A-662-337-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-337/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01086-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2013 m. balandžio 4/5 d. sprendimą Nr. 10-8-S-480 atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti T. Ž. leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus;

3) įpareigoti Vilniaus AVPK registruoti ir grąžinti saugojimui paimtus, legaliai įsigytus T. Ž. priklausančius ginklus dujinį pistoletą „Walther P88 Compact“ (ginklo Nr. Z35112368) ir nedidelės galios revolverį „ME 38 Compact G“ (ginklo Nr. 014454).

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. balandžio 4/5 d. Vilniaus AVPK priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus bei registruoti pateiktus ginklus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, buvo konstatuota, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko ir nurodė, kad 2013 m. vasario 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) dujinį pistoletą ir nedidelės galios revolverį, kuriuos įsigijo iki 2011 m. kovo 1 d. ir faktiškai turėjo iki tol, kai toks leidimas tapo privalomu pagal 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusią naują Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją, o aplinkybė, dėl kurios jo atžvilgiu galėtų būti taikomas apribojimas turėti šiuos ginklus, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo. Taip pat nurodė, kad pagal buvusią Įstatymo redakciją jis būtų laikomas atitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-135412012, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012 m. birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012).

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta, kad 1996 m. gruodžio 10 d. Anykščių rajono apylinkės teismas pripažino T. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 3 dalį ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 47 straipsniu, nuosprendžio vykdymas atidėtas dvejiems metams. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis įsiteisėjo 1996 m. gruodžio 24 d. T. Ž. padarė nusikaltimą būdamas neblaivus, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė yra 7 metai, todėl, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus jam nebuvo išduotas ir pateikti registruoti ginklai (nedidelės galios revolveris „ME 38 Compact G“, kal. 380 ME GUM, Nr. 014454, ir dujinis pistoletas „Walther P 88 Compact“, kal. 9 mm PAK, Nr. Z35112368) jo vardu nebuvo užregistruoti.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nagrinėdamas Vilniaus AVPK apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A492-233/2013) administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Vilniaus AVPK dėl sprendimo panaikinimo jau vertino pareiškėjo nepriekaištingą reputaciją dėl jo teisės gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas minėtą bylą neginčytinai nustatė, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, nustatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymo) naujos redakcijos 2 straipsnio 4 dalies išlygos, t. y.

šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas atsiliepime taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (2001 m. balandžio 12 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Pažymėjo, kad aiškindamas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikosi analogiškų nuostatų (2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė faktines bylos aplinkybes ir nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčijami sprendimai priimti, vadovaujantis 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjo prašymas leisti įsigyti ginklą ar išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Vilniaus AVPK buvo pateiktas 2013 m. vasario 26 d. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, nustatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Nagrinėjamu atveju laikyta, kad pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) nebuvo įsigijęs ginklų, kadangi teismui nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo argumentus, kad ginklai buvo įsigyti 2005 m. ir 2008 m. ginklų parduotuvėje UAB „Oksalis“. Be to, teismui nesuprantamas toks ilgas laiko tarpas, nėra pateikta jokių argumentų, kodėl pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 1 d. (įsigaliojus Įstatymo naujai redakcijai) taip ilgai nesikreipė į atsakovą dėl ginklų įregistravimo ir leidimo išdavimo šiuos ginklus laikyti (nešioti). Kadangi pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, konstatuota, kad pareiškėjui taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos.

Anykščių rajono apylinkės teismas 1996 m. gruodžio 10 d. T. Ž. pripažino kaltu pagal BK 246 straipsnio 3 dalį (BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį jis padarė būdamas neblaivus. Teismo nuomone, Vilniaus AVPK pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, neišdavė neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat pagrįstai pateikti registruoti ginklai nedidelės galios revolveris („ME 38 Compact G“, kal. 380 ME GUM, Nr. 014454) ir dujinis pistoletas („Walther P 88 Compact“, kal. 9 mm PAK, Nr. Z35112368) pareiškėjo T. Ž. vardu užregistruoti nebuvo.

Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-233/2013). Teismui konstatavus, kad Sprendimas nenaikintinas, atmesti ir išvestiniai T. Ž. skundo reikalavimai.

III. Pareiškėjas T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 51-55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus, įpareigoti Vilniaus AVPK registruoti ir grąžinti saugojimui paimtus, legaliai įsigytus pareiškėjui priklausančius ginklus „Walther P88 Compact“ (ginklo Nr. Z35112368) ir nedidelės galios revolverį „ME 38 Compact G“ (ginklo Nr. 014454), išdėstyti, kaip turėjus nepriekaištingą reputaciją, nepadarius jokių naujų nei nusikalstamų veikų, nei administracinių teisės pažeidimų, netenkama nepriekaištingos reputacijos.

Apeliaciniame skunde teigia, jog delsimo užregistruoti ginklus priežastis yra ta, kad 2011 m. jo mamai buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Po ilgos ir sunkios ligos, kuri reikalavo atitinkamos priežiūros bei slaugos, 2012 m. vasario mėn. mama mirė. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad naujos redakcijos Įstatymas aiškiai nurodo terminą, per kurį privaloma įregistruoti turimus ginklus – nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Pareiškėjas pateikė UAB „Oksalis“ 2013 m. liepos 19 d. dienos pažymą, kurioje nenuginčijamas minimų ginklų įsigijimo iki 2011 m. kovo 1 d. ir disponavimo faktas.

Per tą laiką įstatymų leidėjas, pamatęs savo sugriežtintame įstatyme spragą (sudarė sąlygas užregistruoti tiek legalius, tiek nelegalius ginklus visiems, kas juos turėjo iki 2011 m. kovo 11 d.) suskubo dar kartą taisyti įstatymą, dar labiau pablogindamas pareiškėjo teisinę padėtį lyginant su ankstesne įstatymo redakcija ir pažeisdamas teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principą. Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymi, kad dujiniams ginklams leidimų nereikėjo. Lietuvos Respublikos pilietis, atitikdamas amžiaus cenzą, galėjo legaliai įsigyti dujinį ginklą, dujiniam ginklui skirtus šaudmenis, todėl vertinant ir aiškinant kitaip, asmuo legaliai įsigijęs dujinį ginklą iki 2011 m. vasario 28 d., prilyginamas asmeniui, turėjusiam leidimą laikyti tos kategorijos ginklus ar leidimą nešiotis tos kategorijos ginklus. Taip pat atkreipia dėmesį ir kitą sugriežtinto Įstatymo netobulumą: pareiškėjas buvo nuteistas už netyčinį nusikaltimą (avariją vairuojant automobilį, esant neblaiviam), tačiau ši aplinkybė netrukdė 2013 m. birželio mėn. paduoti dokumentus ir pradėti lankyti CE ir D kategorijų vairavimo kursus.

Nors netyčinis nusikaltimas atliktas automobiliu, tačiau ginklo leidimas neišduodamas kaip asmeniui, nesančiam nepriekaištingos reputacijos. Išdėsto, kad turint minėtus dujinius ginklus nuo 2012 m. kovo 13 d. vyksta teisminiai procesai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3083-643/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą (bylos Nr. 1-3083-643/2012). Teismas įsigilino į pilietį, į jo problemą. Kiti teismai neatsižvelgdami į biografiją (yra vedęs, augina du mažamečius vaikus, įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, nuo 2003 metų dirbo UAB „Aktualus transportas“ komercijos direktoriumi, vėliau šioje firmoje ėjo direktoriaus pareigas, nuo 2010 m. eina UAB „BTS Vilnius“ technikos direktoriaus pareigas, nuo 2007 m. neturi nei vienos administracinės nuobaudos), neatsižvelgdami į tai, kad iki 2011 m. kovo mėn. turėjęs nepriekaištingos reputacijos statusą, nepadaręs jokių naujų nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų, įsigyti ginklo nebegali, kaip praradęs nepriekaištingą reputaciją. Tokia situacija akivaizdžiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, taip pat teisėtų lūkesčių principui. Nurodo, kad pateikė dokumentus, jog galėtų įgyti medžiotojo bilietą ir kitus dokumentus. Atitiko visus reikalavimus, laikė teorinį ir praktinį šaudymo egzaminus, kuriuos sėkmingai išlaikė, tačiau leidimas ginklams neišduodamas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad visame procese (nuo 2012 m. kovo 23 d., kai Vilniaus AVPK priėmė sprendimą neišduoti leidimo medžiokliniam ginklui, iki 2013 m. liepos 9 d., kai Vilniaus apygardos administracinis teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą) yra pažeidžiamas teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principas.

Taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas tarpusavyje konkuruoja ir pretenduoja reguliuoti tuos pačius visuomeninius santykius, tačiau jų turinys yra skirtingas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, kurioje jo prašymas buvo netenkinamas dėl to, kad teismas laikė, jog jis neturi įsigijęs ginklų. Pridėtoje 2013 m. liepos 19 d. pažymoje pažymima, kad 2005 m. gegužės 19 d. T. Ž. ginklų parduotuvėje UAB „Oksalis“ Kalvarijų 21/17, Vilniuje, pirko C kategorijos ginklą „Walther P88 Compact“, ginklo Nr. Z35112368. Tas pats asmuo 2006 m. rugpjūčio 16 d. įsigijo dujinį revolverį „ME-38 Compact G“, ginklo Nr. 014454. Atkreipia dėmesį, kad pagal ankstesnę Įstatymo redakciją jis būtų laikomas atitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012 m. birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012).

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-71) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs T. Ž. skundą, visiškai teisingai padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą sprendimą. Pagal Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. T. Ž. 2013 m. vasario 26 d. kreipėsi į policijos įstaigą su prašymu išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti įsigytus iki 2011 m. kovo 1 d. ginklus, leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. turėjęs nebuvo, todėl jo atžvilgiu teisingai taikomos Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija). Aiškindamas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikosi analogiškų nuostatų (2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. balandžio 4/5 d. sprendimo Nr. 10-8-S-480 atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. vasario 26 d. Vilniaus AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) dujinį pistoletą („Walther P 88 Compact“, kal. 9 mm PAK, Nr. Z35112368) ir nedidelės galios revolverį („ME 38 Compact G“, kal. 380 ME GUM, Nr. 014454), kuriuos įsigijo iki 2011 m. kovo 1 d. (b. l. 20).

Vilniaus AVPK 2013 m. balandžio 4/5 d. sprendimu Nr. 10-8-A-480, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti leidimą įsigyti ginklą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, jog Vilniaus AVPK pagrįstai neišdavė neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat pagrįstai pateikti registruoti ginklai pareiškėjo T. Ž. vardu užregistruoti nebuvo.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., C kategorijai priskiriami, be kita ko, dujiniai pistoletai (revolveriai). Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi pareiškėjo įgyti ginčo ginklai jo prašymo išduoti neterminuotą leidimą šiuos ginklus laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirti ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pastebėtina, jog pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2013 m. vasario 26 d., o atsakovo Sprendimas buvo priimtas 2013 m. balandžio 4/5 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156, galiojusio nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., redakcija) nuostatose, reglamentuojančiose Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, buvo numatyta, jog Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (Pakeitimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Pagal ankstesnę Įstatymo redakcija, galiojusią iki 2011 m. kovo 1 d., dujiniai ginklai (pistoletai (revolveriai)) buvo priskiriami D kategorijos ginklams, kuriems leidimai įsigyti ir turėti juos nebuvo būtini (6 str., 13 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ankstesnė Įstatymo redakcija jo turimų ginklų laikymui apskritai nereikalavo jokio leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes iš Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Taigi pareiškėjas, nors anksčiau jo turimiems ginklams ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) nebuvo įsigijęs ginklų, kadangi teismui nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo argumentus, kad ginklai buvo įsigyti 2005 m. ir 2008 m. ginklų parduotuvėje UAB „Oksalis“, todėl pareiškėjui taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos.

Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog dujinį pistoletą „Walther P88 Compact“ jis įsigijo 2005 metais, Vilniuje, ginklų parduotuvėje UAB „Oksalis“, o nedidelės galios revolverį „ME 38 Compact G“ taip pat įsigijo Vilniuje, ginklų parduotuvėje UAB „Oksalis“, tik 2008 metais, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes pareiškėjas nebuvo pateikęs. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė 2013 m. liepos 19 d. UAB „Oksalis“ direktorės 2013 m. liepos 19 d. pažymą, kuria yra patvirtinama, jog T. Ž. 2005 m. gegužės 19 d. iš parduotuvės UAB „Oksalis“, esančios Kalvarijų g. 21/17, Vilniuje, pirko C kategorijos ginklą „Walther P88 Compact“ (kal. 9 mm, Nr. Z35112368), o 2006 m. rugpjūčio 16 d. toje pačioje vietoje įsigijo dujinį revolverį ME-38 (Gum ka. 9 mm, Nr. 014454).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Kaip matyti iš bylos, pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas įrodymas – 2013 m. liepos 19 d. UAB „Oksalis“ parduotuvės direktorės 2013 m. liepos 19 d. pažyma – nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl tai nebuvo padaryta. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog naujai pateiktas pareiškėjo įrodymas neatitinka įrodymams keliamo pakankamumo ir patikimumo reikalavimų ir yra prieštaringas, kadangi jame nurodyta informacija skiriasi nuo pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktos informacijos, pagal kurią pareiškėjas dujinį pistoletą „Walther P88 Compact“ įsigijo 2005 metais, o nedidelės galios revolverį „ME 38 Compact G“ 2008 metais (pareiškėjo pateiktoje UAB „Oksalis“ pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas ginklus įsigijo atitinkamai 2005 metais ir 2006 metais). Be to, 2013 m. liepos 19 d. UAB „Oksalis“ parduotuvės direktorės 2013 m. liepos 19 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo pirktas ginklas „Walther P88 Compact“ priskirtinas prie C kategorijos ginklų, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją dujiniai ginklai (pistoletai (revolveriai)) buvo priskiriami D ginklų kategorijai. Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad pareiškėjas nepateikė UAB „Oksalis“ parduotuvės, pavyzdžiui, žiniaraščio išrašų, kasos kvitų ar čekių, kitų įrodymų, kuriuose būtų užfiksuotas ginčo ginklų pardavimo faktas pareiškėjui, todėl 2013 m. liepos 19 d. UAB „Oksalis“ parduotuvės direktorės 2013 m. liepos 19 d. pažyma nelaikytina pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu ginčo ginklų įsigijimo faktą iki 2011 m. kovo 1 d. Be to, aplinkybės, jog šios pažymos pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui ir apskritai į atsakovą dėl leidimų ginčo ginklams laikyti ir įregistruoti kreipėsi tik 2013 m. vasario 26 d., t. y. praėjus dvejiems metams nuo Įstatymo reikalavimų pasikeitimo, taip pat prisideda prie minėtos išvados padarymo, o pareiškėjo argumentai, kad delsė kreiptis dėl ginklų įregistravimo dėl jo mamos ligos, vertintini kritiškai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant pakankamų ir pagrįstų įrodymų, jog pareiškėjas ginčo ginklus įsigijo iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. iki pasikeičiant Įstatymo reikalavimams, nėra pagrindo taikyti Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėjas nelaikytinas asmeniu, iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. iki Pakeitimo įstatymo pakeisto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo turėjusiu Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013 pažymėjo, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusi nauja Pakeitimo įstatymo 2 dalies 4 straipsnio redakcija aiškiai apibrėžė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Be to, Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir minėto principo lex retro non agit įgyvendinimą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas T. Ž. Anykščių rajono apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 246 straipsnio 3 dalį (transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių), kuri numatė laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki septynerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla (b. l. 17-19). Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs (b. l. 22), todėl pareiškėjas pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taigi net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas ginčo ginklus būtų įsigijęs prieš įsigaliojant naujai Įstatymo redakcijai, t. y. iki 2011 m. kovo 1 d., vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-854/2013), jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas (Įstatymo 18 str. 2 d. 2 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis kelia klausimą, kodėl jis, nepadaręs nei naujų nusikalstamų veikų, nei naujų administracinių teisės pažeidimų, nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, teisėjų kolegija nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Vilniaus AVPK grąžinti pareiškėjui jam priklausančius ginklus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šio reikalavimo nėra pagrindo tenkinti. Pažymėtina, kad Vilniaus AVPK Sprendime nurodyta, jog kadangi pareiškėjas neturi teisės disponuoti šaunamaisiais ginklais, jis gali pateikti pasiūlymą dėl ginčo ginklų realizavimo, sunaikinimo ar perdirbimo į visiškai netinkamus naudoti (b. l. 4).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat pagrįstai pateikti registruoti ginklai pareiškėjo T. Ž. vardu užregistruoti nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius