A-838-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-838-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00578-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. (L. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. I. (L. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 053,50 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 14 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Be to, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, sąlygos jose buvo nežmoniškos. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pablogėjo pareiškėjo regėjimas, atsirado skausmai juosmens srityje, lėtinis prostatos uždegimas. Taip pat pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinę įtampą, suvaržyta jo judėjimo laisvė. Kamerose įrengtas tik viena stalas, todėl dėl didelio asmenų skaičiaus tekdavo valgyti pakaitomis, vienu metu nebuvo įmanoma atlikti gamtinių reikalų. Nuolatos trūkdavo šviežio oro, tekdavo miegoti antrame lovos aukšte, o nusileisdamas pareiškėjas jausdavo skausmus nugaroje. Pažymėjo, jog tokie pažeidimai truko ilgiau nei vienerius metus. Teigė, jog asmuo, kuris kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. Pareiškėjo patirtą žalą pagal CK 6.271 straipsnį privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 95–100) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 14 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. sausio 24 d., todėl daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į tai, Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjo buvimą ir judėjimą įstaigoje nuo 2011 m. kovo 24 d. nurodančią informaciją bei pažymėjo, jog iš jos matyti, kad ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat pažymėjo, jog laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 14 d. ir nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Atkreipė dėmesį, jog įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma sumažinti neigiamą netinkamų sąlygų poveikį.

Teigė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 1 skyriaus 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Taip pat, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių priežasčių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Vadovavosi CK 6.271 straipsniu, pagal kurį deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Manė, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar jame nurodytas Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, taip pat nustatyti žalos padarymo faktą.

Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 130–133) pareiškėjo L. I. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi žalos atlyginimą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis (CK 6.246–6.249 str., 6.271 str.) ir pažymėjo, jog visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, tai, kad, nors pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 14 d., tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. sausio 24 d., aplinkybę, jog Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, bei konstatavęs, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atnaujinti, o pagrindas jį atnaujinti ex officio nenustatytas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. sausio 23 d., yra atmestina kaip nepagrįsta. Nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 168 dienas.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu, taip pat Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Nustatė, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (168 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 28 dienas, šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčija. Pažymėjo, jog tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 140 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, todėl sprendė, jog negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Vadovavosi CK 6.250 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose, kuriose spręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata. Vertino pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, pradėjo jausti nugaros skausmus, pablogėjo regėjimas, išsivystė lėtinis prostatos uždegimas. Taip pat pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes (kad 140 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Taip pat pažymėjo, jog pagal pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis negalima konstatuoti, kad jo nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K dėl nugaros skausmų ar prostatos veiklos sutrikimo į medikus pareiškėjas nesikreipė, 2014 m. sausio 21 d. išraše iš medicininių dokumentų pažymėta, jog pareiškėjo regėjimas sutriko dėl abiejų akių senatvinės toliaregystės, todėl sprendė, kad negali būti konstatuota, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl to jam atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (140 dienų), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 3 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas L. I. apeliaciniu skundu (b. l. 138–139) prašo pakoreguoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą bei priimti pareiškėjo skundą ir tenkinti jį visą.

Teigia, jog prieš patalpinamas į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo visiškai sveikas, o visi skunde nurodyti pareiškėjo negalavimai ir ligos atsirado buvimo Lukiškių TI-K metu dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pažymi, jog yra ne kartą kreipęsis į pareigūnus prašydamas, kad būtų nuvestas apžiūrai dėl pablogėjusios sveikatos, tačiau į šiuos pareiškėjo prašymus buvo nereaguojama arba jis buvo perkeliamas į kitą kamerą.

Pareiškėjas nesutinka, jog jo regėjimas pablogėjo dėl senatvės, nes tikrinimo metu jam buvo tik 40 metų. Teigia, jog tam įtakos turėjo nuolatinis prastas apšvietimas Lukiškių TI-K.

Mano, jog jo teisės buvo pažeidžiamos ne 140 dienų, o visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 14 d. Prašo pripažinti šią aplinkybę.

Paaiškina, jog į teismą kreipėsi tik tada, kai sužinojo, jog būdamas Lukiškių TI-K turėjo teises ir kad jos visos buvo pažeistos, t. y. po to, kai pareiškėjui kalint Kybartų pataisos namuose draugas jam atnešė susipažinti su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje prieš Lukiškių TI-K.

Pažymi, jog tokiu būdu nesiekia pasipelnyti, o nori padengti teismo paskirtą ieškinį bei, pasibaigus kalinimo laikui, pasirūpinti savo sveikata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Dalies pareiškėjo nurodyto laikotarpio – 2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. sausio 23 d. – atžvilgiu teismas, atsakovo prašymu, pritaikė ieškinio senatį, o dėl likusio laikotarpio – 2011 m. sausio 24 d. – 2011 m. liepos 14 d. – konstatavo teisės aktų pažeidimą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas jam turėtų būti priteistas už visą laikotarpį, kurio metu jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taip pat, kad į teismą jis kreipėsi vos tik sužinojęs, jog turi tokią galimybę. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino pateikto skundo visa apimtimi.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010 m. birželio 21 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 24 d. (pagal spaudą ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė 2014 m. sausio 24 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. sausio 23 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai – vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neprašė teismo ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nenurodė jokių šio termino praleidimą pateisinančių priežasčių, o apeliaciniame skunde paaiškino, jog į teismą kreipėsi vos tik sužinojo, kad Lukiškių TI-K buvusiomis kalinimo sąlygomis buvo pažeistos jo teisės ir jis turi galimybę jas ginti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dideles dvasines kančias, emocinę įtampą ir fizinius skausmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta delsimo kreiptis į teismą priežastis – vėlyvas susipažinimas su teismų praktika, nagrinėjant asmenų skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų – nėra objektyvi aplinkybė. Be kita ko, pažymėtina, jog kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o ne su tokio asmens susipažinimu su kito asmens byloje priimtu teismo sprendimu. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. sausio 23 d. laikotarpiui pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu (pvz., patirtos traumos, susirgimai).

Kiek tai susiję su 2011 m. sausio 24 d. – 2011 m. liepos 14 d. laikotarpio faktinių aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 168 paras iš kurių 28 dienas jam buvo užtikrintas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymą priklausantis minimalus 3,6 kv. m plotas, o 140 dienų buvo pažeista ši pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Pasisakydama pareiškėjo kalinamo neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, klausimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymas (su pakeitimu), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).

Šiuo atveju iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktos informacijos matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. liepos 14 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 168 dienas (išskaičiavus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (palankiausiomis sąlygomis 2011 m. kovo 22–29 d., 2011 m. kovo 30 d. rytą, 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. balandžio 15 d. rytą, 2011 m. gegužės 6 d. vakarą, 2011 m. gegužės 5–11 d., 2011 m. gegužės 12 d. rytą, 2011 m. gegužės 17–19 d., 2011 m. gegužės 20 d. rytą, 2011 m. gegužės 24 d., 2011 m. gegužės 25 d. rytą, 2011 m. gegužės 26 d. rytą, 2011 m. birželio 14 d. vakarą, 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 5–7 d., 2011 m. liepos 8 d. rytą pareiškėjui tekdavo atitinkamai nuo 3,84 kv. m., iki 4,958 kv. m. gyvenamojo ploto), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad visomis kitomis dienomis pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis už numatytąjį (nuo 1,92 iki 3,47 kv. m).

Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. liepos 14 d. išties didžiąją dalį laiko praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas, kuriame jis galėtų judėti, buvo mažas ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui būtų buvę sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, t. y. jam nebuvo kitu būdu kompensuota už nepakankamą kameros plotą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, be kita ko, suprastėjusiam regėjimui, apšvietimo, vietos prie stalo nebuvimo, miegojimo antrame lovos aukšte, eilių prie sanitarinio mazgo) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja. Papildomai pažymi, jog iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, jog apeliacinio skundo teiginys, neva Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo užtikrinti pareiškėjui reikalingą medicininę pagalbą ir (ar) apžiūras, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas, jam kreipusis dėl sveikatos sutrikimo nuolat buvo apžiūrimas ir, esant poreikiui, jam buvo skiriamas tolesnis gydymas. Tai, kad jis reguliariai būdavo vedamas į apžiūras bei ne kartą gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje patvirtina tiek byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų, tiek Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės. Todėl pareiškėjo teiginys, jog ne kartą, pareigūnų prašant nuvesti apžiūrai dėl pablogėjusio sveikatos, į šiuos pareiškėjo prašymus buvo nereaguojama arba jis buvo perkeliamas į kitą kamerą, laikytinas nepagrįstu. Taip pat nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo skunde (bei apeliaciniame skunde) nurodytas argumentas, jog jam kalinti Lukiškių TI-K kamerose buvo naudojamas reikalavimų neatitinkantis apšvietimas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie nurodyto pažeidimo buvimą, taip pat apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ar kitas institucijas ir pranešęs apie tokį kalinimo sąlygų pažeidimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde priteisto neturtinės žalos dydžio iš esmės neginčija, tik nurodo, kad ji jam turėtų būti priteista už visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina. Papildomai pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimo sąlygomis buvo kalinamas 140 dienų, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad byloje esantys pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo ir negrįžtami sveikatos sutrikimai atsirado dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. liepos 14 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu ir pažymi, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais spręstina, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų buvę galima vertinti jo nurodyta suma, t. y. 100 053,50 Lt (28 977,50 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 000 Lt (868,86 Eur).

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo L. I. (L. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys