AS-822-297-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-297/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08242-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8846, VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)S-82685 ir priteisti pareiškėjui iš VSDFV Kauno skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 17 356,34 Lt.

Skunde (b. l. 1-6) pareiškėjas paaiškino, kad 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl atsakovas, mokėdamas paskirtą senatvės pensiją, taikė antikonstitucines Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog VSDFV Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 17 d. sprendime nepagrįstai konstatavo apskundimo terminų praleidimą, nes senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo datos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi (b. l. 11) atsisakė priimti pareiškėjo G. R. skundą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktais.

Teismas nurodė, kad skundas neatitinka ABTĮ 33, 37 straipsnio reikalavimų – pareiškėjas nesilaikė įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos bei praleido skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-816/2013). Teismas nustatė, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Į VSDFV su prašymu atlyginti neišmokėtą pensiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio mėnesį – praėjus daugiau negu 3 metams.

III. Pareiškėjas G. R. atskirajame skunde (b. l. 14–16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį, kurioje teismas atsisakė priimti skundą.

Atskirasis skundas grindžiamas Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai nurodė, jog turėjo būti pasinaudota bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Be to, pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui paduotame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktų pagrindu, t. y. kai pareiškėjas nesilaiko tai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, ir kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios jis negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam 2010–2011 metais negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, su 2013 m. gruodžio 11 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (10.1)S-82685, kuriuo neigiamai atsakyta į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, panaikinimo. VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (6.5)I-8846 pareiškėjo skundą dėl negautos senatvės pensijos dalies nagrinėti atsisakė, nes pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėjui iki 2014 m. sausio 6 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas pakartotinai į VSDFV nesikreipė.

Taigi nagrinėjamu atveju VSDFV nenagrinėjo Kauno skyriaus sprendimo teisėtumo, o priėmė su VSDFV teritorinio skyriaus priimto sprendimo revizavimu nesusijusį sprendimą, t. y. ginčo neišnagrinėjo iš esmės. Tai leidžia daryti išvadą, kad nėra pasinaudota ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nes pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Kiti pareiškėjo reikalavimai laikomi išvestiniais, todėl visą pareiškėjo skundą atsisakyta priimti pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad privalomai išankstinei ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkai taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuostatos, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgiant į formuojamą teismo praktiką, pareiškėjo argumentai dėl termino skaičiavimo nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bylos aplinkybes ir teisės normas, reglamentuojančias skundo padavimą ir jo priėmimą, dėl to priėmė iš esmės teisingą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė