A-492-761-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -761/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02401-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. P. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugsėjo 18 d. su skundu (I t., b. l. 1-12), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 80-92), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) patirtai moralinei žalai kompensuoti priteisti iš valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, 1 000 Lt kompensaciją; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 26, 43 ir 57 punktų teisėtumo įvertinimo; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

Pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. per Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė privačių interesų deklaraciją, kurią Vyriausiojo tarnybinės etikos komisija 2012 m. rugsėjo 16 d. viešai paskelbė savo internetiniame puslapyje. Tokiu būdu deklaracijoje nurodyta su jos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo viešai prieinama.

Nurodė, kad eidama Teisingumo ministerijos Teisės sistemos departamento Teisės sistemos skyriaus patarėjos pareigas, atlieka funkcijas, susijusias su teisės sistemos bei teisėkūros proceso tobulinimu. Pažymėjo, kad jos einamos pareigos nėra tokios svarbios, kad atsirastų pagrįstas visuomenės interesas žinoti apie jos privatų gyvenimą.

Atkreipė dėmesį, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir Komisija) neturi jokio teisinio pagrindo rinkti privataus pobūdžio informacijos apie eilinio valstybės tarnautojo privatų gyvenimą. Tokia informacija galėjo būti paskelbta tik teismo sprendimu arba gavus jos sutikimą. Pabrėžė, kad informacijos apie jos įsigytus Vyriausybės taupymo lakštus bei sudarytą indėlio sutartį paviešinimas nepateisinamas ir tikslu užkirsti kelią viešųjų ir privačių interesų konfliktui, nes nei Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimas, nei indėlio sutarties sudarymas, atsižvelgiant į jos vykdomas funkcijas, nesudaro kliūčių jai tinkamai atlikti nustatytas tarnybines pareigas. Teigė, jog dėl neteisėtų Komisijos veiksmų patyrė moralinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu diskomfortu, skausmu ir nerimu. Tokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijos garantuojamas asmens neliečiamumas bei teisė į privatų gyvenimą.

Paaiškino, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, neteisėtu būdu rinkdama ir viešai paskelbdama su jos privačiu gyvenimu susijusią informaciją, vadovavosi jos pačios patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis, todėl manė jog būtų tikslinga kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bei į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų atitinkamų nuostatų teisėtumo įvertinimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 95-99), kuriame prašė pareiškėjos prašymą moralinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-47-12 dėl norminio administracinio akto atitikties įstatymui; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalis atitinka konstitucinius teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, o Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 10 straipsnio 3 dalis atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

Atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėja neatskleidė kokiu būdu ir dėl kokių objektyvių priežasčių ji patyrė moralinę žalą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos žalos ir reikalaujamos kompensacijos dydį.

Pastebėjo, jog paviešinta informacija nėra ypatingi asmens duomenys, kaip juos apibrėžia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Pareiškėjos deklaruoti duomenys neatskleidė jos įsitikinimų, sveikatos būklės, seksualinės orientacijos ar kitos „jautrios“ informacijos, taip pat nežemino jos garbės ir orumo, todėl atsakovo nuomone, tokios informacijos paskelbimas negalėjo sukelti pareiškėjai dvasinės skriaudos, kurią reikėtų kompensuoti materialiai.

Nurodė, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas aiškiai numato, kad informacija apie institucijų vadovų, jų pavaduotojų ir struktūrinių padalinių vadovų sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 10 000 Lt, yra vieša. Atsakovo nuomone, tokios pat informacijos atskleidimas apie žemesnes pareigas einančius tarnautojus negalėtų sukelti jiems dvasinės skriaudos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja pildė ir pateikė privačių interesų deklaraciją vadovaudamasi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Taisyklėmis, kuriomis buvo patvirtinta, jog deklaracijose pateikti privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje, išskyrus asmens kodą, telefono numerį, socialinio draudimo pažymėjimo numerį, elektroninio pašto adresą ir įstatymuose imperatyviai numatytus duomenų neviešinimo atvejus. Dėl šios priežasties pareiškėjai turėjo būti žinoma, kad užpildžius ir pateikus privačių interesų deklaraciją, joje nurodyti duomenys bus skelbiami viešai. Jeigu pareiškėja manė, kad viešas duomenų skelbimas yra neteisėtas, ji turėjo atsisakyti vykdyti, jos nuomone, neteisėto poįstatyminio teisės akto nuostatas ir apie tai informuoti institucijos, kurioje dirba, vadovą ir Komisiją.

Pabrėžė, jog Komisija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o jos įgaliojimai yra nustatyti įstatymu. Taisyklės įtvirtino, jog ne tik įstaigų vadovų, jų pavaduotojų bei struktūrinių padalinių vadovų deklaracijų duomenys yra vieši, bet viešumo kaip skaidraus ir efektyvaus valstybės valdymo garantas taikomas ir likusiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims. Manė, kad toks reguliavimas garantavo piktnaudžiavimo tarnyba prevenciją ne tik aukščiausiose, bet visose valstybės valdymo grandyse.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau yra nagrinėjama Taisyklių atitiktis Įstatymui, atsakovas siūlė pakartotinai į teismą nesikreipti, bet sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-47-12.

Komisija palaikė pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, manė, jog šio teismo sprendimas dėl Komisijos veikloje nuolat taikomo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai būtų labai naudingas tolesniam institucijos veiklos teisėtumo užtikrinimui. Papildomai prašė teismo suformuluoti prašymą spręsti, ar Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis, suteikianti valstybės valdžios institucijai diskreciją motyvuotu sprendimu viešinti su interesų konfliktų prevencija susijusius privataus gyvenimo duomenis, atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Komisija taip pat mano, jog turėtų būti ištirta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi nutarė: 1) netenkinti pareiškėjos I. P. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijų formos ID001 patvirtinimo“ Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių nuostatos neprieštaravo Įstatymo ir Konstitucijos nuostatoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pripažino, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 6 ir 9 punktai, 26 ir 43 punktai prieštaravo Įstatymo nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 197-205) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pakartotinio pareiškėjos I. P. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos privačių interesų deklaracijoje pateikiami duomenys apie indėlį SEB banke, sandorio sudarymo datą, taip pat duomenys apie 2012 m. liepos 25 d. sudarytą vertybinių popierių sandorį viešai buvo skelbiami nuo 2012 m. rugsėjo 16 iki 27 dienos.

Pažymėjo, kad pareiškėja jos patirtą neturtinę žalą kildina iš Taisyklių nuostatų, kurias patvirtino Komisija ir kurios buvo pripažintos neteisėtomis, vykdymo. Nustatė, jog nėra pagrindo viešai paskelbtą informaciją laikyti neprivačia informacija apie pareiškėją dėl to, kad informacija yra apie pareiškėjos privačius sandorius. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad toks informacijos apie privatų gyvenimą paviešinimas sukėlė pareiškėjai diskomfortą ir nerimą.

Teismas padarė išvadą, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Turtinė ir neturtinė žala asmeniui, padaryta neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (šiuo atveju priimant ir taikant neteisėtomis pripažintas norminio teisės akto nuostatas), turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.).

Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I502-9/2013 pripažino, kad Taisyklių 6 ir 9 punktai, 26 ir 43 punktai prieštaravo Įstatymo nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. pareiškėjai taikytos Taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis. Taisyklių taikymas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjos teisėms, laisvėms ir interesams ir deklaracijos neteisėtu paviešinimu pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgį į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad informacija apie pareiškėjos finansinius sandorius buvo paskelbta neteisėtai, o tai jai sukėlė depresiją ir nerimą, tą patvirtina tas faktas, kad pareiškėja skubiai ėmėsi veiksmų, gindama savo pažeistą teisę (pirminis skundas paduotas 2012 m. rugsėjo 18 d.). Teismas konstatavo, kad neteisėtai paskelbus informaciją apie pareiškėjos privačius finansinius sandorius, ji patyrė neigiamų išgyvenimų. Dėl šios priežasties padarė išvadą, kad tarp valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

Teismas, nustatydamas pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į teisių pažeidimo laiką, į tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, pareiškėja nenurodė, jog dėl patirtų išgyvenimų turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų ar tai sukėlė kitokių neigiamų pasekmių, todėl remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai priteisė 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas paaiškino, jog pareiškėja jau po to, kai teismas šioje byloje 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi netenkino jos (ir Komisijos) prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ir dėl to sustabdyti administracinę bylą, 2013 m. liepos 30 d. vėl pateikė teismui prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Teismas padarė išvadą, kad nurodyta Įstatymo norma neturi būti taikoma šioje konkrečioje byloje, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą kildina ne iš informacijos rinkimo fakto, o iš informacijos apie jos privatų gyvenimą paviešinimo fakto.

III. Pareiškėja I. P., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-6), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo priteisiant 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai teigia, kad pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą kildina ne iš informacijos rinkimo fakto, o vien iš informacijos apie privatų gyvenimą paviešinimo fakto, kadangi jau pats informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas buvo neteisėtas. Pažymi, kad skausmą, nerimą ir psichologinį diskomfortą išgyveno ne vien dėl paties su privačiu gyvenimu susijusios informacijos paviešinimo fakto, bet ir dėl to, kokio pobūdžio informacija buvo paviešinta, tačiau ši aplinkybė taip pat teismo nebuvo įvertinta. Akcentuoja, jog nors įstatymas numato, kad privačių interesų deklaracijos turi būti pateikiamos valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirbama, vadovui ar jo įgaliotam atstovui, tačiau Taisyklių punktuose, kuriuos Vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, buvo nustatyta pareiga pateikti privačių interesų deklaracijas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, taigi Komisija pradėjo rinkti informaciją, kurią pagal Įstatymą turėjo gauti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas. Tai, kad neteisėtais veiksmais Komisija pradėjo rinkti informaciją, pareiškėjos nuomone, suponuoja Komisijos atsakomybę ne tik už patį informacijos rinkimo faktą, bet ir už renkamos informacijos pobūdį.

Teigia, jog ne kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens ar jo artimo asmens sudaryto sandorio pagrindu atsiranda asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams, atliekant tarnybines pareigas. Todėl siekiant Įstatymo tikslo – suderinti viešuosius ir privačius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų interesus, galėtų būti reikalaujama deklaruoti tik tuos sandorius, kurie, atsižvelgiant į valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigines funkcijas, gali suponuoti atsiradimą turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, galinčio turėti įtaką tarnybinių pareigų atlikimui. Pabrėžia, kad informacija apie privatų žmogaus gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Kelia klausimą, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas, numatantis pareigą deklaruoti visus didesnės negu 10 000 Lt vertės sandorius, neatsižvelgiant į sandorio pobūdį, sandorį sudariusio asmens einamas pareigas valstybinėje tarnyboje ir atliekamas funkcijas, atitinka Konstitucijos 22 straipsnio nuostatas, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio vienas iš sudėtinių elementų yra proporcingumo principas.

Teigia, jog banko indėlio sutarties sudarymas ir Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimas nesuponavo jos moralinės skolos, moralinio įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos arba kokio nors kitokio, panašaus pobūdžio intereso atsiradimo trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tokio pobūdžio informacija apeliantės nuomone, nebuvo informacija apie privačius interesus, todėl negalėjo būti reikalaujama pateikti šią informaciją privačių interesų deklaracijoje, atsižvelgiant į jos esmę ir pateikimo tikslą.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti priteistinos kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį. Teigia, jog teismo motyvas, kad Įstatymo pažeidimas truko itin trumpą laiką nepagrįstas, kadangi pats privačios informacijos paviešinimo faktas sudaro esminį teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, kuris jai sukėlė didelius neigiamus emocinius išgyvenimus. Tokios informacijos viešinimo laikas nėra pagrindinis aspektas, kuris turėtų būti vertinamas, sprendžiant klausimą dėl priteistinos kompensacijos patirtai žalai atlyginti dydžio. Be to, nebuvo įvertinta aplinkybė, jog minėta informacija buvo paviešinta internete, kadangi jame skelbtos informacijos kopijos išlieka ir nėra aišku kiek žmonių spėjo susipažinti su šia informacija, padarė šios informacijos kopijas. Teigia, jog neigiamus išgyvenimus patyrė ne tik tuomet, kai informacija buvo viešai prieinama, bet ir visą laikotarpį, kurį siekia, kad jai būtų teisingai atlyginta patirta neturtinė žala.

Nurodo, jog nepagrįstai buvo atsižvelgta į tai, kad jai nebuvo padaryta turtinė žala, patirti išgyvenimai nesutrikdė sveikatos. Prašomos priteisti kompensacijos dydis atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir patirtus išgyvenimus, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 10-12), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į bylos medžiagą ir taikytiną teisę, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, padarė teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teigia, jog pareiškėja sąmoningai aktyviais veiksmais prisidėjo prie savo teisių pažeidimo, todėl negali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš Komisijos. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja pati pildė ir pateikė privačių interesų deklaraciją, vadovaudamasi deklaracijos pateikimo metu galiojusiomis Taisyklėmis, kuriose buvo numatyta, kad pateiktų deklaracijų duomenys yra viešai skelbiami Komisijos tinklalapyje. Pareiškėjai buvo žinoma, kad užpildžius ir pateikus deklaraciją, joje nurodyti duomenys bus paskelbti viešai. Jeigu pareiškėja manė, kad toks informacijos rinkimas yra neteisėtas ji turėjo atsisakyti ją pateikti ir apie tai informuoti institucijos, kurioje dirba, vadovą ir Komisiją. Pareiškėja žinojo apie savo veiklos pasekmes ir sąmoningai jų siekė, todėl atsakomybė už padarinius tenka jai pačiai.

Nurodo, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėja patyrė moralinę skriaudą ir dėl to jai turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžia, kad konstatuojant neturtinės žalos atsiradimo faktą nepakanka remtis vien galimo nukentėjusiojo parodymais, jo subjektyviu aplinkybių vertinimu, privalu surinkti įrodymus, patvirtinančius žalą.

Atsakovas pastebi, kad paviešinta informacija nėra ypatingi asmens duomenys, kaip juos apibrėžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Komisijos nuomone, tokios informacijos paskelbimas negalėjo sukelti pareiškėjai dvasinės skriaudos, kurią reikėtų kompensuoti materialiai. Mano, kad pareiškėja į teismą kreipėsi ne dėl realiai patirtų sveikatos sutrikimų, o dėl mokslinio ir profesinio pobūdžio tikslo. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad pirminiame skunde pareiškėja apskritai neprašė priteisti jai neturtinės žalos, o tik kėlė teorinio pobūdžio ginčą (prašė pripažinti norminį administracinį aktą neteisėtu).

Nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 15-16), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

Nurodo, jog iš pareiškėjos skunde nurodytų argumentų matyti, kad ji kelia visų valstybės ir savivaldybių institucijų praktikoje privalomos taikyti Įstatymo nuostatos konstitucingumo klausimą. Šios teisės normos konstitucingumas yra aktualus tiek nagrinėjamoje individualioje byloje, tiek apskritai viso viešojo sektoriaus veiklos teisėtumo užtikrinimui. Dėl šios priežasties Komisija palaiko pareiškėjos prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų straipsnių atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmeastinas.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjai neteisėtais atsakovo veiksmais, atlyginimo. Pareiškėja nurodė, jog neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimu ir jos viešu paskelbimu. Minėta informacija buvo renkama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 57 įtvirtinto reikalavimo, įpareigojančio nuo Taisyklių įsigaliojimo iki 2012 m. rugsėjo 30 d. visiems asmenims, privalantiems deklaruoti privačius interesus, padaryti tai Taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka, pagrindu. Privati informacija apie pareiškėją Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo viešai paskelbta Komisijos interneto tinklapyje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad atsakovas neteisėtai paviešino privačią informaciją apie pareiškėją ir tokiais veiksmais sukėlė pareiškėjai neturtinę žalą.

Nei vienas iš apeliantų neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad informacija apie pareiškėją buvo paviešinta neteisėtai, taip pat aplinkybės, kad paviešinta informacija buvo apie privatų pareiškėjos gyvenimą, todėl sutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teismo motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jų nekartoja.

Atsakovas abejoja tuo, ar neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala. Be to, tvirtina, kad pareiškėja sąmoningai aktyviais veiksmais prisidėjo prie savo teisių pažeidimo. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jos prašytos priteisti neturinės žalos dydį ir nepasisakė dėl atsakovo veiksmų, susijusių su informacijos apie pareiškėjos privatų gyvenimą rinkimu.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai identifikavo pareiškėjos skundo pagrindą. Pareiškėjos patikslinto skundo turinys patvirtina, kad neturtinės žalą pareiškėją kildino ne tik iš atsakovo veiksmų, susijusių su privačios informacijos apie pareiškėją paviešinimu, bet ir su šios informacijos rinkimu (t. I, b. l. 81). Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinama.

Pareiškėja skunde nurodė, kad privačių interesų deklaraciją 2012 m. rugsėjo 10 d. per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė vykdydama Taisyklių 57 punktą, kuris numatė, kad nuo Taisyklių įsigaliojimo iki 2012 m. rugsėjo 30 d. visi asmenys, privalantys deklaruoti privačius interesus, turi tai padaryti Taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartyje priimtoje, išnagrinėjus norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Vidmanto Žiemelio prašymą ištirti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ ir šiuo sprendimu patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 2 daliai, 9 straipsnio 1 punktui, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, taip pat pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 26, 43 ir 57 punktai neprieštaravo Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalims, 7 straipsniui, 9 straipsniui, 10 straipsnio 1 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatai, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas bei konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad Taisyklių 57 punkto nuostata yra neteisėta ir prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi ji įtvirtina teisės normą, konkuruojančią su įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalį bei 7 straipsnį, asmuo, privalantis pateikti privačių interesų deklaraciją, turi tai padaryti per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos, o to paties įstatymo 7 straipsnyje numatyta pareiga papildyti deklaraciją, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Sprendė, kad šiuo atveju Taisyklių 57 punktu buvo nustatytas kitoks nei įstatyme numatytas pareigos deklaruoti privačius interesus turinys, t. y. visiems asmenims, privalantiems deklaruoti privačius interesus, numatyta pareiga pakartotinai pateikti deklaraciją Taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalis numato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Remdamasi ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamų atsakovo veiksmų, kuriais buvo renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, pagrįstumą, daro išvadą, kad šie veiksmai yra neteisėti, nes pagrįsti Taisyklių 57 punkto nuostatomis. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei 7 straipsnyje nėra numatyta pareiga pakartotinai pateikti deklaraciją Taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka.

Toje pačioje norminėje administracinėje byloje teismas taip pat pripažino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui prieštarauja Taisyklių 6 ir 9 punktai, kadangi juose (ta apimtimi, kuria jais nenustatoma tvarka, kaip asmenų, turinčių pareigą pateikti deklaraciją pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, deklaracijos pasiekia įstatyme numatytą subjektą, kuris yra atsakingas už deklaracijų saugojimą) nustatyta savo turiniu kitokia tvarka nei numatyta Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei 8 straipsnio 2 dalyje.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui.“ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Deklaracijos saugomos valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose, kurioms jos yra pateiktos. Už deklaracijų saugojimą yra atsakingi tų institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai.“ Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Taisyklių 6 ir 9 punktuose įtvirtintas savo turiniu kitoks nei įstatyme numatyta teisinis reglamentavimas – t. y., jog deklaracijos turi būti teikiamos per VMI EDS sistemą, o valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių (taip pat viešųjų įstaigų, asociacijų) vadovai ir (ar) jų įgalioti atstovai gali tik su jomis susipažinti (Taisyklių 9 punktas, 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. KS-101 redakcija).

Taisyklėmis yra nustatyta, kad deklaracijos teikiamos per VMI EDS sistemą, tačiau nėra nustatyta, kaip, kada ir ar apskritai deklaracijos pateikiamos institucijų, įstaigų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams saugoti. Taisyklių 6 punktas, skaitant jį sistemiškai su Taisyklių 9 punktu, sudaro aiškias prielaidas manyti, jog, remiantis šiomis Taisyklių nuostatomis, deklaracijų duomenys turėtų būti ne tik pateikiami per VMI EDS sistemą, bet ir joje kaupiami, t. y. toks reglamentavimas leidžia pateikti saugoti deklaracijas ne institucijų, įstaigų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams, priešingai nei yra nustatyta Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje.

Taigi tokiu neaiškiu ir įstatymo normas ne visiškai įgyvendinančiu Taisyklių reglamentavimu yra nustatomas kitas nei numatyta įstatyme subjektas, atsakingas už pateiktų deklaracijų saugojimą.

Atsižvelgiant į tai, jog privati informacija apie pareiškėją buvo renkama vadovaujantis teisės aktams ir konstituciniams principams prieštaraujančiomis teisės normomis, tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip neteisėti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jai neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisinių santykių gynimo būdo, taikymo apimtį ir bendrų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą pirmiausia lemia pažeistų asmens teisių pobūdis, t. y. neturtinės žalos taikymo apimtis tuo platesnė, kuo svarbesnė yra pažeista vertybė, kai net menkiausias jos pažeidimas netoleruojamas, ir teisės saugomų asmens vertybių pažeidimu keltų neigiamų padarinių pobūdis, jų akivaizdumas, įtaka asmens gyvenimui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodo, kad neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažeista neturtinė vertybė – teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Pareiškėja akcentuoja informacijos apie jos sudarytus privačius sandorius rinkimą ir jos viešą paskelbimą. Pažymėtina, jog teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra konstitucinė asmens teisė. Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Konstitucijos 22 str.).

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog asmuo, apie kurį buvo renkama ir viešai paskelbta privati informacija, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neabejoja, kad informacijos apie privatų pareiškėjos gyvenimą rinkimas ir jos viešas paskelbimas sukėlė pareiškėjai esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje pateiktas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pažeistos vertybės – privataus gyvenimo – pobūdį, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir teisingai nusprendė, kad 300 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo argumentas, kad pareiškėja pati prisidėjo prie savo teisių pažeidimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Jos pareiga pakartotinai pateikti deklaraciją buvo įtvirtinta poįstatyminiame teisės akte, kurio pareiškėja negalėjo nevykdyti. Pareiškėja taip pat negali būti laikoma atsakinga už tai, kad atsakovas privačią informaciją apie ją paskelbė viešai.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Administracinių bylų teisenoje šią tvarką detalizuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas galimai prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas nėra šioje administracinėje byloje taikytina norma (ši teisės norma reglamentuoja pirminės deklaracijos pateikimą, tačiau pareiškėja ginčija atsakovo veiksmus, atliktus, įpareigojant ją pakartotinai pateikti privačių interesų deklaraciją). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą, 2007 m. birželio 27 d. sprendimą, 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir kt.). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, apeliacinį skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą,

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė