A-1959-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1959-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02047-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aurum investicijų grupė“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija 2012 m. liepos 10 d. sprendimu „Dėl mokestinės vertės“ netenkino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aurum investicijų grupė“ prašymo ir nekeitė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pateiktą šio individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123 ir patikslintą ataskaitą Nr. 11/03-123-1 (I t., b. l. 67-69).

Pareiškėjas UAB „Aurum investicijų grupė“ kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1-9) ir prašė:

1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centras) Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti VĮ Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Turtas) mokestinę vertę pagal UAB „Aurum investicijų grupė“ pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu nekeisti Turto mokestinės vertės pagal pateiktą 2011 m. kovo 23 d. Turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123 (toliau – ir Ataskaita) ir 2011 m. rugsėjo 5 d. patikslintą ataskaitą Nr. 11/03-123-1 (toliau – ir Patikslinta ataskaita), teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje individualiems administraciniams teisės aktams keliamų reikalavimų, o prašymo nagrinėjimo procedūra – gero administravimo principo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl Turto mokestinės vertės patikslinimo, t. y. iš naujo atlikti Viešojo administravimo įstatyme numatytą administracinę procedūrą, nes nėra specialaus teisės akto, reglamentuojančio tokių prašymų nagrinėjimą. Atsakovas prieš priimdamas sprendimą pareiškėjo neinformavo apie Patikslintos ataskaitos trūkumus ir nenustatė termino jiems pašalinti. Atsakovas neužtikrino, kad sprendimas būtų priimtas visapusiškai išnagrinėjus sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

Sprendimas priimtas neatsižvelgus į pareiškėjo ištaisytus trūkumus ir grindžiamas naujais trūkumais, kurie yra neesminiai ir neturi įtakos nekilnojamojo turto vertei. Atsakovas neįvertino 2011 m. rugsėjo 5 d. UAB „EV Solutions“ aiškinamojo rašto, pateikto su Patikslinta ataskaita, kuriuo buvo ištaisyti Ataskaitos trūkumai ir pateikti paaiškinimai dėl nustatytų trūkumų. UAB „EV Solutions“ 2011 m. kovo 23 d. atliko Turto vertinimą lyginamosios vertės metodu. Ataskaitoje nustatyta 1 379 500 Lt turto vertė, o atsakovo 2011 m. sausio 1 d. Turtas masinio vertinimo būdu buvo įvertintas 2 224 000 Lt. Patikslinta ataskaita atitinka Turto vertinimo metodikoje keliamus reikalavimus tokio pobūdžio turto vertinimui, nepažeidžia Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas). Pareiškėjo manymu, jis ištaisė visus nurodytus trūkumus, pateikdamas Patikslintą ataskaitą. Teismo sprendimas dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo įpareigoti atlikti administracinę procedūrą būtų neefektyvus, nes atsakovas ir toliau galėtų piktnaudžiauti savo teisėmis, atrastų vis naujų ataskaitos trūkumų ir atsisakytų patikslinti turto vertę.

Atsakovas VĮ Registrų centras nesutiko su pareiškėjo skundu, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 74-76) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas priimdamas Sprendimą vadovavosi Patikslinta ataskaita. Neigė, kad pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir gero administravimo principą, nes laiku išnagrinėjo ir priėmė sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo prašymą pagal atsakovo 2011 m. liepos 20 d. raštu Nr. 3144 pateiktas pastabas bei atsakovo pateiktus argumentus. Pažymėjo, kad nėra teisės akto, įpareigojančio teikti pastabas, iki ataskaita atitiks teisės aktų reikalavimus. Atsakovo sprendimas priimtas nustačius esminius vertinimo ataskaitos neatitikimus Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos“, (toliau – ir Turto vertinimo metodika) 33, 70 punktų ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 „Dėl Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 6 d.; toliau – ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės) 45 punkto reikalavimams.

Atsakovo 2011 m. liepos 29 d. priimtame sprendime buvo nurodytas trūkumas jog „2, 3 ir 4 objektai ženkliai skiriasi plotais, tačiau pataisos netaikomos“, šis trūkumas neištaisytas ir Patikslintoje ataskaitoje. Minėtos ataskaitos 11 psl. nurodyta, kad „kainų tiesioginės priklausomybės nuo ploto vertintojai nenustatė“, tačiau tokios išvados nepagrindė rinkos duomenimis ir skaičiavimais, nors buvo prašoma atlikti atsakovo ir pirmame (2011 m. liepos 29 d.), ir antrame (2012 m. liepos 10 d.) sprendimuose. Nustatytas reikalavimas yra pagrįstas vertinimo praktika ir rinkos aplinkybėmis, kai mažesnių plotų paslaugų paskirties objektų 1 kv. m kainos yra didesnės, lyginant su didesnių plotų objektų kainomis.

Nurodyti vertinimo trūkumai Patikslintoje ataskaitoje neištaisyti, taikyta būklės pataisa, mažinanti 1 kv. m kainą 1 091 Lt, sudaro 47 proc. 1 kv. m kainos. Tokia didelė pataisa ženkliai mažina turto vertę ir turi būti pagrįsta skaičiavimais. Taip pat turėjo būti nurodytos ir objekto būklės charakteristikos, dėl kurių pritaikyta tokia išskirtinė pataisa, tačiau ataskaitoje jos nepateiktos. Nepateiktas ir koreguojamo objekto būklės aprašymas, skaičiavimais taikoma nepagrįstai didelė pataisa dėl būklės skirtumo, pataisa nustatyta 1 kv. m tikslumu, tai rodo, kad vertinimas atliktas neturint argumentų nustatytai vertei pagrįsti ir siekiant dirbtinai sumažinti vertę.

Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija pareiškėjo ataskaitas visapusiškai ištyrė, sprendimą argumentavo teisės aktų nuostatomis. Atsakovo sprendime nurodyti reikalavimai vertinimo ataskaitoms yra esminiai ir privalomi, ir nėra nauji, ar nežinomi turto vertintojams. Nustatyti trūkumai pareiškėjui buvo įvardinti Turto vertinimo metodikos bei Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių konkrečiais punktais. Patikslinta ataskaita turėjo esminių trūkumų, joje nebuvo pakankamai nuosekliai pagrįsta nustatyta vertė, kad būtų galima vadovautis ataskaitos išvada, pripažįstant ją mokestine verte. Pareiškėjo Patikslintoje ataskaitoje nenurodoma, dėl kokių išskirtinių aplinkybių nustatoma tokia vertė, kadangi remiamasi tik trimis parduotais objektais, ir vieno iš jų kaina nepagrįstai žemesnė, todėl pagal esamus duomenis pareiškėjo Patikslintoje ataskaitoje nurodyta nekilnojamojo turto vertė per maža, o atsakovas negali tvirtinti klaidingai nustatytos vertės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 83-84) nurodė, kad Inspekcija, remdamasi Mokesčių administravimo ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, nenustato nekilnojamojo turto vertės, o tik apskaičiuoja nekilnojamojo turto mokestį pagal atsakovo pateiktus duomenis. Palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (t. II, b. l. 157-163) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ bei įpareigojo VĮ Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinę vertę pagal UAB „Aurum investicijų grupė“ pateiktą patikslintą individualų šio turto įvertinimą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimo, 2012 m. spalio 16 d. sprendimu panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjui nustatyti vieno mėnesio terminą trūkumams pašalinti bei atsižvelgus į pašalintus trūkumus iš naujo nustatyti Turto mokestinę vertę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Bylą nagrinėdamas iš naujo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi (II t., b. l. 66-68) paskyrė nekilnojamojo turto ekspertizę, pavedė teismo ekspertei D. A. atsakyti į klausimą, kokia buvo negyvenamosios patalpos – skalbyklos su lyginimo patalpa, 1 331,57 kv. m. bendro ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rinkos vertė mokestinės vertės patikslinimui 2011 m. kovo 21 d. Teismo ekspertė D. A. ekspertizės aktu EUR Nr. 1411/37 E lyginamuoju metodu atlikusi analizę ir skaičiavimus pateikė išvadą, kad nustatyta vertinamo ekspertizės objekto rinkos vertė mokestinės vertės patikslinimui 2011 m. kovo 21 d. galėtų būti apie 1 258 000 Lt (II t., b. l. 91-131).

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 2 dalis numatė, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita (toliau – prašymas) pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, mokesčio mokėtojų (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkų) skundai dėl turto vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo. Šiuos skundus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per du mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje administracinėje byloje yra konstatavęs, kad VĮ Registrų centras, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, nagrinėdamas mokesčio mokėtojų prašymus dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, turėtų detaliai įvertinti individualią turto vertinimo ataskaitą visa apimtimi, t. y. atlikti išsamų individualioje turto vertinimo ataskaitoje pateiktų skaičiavimų teisingumo patikrinimą ir pan. Šioje srityje atsakovo kompetencija apsiribojo formaliu mokesčio mokėtojų pateiktų individualaus turto vertinimo ataskaitų atitikimo esminiams teisės aktų reikalavimams nagrinėjimu, t. y. atsakovas, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, turėjo vertinti, ar mokesčio mokėtojų pateiktos turto vertinimo ataskaitos neturi akivaizdžių (esminių) trūkumų, dėl kurių savaime negali būti pripažintos tinkamomis turto mokestinei vertei nustatyti (2014 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-638/2014).

Kaip minėta, atsakovas ginčo sprendimą grindė tuo, kad turto vertės pagrindimas neatitinka Turto vertinimo metodikos 30-33 ir 70 punktuose nustatytų reikalavimų, Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 45.6 punkto, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Turto vertinimo metodika numatė, kad jeigu vertindamas turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus (analogus) šioje vietovėje, jis turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti (30 p.); norint apskaičiuoti patikslinimų dydžius, palyginami turimi duomenys ir nustatomi pataisos koeficientai, numatyti šios metodikos 30.1-30.4 punktuose; nustatant turto vertę, pataisos gali būti skaičiuojamos ploto, tūrio vienetui, komercinių pastatų pagrindinių fasadų ilgio vienetui, objekto našumo, pajėgumo ir kitiems vienetams arba absoliučiai vertinamam objektui (32 p.); vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje (33 p.). Pagal Turto vertinimo metodikos 70 punktą, vertinimo metu darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti. Taikant praktiškai pinigų srautų diskonto būdą, būtina objektyviai vertinti verslo riziką ir stengtis kuo mažiau iškreipti vertinamo objekto vertę. <...>.

Pagal Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių 45 punktą, taikant masinį vertinimą, vertinamo nekilnojamojo turto mokestine verte Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyta tvarka gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka 45.1-45.9 punktų reikalavimus, o 45.6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad vertinimo metu darant prielaidas, remiamasi analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais, jos pagrindžiamos skaičiavimais. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 3 d. redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) buvo nustatyta, kas turi būti turto vertinimo ataskaitoje.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, Ataskaitos, Patikslintos ataskaitos turinį matyti, kad jos iš dalies neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Tokią poziciją patvirtina ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos specialistų nuomonė, į bylą pateikta teismo prašymu (II t., b. l. 1-7). Taigi ginčo sprendimas formaliai galėtų būti teisėtas. Vis dėlto teisėtas sprendimas ne visuomet yra teisingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Padaryta išvada, kad teismui konstatavus, jog Ataskaita, Patikslinta ataskaita atitinka ne visus joms Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, Turto vertinimo metodikos keliamus reikalavimus, privalu įvertinti, ar šie neatitikimai buvo lemiami nustatant ginčo turto vertę, nes, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, šioje byloje ginčas yra kilęs dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo (II t., b. l. 156). Teismo ekspertė D. A. ekspertizės aktu EUR Nr. 1411/37 E pateikė išvadą, kad nustatyta vertinamo ekspertizės objekto rinkos vertė mokestinės vertės patikslinimui 2011 m. kovo 21 d. galėtų būti apie 1 258 000 Lt (II t., b. l. 91-131). Atitinkamai Ataskaita ir Patikslinta ataskaita vertinamo turto rinkos vertė pagal lyginamosios ir naudojimo pajamų vertės metodus buvo nustatyta 1 379 500 Lt (I t., b. l. 43, 15-42, 51-63). Nedidelis teismo ekspertės išvadoje ir ataskaitose nustatyto turto rinkos vertės skirtumas (9,67%) suponuoja teismo išvadą, kad jomis nustatyta turto rinkos vertė iš esmės yra tapati. Teismas neturi pagrindo abejoti teismo ekspertės, įrašytos į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, pateiktos išvados teisingumu, pateiktais paaiškinimais ir turto vertės apskaičiavimais. Atsakovo masinio vertinimo būdu nustatyta turto vertė, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, yra beveik du kartus didesnė (2 224 000 Lt). Individualus turto vertinimas šiuo atveju yra patikimesnis ir tikslesnis, todėl jo, o ne masinio vertinimo rezultatais turi būti vadovaujamasi.

Taigi nors atsakovas priėmė teisėtą sprendimą, grįsdamas Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos neatitikimus, tačiau ginčo sprendimas, remiantis bylos medžiaga, šiuo atveju būtų formalus, bet neteisingas, nepagrįstai pareiškėjui sukeliantis pareigą mokestinių prievolių mokėjimui. Teismo vertinimu, formalūs Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumai neturėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę, todėl nėra vienareikšmiškai lemiantys negalimumą patikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal individualų šio turto įvertinimą. Ataskaitos, Patikslintos ataskaitos trūkumų negalima laikyti esminiais bei sudarančiais pagrindą Turtą vertinti masinio vertinimo būdu. Šiame ginče prioritetas turi būti teikiamas teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, kas lemia palankaus sprendimo priėmimą pareiškėjo atžvilgiu.

Be to, atsakovas suinteresuotas, kad patalpos rinkos vertė būtų kuo didesnė, nes statinio, buto ar patalpos vidutinė rinkos vertė turi įtakos atsakovo nustatytiems atlyginimo už nuosavybės teisės į statinius, butus ar patalpas įregistravimo dydžiams (http://www.registrucentras.lt/ntr/apie/ikainiai/iregistravimas.php). Tokiu būdu atsakovas nuo 2011 metų atmesdamas pareiškėjo teiktas individualaus vertinimo ataskaitas dėl formalių trūkumų pažeidžia gero administravimo principą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005).

Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis skundas tenkinamas, naikintinas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimas „Dėl mokestinės vertės“ ir VĮ Registrų centras įpareigojamas patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinę vertę pagal UAB „Aurum investicijų grupė“ pateiktą patikslintą individualų šio turto vertinimą.

III. Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras apeliaciniu skundu (II t., b. l. 175-181) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą, priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad VĮ Registrų centras suinteresuotas, jog patalpos rinkos vertė būtų kuo didesnė, nėra teisingas, teismas klaidingai nurodo šios administracinės bylos dalyką. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo ne dėl nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, o dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės, t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl VĮ Registrų centro sprendimo netikslinti Nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė nėra tapatus dalykas su nekilnojamojo turto mokestine verte. Teismas sprendime klaidingai daro išvadą, jog VĮ Registrų centro gaunamam atlyginimui už teikiamas paslaugas gali turėti įtakos VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos priimami sprendimai dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimo. VĮ Registrų centras, vykdydamas jam pavestą viešojo administravimo funkciją – nekilnojamojo turto masinį vertinimą, kiekvienais metais finansuojamas valstybės biudžeto Finansų ministerijos ir Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos tikslinama arba ne statinių ar žemės mokestinė vertė nėra ir negali būti susijusi su Registrų centro imamu atlyginimu už Registrų centro atliekamas nekilnojamojo turto nuosavybės teisės registravimo paslaugas ir pan. Šioje administracinėje byloje kilusio ginčo objektas yra individualaus turto vertinimo ataskaita, pateikta nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimui. Šioje byloje turi būti sprendžiama ataskaitos atitiktis teisės aktų reikalavimams, reglamentuojantiems individualaus nekilnojamojo turto vertinimą mokestinės vertės tikslinimui.

Atsakovo teigimu, teismas sprendimą grindė klaidingai atliktos teismo ekspertizės išvados argumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimo pagal teikiamą individualaus turto vertinimo ataskaitą 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje Nr. A602-638/2014 yra pasisakęs, kad ekspertizės dalykas turi būti pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos tinkamumas ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti. Šiuo atveju teismas paskirtoje ekspertizėje pavedė teismo ekspertei atsakyti į klausimą, kokia buvo negyvenamosios patalpos – skalbyklos su lyginimo patalpa, 1 331,57 kv. m bendro ploto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rinkos vertė mokestinės vertės patikslinimo dieną – 2011 m. kovo 21 d. Atsakovas šios administracinės bylos žodinio proceso metu kėlė klausimus dėl ekspertizės netinkamumo, tačiau teismo sprendime nėra nagrinėti ir pateikti atsakymai į šiuos argumentus dėl teismo ekspertės išvados.

Teismo argumentas, jog nedidelis teismo ekspertės išvadoje ir ataskaitose nustatyto turto rinkos vertės skirtumas (9,67%) suponuoja teismo išvadą, kad jomis nustatyta turto rinkos vertė iš esmės yra tapati, negali būti laikomas svariu ir pakankamu sprendimo priėmimui. Šios administracinės bylos ginčo objektas yra individualaus turto vertinimo ataskaita, o šiuo atveju teismo ekspertizės išvadoje tiesiog yra iš naujo apskaičiuota Nekilnojamojo turto rinkos vertė, atlikus pakartotinį jo vertinimą. Pareiškėjas aktyviai siekė teismo ekspertizės išvados su nauja rinkos verte, sumokėjo už ekspertizės atlikimą ir yra suinteresuota administracinės bylos baigtimi šalis. Teismas neteisingai aiškino nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis pateikta teismo ekspertės išvada ir jos duomenimis grįsti savo sprendimą.

Dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados atsakovas nurodo, jog nei šios administracinės bylos žodinio proceso metu, nei sprendime nėra nagrinėjami Turto vertinimo priežiūros tarnybos išdėstyti ataskaitų trūkumai. Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuomonė (išvada) vaidina itin svarbų vaidmenį tiek statinių, tiek žemės mokestinių verčių tikslinimo procese. Nurodo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalį ir teigia, jog galima vadovautis tik tokios turto vertinimo ataskaitos duomenimis, kuri atitinka nurodytus reikalavimus. Šiuo atveju VĮ Registrų centrui pateiktose ataskaitose (Ataskaita ir Patikslinta ataskaita) yra trūkumų, dėl kurių jos negali būti nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo pagrindu. Teismo sprendime nėra pateikta jokių argumentų, kodėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos detaliai išdėstyti ataskaitų trūkumai (7 lapuose) yra nereikšmingi šioje byloje, kodėl šiuo atveju nėra svarbi jų atitiktis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis nustato, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Atsižvelgiant į susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nors Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia galimybę nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, laikoma, jog pagal minėtą nuostatą suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas besąlyginis paliepimas (2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-610/2007). Galimybė turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę realizuotina tik tuo atveju, kai individualus vertinimas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus.

Dėl VĮ Registrų centro 2012 m. liepos 20 d. sprendime nurodytų Ataskaitos trūkumų atsakovas pažymi, jog teismas priimdamas sprendimą nenagrinėjo iš esmės ginčo esmę sudarančių aplinkybių, VĮ Registrų centro ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos nustatytus ataskaitų trūkumus laikė formaliais ir nereikšmingais. Šiuo atveju ataskaitose nėra nurodoma, dėl kokių išskirtinių aplinkybių nustatoma būtent tokia nekilnojamojo turto rinkos vertė, kai remiamasi vos trimis parduotais objektais, ir vieno iš jų kaina nepagrįstai nužeminta. Nekilnojamojo turto mokestinė vertė, nustatyta masiniu vertinimo būdu, ir rinkos vertė, nustatyta individualiu vertinimu, ženkliai skiriasi. VĮ Registrų centras nustatė esminius ataskaitų trūkumus, kurie nėra nagrinėjami teismo sprendime. Pareiškėjas žodinio proceso metu taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Registrų centro sprendimo prieštaravimo nekilnojamojo turto vertinimo materialinėms teisės normoms, o apsiribojo tik bendrais teiginiais, jog VĮ Registrų centras formaliai nagrinėja ataskaitas ir taip pažeidžia gero administravimo principą. Atsižvelgiant į nustatytus trūkumus, atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, jog ataskaitose nustatyta nekilnojamojo turto rinkos vertė yra reali ir teisinga. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateiktose ataskaitose nustatyti trūkumai yra svarbūs rinkos vertės nustatymui. Teisės aktų leidėjo nustatyti reikalavimai individualaus vertinimo ataskaitoms, teikiamoms nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimui, negali būti laikomi tik formalumu, kurio galima laikytis arba ne.

Šio teisminio ginčo metu galioja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo redakcija Nr. X-233) ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2013 m. balandžio 18 d.), gana detaliai reglamentuojančios nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų prašymų su individualaus turto vertinimo ataskaitomis, teikiamomis mokestinei vertei tikslinti, nagrinėjimą ir joms keliamus reikalavimus. Individualaus turto vertinimo ataskaitose apskaičiuota rinkos vertė, teikiama VĮ Registrų centrui nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimui, privalo būti nustatyta, pagrįsta teisės aktuose nustatyta tvarka. Šiuo atveju privalo buti vadovaujamasi teisinėje valstybėje veikiančiu principu: iš neteisės negali atsirasti teisė, t. y. iš neteisingai parengtos individualaus turto vertinimo ataskaitos (ir nustatytos rinkos vertės) negali atsirasti teisinis pagrindas patikslinti mokestinę vertę. Kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį pagal teisingai, teisėtai ir pagrįstai nustatytas nekilnojamojo turto mokestines vertes.

Pareiškėjas UAB „Aurum investicijų grupė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 186-192) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, nepaisant nekilnojamojo turto masinio vertinimo sistemos modernumo, masinis vertinimas niekada nėra toks tikslus, koks yra individualus turto vertinimas, kurio metu atsižvelgiama į visas konkretaus vertinamo turto ypatybes. Tai pripažįsta ir įstatymų leidėjas. Būtent dėl tos priežasties Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Akivaizdu, kad masinio ir individualaus turto vertinimo būdu nustatytai turto vertei skiriantis apie 40 procentų, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, yra būtina patikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytą turto vertę, siekiant, kad mokestinės prievolės pareiškėjui nustatymas atitiktų teisingumo ir proporcingumo principus.

Ta aplinkybė, jog turto mokestinė vertė, nustatyta masiniu vertinimo būdu, ir rinkos vertė, nustatyta individualiu vertinimu, ženkliai skiriasi, būtent ir patvirtina masiniu būdu nustatytos turto vertės tikslinimo būtinybę, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas išsamiai išdėstė, kodėl atsakovo nustatyti ataskaitų trūkumai yra neesminiai ir nedaro įtakos išvadai dėl turto vertės. Skundžiamame atsakovo sprendime išvardinti tariami Patikslintos ataskaitos trūkumai, t. y jog ataskaitos teksto 7 psl. skyriaus 2.1 „Rinkos apžvalga“ pirmosiose trijose pastraipose neaišku, apie kokių metų statistinius kainų pokyčius rašoma.

Dėl šio trūkumo pareiškėjas nurodo, jog UAB „EV Solutions“ 2012 m. rugsėjo 24 d. aiškinamajame rašte Nr. 12/09-1 „Dėl patikslintos turto vertinimo ataskaitos Nr. 11/03-123-1“ (toliau – ir Aiškinamasis raštas) nurodyta, jog Patikslintos ataskaitos teksto 7 psl. skyriaus „Rinkos apžvalga“ pirmose trijose pastraipose kalbama apie 2010 metų statistinius kainų pokyčius, dėl techninės klaidos metai neįrašyti, tačiau iš konteksto, t. y. to paties skyriaus 4 pastraipos, matyti kad kalbama apie 2010 metus. Be to, ši informacija cituojama iš Statistikos departamento pranešimo ir šioje ataskaitos dalyje pateiktais statistiniais skaičiais tiesiogiai nesiremiama atliekant konkrečius skaičiavimus kitose ataskaitos dalyse.

Dėl atsakovo nurodomo trūkumo, jog Ataskaitos skyriuje „2.1. Vietovės charakteristika“ aprašyti vietovės ypatumai nenurodo vertinamos Patalpos vertei galinčių turėti neigiamos įtakos veiksnių, atvirkščiai, greta įsikūrusios įvairios įmonės formuoja palankią turto rinkos konjunktūrą, pareiškėjas išdėsto, jog esminę reikšmę tinkamam turto vertės nustatymui turi ne bendro pobūdžio „Vietovės charakteristika“, o konkretūs vietos pataisos koeficientai, kurie yra nurodomi Ataskaitos 1 lentelėje ir dėl kurių tinkamumo ginčo nėra.

Be to, šiuo atveju atsakovas visiškai nepagrįstai nustatė Ataskaitos „Vietovės charakteristikos“ trūkumus, kadangi Turto vertinimo metodika nereikalauja „neigiamos įtakos veiksnių“. Ši Turto vertinimo metodikoje numatyta informacija apie vietovę buvo tinkamai pateikta Ataskaitos aprašomojoje dalyje „Vietovės charakteristika“. Dėl kito atsakovo nustatyto ataskaitų trūkumo – Ataskaitų 1 lentelėje (11 psl.) pateikti lyginamieji objektai Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ženkliai skiriasi plotu, tačiau pataisos dėl ploto netaikomos; jei tokia pataisa netaikytina, kodėl lentelėje įvedama ir paliekama tokia grafa/eilutė – pareiškėjas pažymi, kad Aiškinamajame rašte nurodoma, jog Ataskaitos lentelėje Nr.

1. ploto pataisa netaikoma, nes išanalizavus paslaugų paskirties patalpų rinką, kainų tiesioginės priklausomybės nuo ploto vertintojai nenustatė, paslaugų veikla labai įvairi ir skirtingoms verslo veikloms yra poreikis tiek mažo, tiek ir didesnio ploto patalpų, o jų kainas lemia ne plotas, o patalpų vieta ir būklė. Atsakovas bet kokia kaina ieško tariamų formalių Ataskaitos trūkumų ir jais remiasi kaip pretekstu atsisakyti tikslinti ginčo patalpų mokestinę vertę. Dėl atsakovo nurodyto ataskaitų trūkumo, kad neaišku, kodėl palyginamajam objektui Nr. 2 pritaikyta tokia didelė būklės pataisa (1 091 Lt/kv. m iš bendros 2 327 Lt/kv. m. kainos), jokio pataisos pagrindimo ar dokumentuoto palyginamojo objekto pranašumo fakto nepateikiama, pareiškėjas išdėsto, kad dėl šio tariamo trūkumo Ataskaitas surašiusių vertintojų išsamūs paaiškinimai pateikti Aiškinamajame rašte, jame vertintojas pateikė net ir tuos skaičiavimus, kuriuos pagal Turto vertinimo metodiką nurodyti ataskaitoje neprivaloma.

Dėl atsakovo nurodyto trūkumo, kad Turto vertinimo metodika (30 p.) pateikia visai kitokias pataisų skaičiavimo grupes; jos pateiktose ataskaitose nėra aptariamos ir taikomos, pareiškėjas išdėsto, jog šis atsakovo argumentas neatitinka tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Ataskaitos 1 lentelės, vertintojas pritaikė laiko pataisos koeficientą, vietos pataisos koeficientą, būklės pataisos koeficientą, dėl negalimumo taikyti Turto vertinimo metodikos 30.3 punkte nurodytą finansavimo sąlygų pataisos koeficientą vertintojas pateikė išsamius paaiškinimus Aiškinamajame rašte.

Pareiškėjo manymu, Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada (nuomonė) apskritai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata, suteikianti teisę priežiūros įstaigai vertinti turto vertinimo ataskaitos atitiktį įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, įsigaliojo tik 2012 m. gegužės 1 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada negalėjo būti remiamasi kaip įrodymu, kadangi ją surašęs administravimo subjektas akivaizdžiai neturėjo teisės vertinti ginčo turto vertinimo ataskaitas, surašytas iki įsigaliojant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatai (t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d.), numatančiai Turto vertinimo priežiūros tarnybai teisę vertinti bei teikti išvadas dėl turto vertinimo ataskaitų. Be to, nuomonė jokių faktinių duomenų nepatvirtina, joje tik išsakoma pozicija, kaip turėtų būti vertinamos jau nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju Ataskaita ir Patikslinta ataskaita atitinka tiek Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, tiek ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus, o atsakovo nustatyti trūkumai yra formalūs ir neesminiai. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nepateikė argumentų dėl ekspertizės akto tariamo netinkamumo, todėl pirmosios instancijos teismas ir negalėjo analizuoti to, kas nebuvo išdėstyta. Apeliaciniame skunde atsakovas tokių argumentų taip pat nenurodė. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktose ataskaitose nustatyti trūkumai yra svarbūs rinkos vertės nustatymui, būtent ekspertizės aktas patvirtina, kad jie įtakos turto vertei neturėjo. Byloje esantis ekspertizės aktas patvirtina, kad individualioje turto vertinimo ataskaitoje nustatyti trūkumai nedaro įtakos turto vertei, todėl yra neesminiai.

Atsakovas paaiškina, jog yra savaime suprantama, kad pareiškėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir kad įrodinėdamas skundo reikalavimą pareiškė prašymą dėl teismo ekspertizės atlikimo bei sumokėjo jos atlikimo išlaidas, kaip kad buvo įpareigotas pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi. Ekspertu teismas paskyrė kitą asmenį nei savo prašyme nurodė atsakovas. Tai paneigia bet kokias abejones dėl teismo ekspertizės išvados neobjektyvumo. Akivaizdu, kad jeigu formalūs trūkumai nulemtų rezultatą netikslinti nekilnojamojo turto vertės, tuomet mokesčio mokėtojo teisė tikslinti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą būtų deklaratyvi, o mokestinių prievolių nustatymas ir surinkimas neproporcingas ir neteisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl VĮ Registrų centras Nekilnojamaojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2012-07-10 sprendimo dėl mokestinės vertės, kuriuo netenkintas pareiškėjos UAB „Aurum investicijų grupė“ prašymas ir nekeista nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinė vertė pagal pateiktą šio turto individualaus vertinimo Ataskaitą Nr. 11/03-123 ir Patikslintą ataskaitą Nr. 11/03-123-1, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi ginčas tikrinamoje byloje iš esmės vyksta dėl VĮ Registrų centro Komisijos atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, t. y. ginčijamą sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal UAB „Aurum investicijų grupė“ pateiktą patikslintą individualų šio turto vertinimą. Sprendime konstatavo, kad teismo vertinimu, formalūs Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumai neturėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę, todėl nėra vienareikšmiškai lemiantys negalimumą patikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal individualų šio turto įvertinimą ir Ataskaitos, Patikslintos ataskaitos trūkumų negalima laikyti esminiais bei sudarančiais pagrindą Turtą vertinti masinio vertinimo būdu, todėl šiame ginče prioritetas turi būti teikiamas teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, kas lemia palankaus sprendimo priėmimą pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas klaidingai vertino įrodymus ir aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepateikė pakankamo sprendimo teisinio ir faktinio pagrindimo, sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) nustatyta, jog nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1658/2013 pažymėjo, jog iš šios teisės normos matyti, jog tam, kad nekilnojamojo turto mokestine verte būtų pripažinta jo vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, yra būtina laikytis šių sąlygų visumos: 1) kad toks (individualus) vertinimas būtų atliktas laikantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) kad individualus vertinimas būtų atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus; 3) kad turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą; 4) kad nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus, t. y. Taisyklių ir Metodikos nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas, siekdamas jo nuomojamo nekilnojamojo turto mokestine verte pripažinti individualią vertę, pateikė atsakovui UAB „EV Solutions“ parengtą 2011 m. kovo 23 d. turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. 11/03-123 ir 2011 m. rugsėjo 5 d. patikslintą ataskaitą Nr. 11/03-123-1. Atliekant individualų turto vertinimą buvo taikomas nekilnojamojo turto lyginamosios ir naudojimo pajamų vertės nustatymo metodai. Byloje taip pat akivaizdu, kad tarp ginčo turto įvertinimo masinio vertinimo būdu – 2 224 000 Lt ir Ataskaitoje bei Patikslintoje ataskaitoje nurodyto šio turto įvertinimo (1 379 500 Lt) yra reikalaujamas daugiau kaip 20 procentų skirtumas.

Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti: ataskaitos pavadinimas; vertinamo turto pavadinimas, identifikavimo duomenys, buvimo vieta, vertinimo atvejis ir data; užsakovas; turtą vertinusios įmonės pavadinimas, vadovo arba jo įgalioto asmens ir vertintojo vardai, pavardės; ataskaitos surašymo data; išvada dėl turto vertės; sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta; vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai; vertinamo turto aprašymas; turto vertės nustatymo pagrindimas.

Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo (toliau vadinama - turtas) vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, turto vertinimo dokumentų turinį reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika. Šios Metodikos 33 punkte įtvirtinta, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Pagal Minėtos Metodikos 70 punktą, vertinimo metu darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti. Taikant praktiškai pinigų srautų diskonto būdą, būtina objektyviai vertinti verslo riziką ir stengtis kuo mažiau iškreipti vertinamo objekto vertę <...>.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1049 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 234 redakcija) 45 punkte nustatyta, kad taikant masinį vertinimą, vertinamo nekilnojamojo turto mokestine verte Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyta tvarka gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka 45.1–45.9 punktų reikalavimus.

Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės vadovavosi tuo, jog pareiškėjo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje ir patikslintoje ataskaitoje patalpos rinkos vertės pagrindimas nėra pakankamas ir tinkamas, kad būtų galima priimti sprendimą dėl mokestinės vertės pakeitimo. Taip pat nurodė, kad vertės pagrindimas neatitinka Turto vertinimo metodikos 33 ir 70 punktuose nustatytų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taigi šiuo atveju būtina patikrinti, ar tokia atsakovo išvada buvo pagrįsta ir teisėta bei sudarė pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti ginčo turto vertę pagal individualų vertinimą.

Ginčijamame sprendime nurodoma, kad Ataskaitos Nr. 11/03-123 ir Patikslintos ataskaitos Nr. 11/03-123-1 skyriaus „2.1. Rinkos apžvalga“ (7 psl.) pirmose trijose pastraipose neaišku, apie kokių metų statistinius kainų pokyčius rašoma. Tačiau vertinant šio skyriaus informacija visumoje (to paties skyriaus ketvirtosios pastraipos turinį), darytina išvada, jog kalbama apie 2010 metus. Pažymėtina, jog šis atsakovo sprendimo dėl mokestinės vertės trūkumas vertintinas kaip nereikšmingas. Tas pats pasakytina ir apie skyriaus „2.2. Vietovės charakteristika“ nustatytą trūkumą.

Vertinant kitus atsakovo sprendime nurodytus trūkumus matyti, kad Ataskaita ir Patikslinta ataskaita nevisiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šią aplinkybę patvirtina ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014-04-18 raštas Nr. (1.13)A2-825(14) Dėl išvados pateikimo administracinėje byloje Nr. I-1563-121/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02047-2012-1). Kadangi pareiškėjo pateiktos ataskaitos turi trūkumų, t. y. atitinka ne visus joms Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Metodikos nuostatas, būtina įvertinti, ar šie neatitikimai turėjo lemiamą reikšmę nustatant ginčo nekilnojamojo turto vertę. Šiuo tikslu byloje pareiškėjo prašymu papildomai teismo buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurią pavesta atlikti teismo ekspertei D. A..

Ekspertizės akte EUR Nr. 1411/34 E nurodyta, kad buvo analizuojami 18 530 sandorių duomenys, apimantys 2010-01-01–2011-06-30 metų laikotarpį, kas sudaro 18 mėnesių. Atlikus duomenų filtravimą pagal pasirinktus kriterijus tolimesniam darbui buvo atrinkti 31 įvykęs analogiško turto (pagal paskirtį) sandoris. Analizuojant gautus duomenis, buvo pastebėta, kad šioje turto grupėje daugiausia dominuoja nedidelio ploto patalpos, kaip: grožio salonai, kirpyklos, kioskai, masažo kabinetai, kosmetikos kabinetai, buitinės patalpos, pirtys, sporto klubas ir kt., kurių kaip analogų vertinamam objektui pritaikyti negalima. Atsižvelgiant į teismo eksperto turto apžiūros metu nustatytą faktinę vertinamų patalpų tikslinę naudojimo paskirtį (gamybos, pramonės) buvo analizuojami atrinkti 102 įvykę analogiško turto sandoriai. Atrenkant sandorius kaip analogus pirmiausia buvo atsižvelgta į patalpų plotą (nuo 750 kv. m. ir daugiau), pardavimo laiką (kuo artimesnis vertinamai datai) bei miesto zoną (brangiausių zonų – miesto centro, Senamiesčio, Žvėryno ir kt. – duomenys nenaudojami). Atlikus aritmetinio vidurkio skaičiavimus nustatyta, jog 1 kv. m. kaina yra 945 Lt. Tuo tarpu Ataskaitoje ir Patikslintoje ataskaitoje atlikus individualų turto vertinimą 1 kv. m. kaina įvertinta 1036 Lt. Lyginamosios analizės būdu įvertinus ataskaitose ir ekspertizės akte nustatytą ginčo nekilnojamojo turto vertę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo sprendime išdėstyti Ataskaitos ir Patikslintos ataskaitos trūkumai vis dėlto buvo neesminiai ir neturėjo lemiamos reikšmės vertinamo nekilnojamojo turto vertei nustatyti.

Atlikusi negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ekspertizę, teismo ekspertė D. A. ekspertizės akte (EUR Nr. 1411/34 E) konstatavo, jog rinkos vertė mokestinės vertės patikslinimui 2011-03-21 dienai galėtų būti apie 1 258 000 Lt (vienas milijonas du šimtai penkiasdešimt aštuoni tūkstančiai litų). Kaip teisingai savo sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad nedidelis teismo ekspertės išvadoje ir Ataskaitoje bei Patikslintoje ataskaitoje nustatyto turto rinkos vertės skirtumas (9,67 %) suponuoja teismo išvadą, jog jomis nustatyta turto rinkos vertė iš esmės yra ta pati, kas reiškia, kad individualus turto vertinimas šiuo atveju yra patikimesnis ir tikslesnis, todėl jo, o ne masinio vertinimo rezultatais turi būti vadovaujamasi.

VĮ Registrų centras apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė klaidingai atliktos ekspertizės išvada bei pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ekspertizės dalykas turi būti pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos tinkamumas ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti. Sutiktina, jog šiuo atveju buvo nukrypta nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos jurisprudencijos, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nelaikytina darančia esminę įtaką priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Ekspertizės akte, atlikus išsamų vertinimą, pateikta išvada dėl esminės ginčo aplinkybės (nekilnojamojo turto vertės) bei atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, operatyvumo, koncentruotumo ir protingumo bei teisingumo principus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ja nustatydamas ginčo nekilnojamojo turto vertę.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014-04-18 rašte Nr. (1.13)A2-825(14) išdėstytos nuomonės, nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės ir nekilnojamojo turto mokestinės vertės bei VĮ Registrų centro gaunamo atlyginimo už teikiamas paslaugas neturi įtakos šio ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Pastebėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti VĮ Registrų centro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė