veiklos, grindžiamos sąžiningu tyrimu ir tiesos siekimu, nuostatos: „plagijavimas, t. y. svetimo teksto <...> pateikimas kaip savo“ pažeidimus. Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, Kontrolierius, vadovaudamasis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 ir 8 punktais, nutarė: 1) informuoti apie Kontrolieriaus sprendimą Šiaulių universitetą ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją; 2) viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus, t. y. informuoti apie Kontrolieriaus sprendimą R. G., A. K., E. M., R. P., K. R., A. K., Šiaulių universiteto leidyklą, Europos socialinio fondo agentūrą, Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Autorių teisių skyrių.

Teigdamos, kad ginčijamas sprendimas joms sukelia materialiąsias pasekmes, pareiškėjos vadovaujasi Šiaulių universiteto mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo ir konkursų pareigoms eiti nuostatų 8 punktu, Šiaulių universiteto mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo ir konkursų pareigoms eiti nuostatų 11 punktu, Šiaulių universiteto rektoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. d. įsakymu Nr. V-710, Šiaulių universiteto pedagoginių vardų suteikimo tvarkos 2.4 punktu ir nurodo, kad priėmus Sprendimą pareiškėjos prarado teisę būti atestuotos už kadenciją, gauti profesoriaus ar docento laipsnį ir teisėtai išvengti neeilinės atestacijos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodomų teisės aktų nuostatas, pritaria pareiškėjų argumentams, kad skundo priėmimo stadijoje negalėjo būti daroma išvada, jog Kontrolieriaus Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu dėl to, kad pats savaime pareiškėjoms nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Šiaulių universiteto mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo ir konkursų pareigoms eiti nuostatų 8 punkte nustatyta, kad atestuojant vertinama: ar dėstytojas, mokslo darbuotojas atitinka jo pareigoms ir (ar) per kadenciją nustatytus kvalifikacinius reikalavimus; ar laikosi Šiaulių universiteto darbuotojų etikos kodekso nuostatų. Šiaulių universiteto pedagoginių vardų suteikimo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad profesoriaus ar docento pedagoginis vardas gali būti suteiktas dėstytojams, atitinkantiems visus 2.1–2.4 punktuose nustatytus reikalavimus. Šios tvarkos 2.4 punkte nustatytas reikalavimas pedagogine ir moksline veikla atitikti Šiaulių universiteto darbuotojų etikos kodekso nuostatas.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundo priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad Sprendimas pareiškėjoms nesukelia jų nurodomų teisinių pasekmių, nes Sprendimu buvo ne tik konstatuoti pareiškėjų padaryti akademinės etikos ir procedūrų pažeidimai, bet ir Sprendimo rezoliucinės dalies 1 dalimi nuspręsta apie priimtą sprendimą informuoti Šiaulių universitetą ir Lietuvos Respublikos švietimo ministeriją, o Spendimo 2 dalimi nuspręsta – viešinti Kontrolieriaus nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimus, t. y. priimti Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 bei 8 punktuose numatyti Kontrolieriaus sprendimai.

Nustatyta, kad pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismas vadovaujasi skirtingomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (2015 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-499-624/2015 ir 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-459-556/2015), kuriose sprendžiant skundo dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus sprendimo panaikinimo priėmimo klausimą buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Įvertinus nurodytose bylose priimtų procesinių teismo sprendimų (nutarčių) turinį, matyti, kad šiose administracinėse bylose buvo sprendžiami klausimai dėl skundų, kuriais buvo prašoma panaikinti Kontrolieriaus sprendimus, priėmimo nagrinėti, tačiau skunduose buvo nurodomos skirtingos dėl tokių sprendimų priėmimo pareiškėjoms kilsiančios teisinės pasekmės, Kontrolieriaus priimti sprendimai taip pat nėra identiški, t. y. šiose bylose buvo vertinamos individualios bylų aplinkybės.

Administracinėje byloje Nr. AS-499-624/2015, sprendžiant pareiškėjos skundo dėl Kontrolieriaus sprendimo panaikinimo priėmimo klausimą, buvo analizuojamos pareiškėjos nurodytos šiuo sprendimu jai galbūt kilsiančios pasekmės – pareiškėjos reputacijos sumenkinimas, įvertinta tai, kad Kontrolieriaus sprendimas priimtas, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 punktu. Šioje byloje konstatuota, kad Kontrolieriaus sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl skundo priėmimo stadijoje buvo padaryta išvada, kad pats savaime sprendimas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Administracinėje byloje Nr. AS-459-556/2015 pareiškėja nurodė, kad skundžiamu Kontrolieriaus sprendimu jai sukeliamos šios pasekmės – sprendimas užkerta kelią dalyvauti konkursuose į renkamas akademinio personalo pareigas, Kontrolieriaus sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 bei 8 punktais, todėl šioje byloje buvo padaryta išvada, jog skundo priėmimo stadijoje negalima vienareikšmiška išvada, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių.

Atsižvelgdama į minėtų bylų faktines aplinkybes, teisėjų kolegija šioje nagrinėjamoje byloje remiasi administracinėje byloje Nr. AS-459-556/2015 pateiktomis išvadomis, nes pareiškėjos šioje byloje nurodo Sprendimu joms kilsiančias teisines pasekmes – prarasta teisė būti atestuotomis už kadenciją, gauti profesoriaus ar docento laipsnį ir neeilinė atestacija, Sprendimas priimtas, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 18 straipsnio 12 dalies 1 bei 8 punktais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, netinkamai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, naikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Pareiškėjos atskiruoju skundu prašo jų skundą priimti, tačiau vadovaujantis ABTĮ 37 straipsniu skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina pareiškėjų atskirojo skundo prašymo priimti skundą, o skundo priėmimo klausimą perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. K., R. G., K. R., R. P. ir E. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė