A-854-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-854-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00835-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos prašymą atsakovui Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R., L. S. dėl atsisakymo duoti sutikimus skirti tarnybines nuobaudas panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su prašymu (b. l. 4–9) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga, apeliantas) komiteto atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas – pastabas – tretiesiems suinteresuotiems asmenims Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) inspektoriui V. R. ir prižiūrėtojui L. S. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys), išdėstytą 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 115.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gegužės 19 d. raštu kreipėsi į Profesinę sąjungą, kurios nariais yra tretieji suinteresuoti asmenys, su prašymu duoti sutikimą skirti jiems tarnybines nuobaudas. Atsakovas pareikalavo pateikti papildomą medžiagą, kurią jam pateikė 2014 m. gegužės 23 d. Atsakovas 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 115 informavo, jog Profesinės sąjungos komitetas posėdyje nutarė neduoti išankstinio sutikimo skirti tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Atsisakymą atsakovas motyvavo tuo, kad tarnybinio tyrimo metu nebuvo neginčijamai įrodytas pareigūnams inkriminuojamas tarnybinio nusižengimo faktas, neatsižvelgta į jų paaiškinimuose nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, neteisingai nurodyta pareigybės aprašymo patvirtinimo data, pažeista tarnybinio tyrimo tvarka, t. y. netinkamai argumentuota, kodėl tarnybinis tyrimas buvo pratęstas. Pareiškėjas pabrėžė, kad pareigūnams tarnybinės nuobaudos skiriamos už tai, kad jie 2014 m. kovo 17 d. apie 8 val., vykdydami tarnybines pareigas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ir išleisdami nuteistuosius iš kamerų bei atlikdami kratą, pažeidė pareigybių aprašymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Be to, Profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos nariams, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Atsakovas ginčo akte nepagrįstai vertino profesinės sąjungos kompetencijai nepriskirtus klausimus – tarnybinio nusižengimo fakto įrodymo, tarnybinio tyrimo pratęsimo klausimus ir t. t. Dėl to atsakovas ginčijamu atsisakymu kliudo institucijai vykdyti įstatymų paskirtas užduotis, vidaus administravimo funkcijas. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims skirtinos tarnybinės nuobaudos visiškai nesusiję su jų naryste profesinėje sąjungoje, todėl nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas ir viršija atsakovo kompetencijos ribas.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 106–108) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas profesinės sąjungos sprendimas dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą nedavimo pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas, komiteto posėdyje susipažinęs su tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada ir kita gauta tarnybinio patikrinimo medžiaga, konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo neginčytinai įrodyta pareigūnams inkriminuojamų tarnybinių nusižengimų faktas bei kaltė, tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į pareigūnų paaiškinimuose nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus. Inkriminuota, kad pareigūnai pažeidė įsakymą, kuris priimtas vėliau negu jiems inkriminuojamų pažeidimų padarymo data. Profesinėms sąjungoms yra suteikta teisė vykdyti kontrolę, kaip darbdavys laikosi teisės aktų nustatytos tvarkos. Tarnybinis patikrinimas buvo pratęstas, tačiau neargumentuota, kodėl tai padaryta, nors šis terminas gali būti pratęstas tik esant svarbioms aplinkybėms tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėti pavedusio asmens nurodymu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 133–138) visiškai patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas panaikino 2014 m. gegužės 30 d. Profesinės sąjungos komiteto atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas – pastabas – tretiesiems suinteresuotiems asmenims, išdėstytą 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 115.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybines nuobaudas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnams, profesinės sąjungos nariams, pagrįstumo bei teisėtumo.

Teismas vadovavosi Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 1 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad tretieji suinteresuoti asmenys pagal užimamas pareigas pastarosios įstatymo normos kontekste yra pareigūnai. Šis statusas yra svarbus dėl jų atžvilgiu taikytinų įstatymų normų. Teismas taip pat vadovavosi Statuto 8 straipsnio 2 dalimi, 20 straipsnio 1, 2 dalimis, 26 straipsnio 10 dalimi, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu.

Teismas pažymėjo, jog Profesinių sąjungų įstatyme, kurio paskirtis – nustatyti profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (Profesinių sąjungų įstatymo 1 str. 2 d.).

Statuto 26 straipsnio 10 dalyje būtent ir yra įtvirtinta Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžiose įstaigose dirbančių pareigūnų profesinės sąjungos narių teisinės apsaugos papildoma garantija, kad pareigūnai profesinių sąjungų nariai būtų apsaugoti nuo darbdavių galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje ar jų renkamuose organuose. Ši Statuto norma taip pat yra profesinių sąjungų veiklos šiose įstaigose savarankiškumo užtikrinimo garantija.

Tačiau ši norma taip pat apibrėžia ir profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribas priimant sprendimą dėl vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, kreipimosi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos ar jos renkamojo organo narys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribų priimant sprendimą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui ne kartą imperatyviai išaiškino, kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama tam tikros veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikši savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13, 20 str., žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, p. 110–123; taip pat nutartis 2006 m. vasario 3 d. Nr. A2-748/2006, 2007 m. rugsėjo 28 d. Nr. A5-791/2007, 2008 m. spalio 24 d. Nr. A438-1751/2008, 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A146-900/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A146-1227/2009, 2010 m. sausio 4 d. Nr. A146-1370/2009, 2010 m. kovo 1 d. Nr. A756-165/2010, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A662-798/2010, 2011 m. kovo 28 d.

Nr. A662-954/2011 ir kt.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog yra visos sąlygos kurti naują precedentą, ar nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas inicijavo tarnybinės nuobaudos skyrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims procedūrą ir siekė jiems paskirti tarnybines nuobaudas dėl jų narystės ar veiklos profesinės sąjungos renkamuosiuose organuose. Atsakovo atsisakymas duoti išankstinį sutikimą grindžiamas atsakovo nuomone dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, pareigūnų kaltės, galbūt padarytų procedūrinių pažeidimų atliekant galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, taikytinų teisės aktų redakcijų vertinimu ir pan., t. y. grindžiamas argumentais, kurie peržengia profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos, kurią ji pagal paminėtų įstatymų nuostatas turi spręsdama dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, ribas (ABTĮ 57 str.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas ir aiškindamas įstatymus, ne kartą yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, p. 110–123; 2007 m. gruodžio 28 d. Nr. A14-1195/2007, 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A146-900/2009, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A662-1080/2010 ir kt.).

Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia nepažeisdamos Konstitucijos, šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų imperatyvių reikalavimų. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą, kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi ir sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos kontekste tiek Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnai profesinių sąjungų nariai, tiek ir nepriklausantys profesinėms sąjungoms), padarę tarnybinius nusižengimus, turi atsakyti pagal įstatymus, numatančius tarnybinę atsakomybę, laikantis paminėto konstitucinio principo.

Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje ar dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus. Statuto 26 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta Kalėjimų departamente bei jam pavaldžiose įstaigose dirbančių pareigūnų profesinės sąjungos narių teisinės apsaugos papildoma garantija reiškia ne tik konkrečių pareigūnų (profesinės sąjungos narių) teisių apsaugą, kad darbdavys negalėtų jų diskriminuoti dėl narystės profesinėje sąjungoje ar veiklos jos renkamuosiuose organuose, bet tuo pačiu užtikrina ir pačios profesinės sąjungos teisę būti savarankiškai bei per išankstinio sutikimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą veiksmingai ginti savo narius nuo galimo darbdavių diskriminavimo reiškiant nepasitenkinimą dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose ar veiklos jų renkamuosiuose organuose.

Ši pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, teisių taikant drausminę atsakomybę apsaugos papildoma garantija negali būti supriešinta ir negali kliudyti tam tikros įstaigos administracijai vykdyti savo funkcijas užtikrinant statutinę drausmę, įstaigai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą. Teismo vertinimu, tarnybinio patikrinimo išvada ir jos priedai, kur konstatuota, jog tretieji suinteresuoti asmenys padarė tarnybinius nusižengimus ir jiems siūloma skirti tarnybines nuobaudas, nepatvirtina atsakovo teiginių, kad tarnybines nuobaudas norima skirti dėl pareigūnų narystės profesinėje sąjungoje.

Paminėti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad tarnybines nuobaudas norima skirti už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą (neatlikimą). Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nepaneigė, jog nuobaudas norima skirti dėl netinkamo tarnybinių pareigų vykdymo. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims norima skirti už tai, kad vienas jų nekontroliavo prižiūrėtojo veiksmų, o kitas – netinkamai atidarė kameros duris, atliko kratą ir t. t.

Teismas pabrėžė, kad, nagrinėjant ginčus dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo ir teisėtumo, tarnybinio patikrinimo išvados, kuria siūloma skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, turinys teismui reikšmingas ir kartu su kitais įrodymais vertinamas tik tuo aspektu, ar veika, kuri kvalifikuota kaip galimas tarnybinis nusižengimas ir už kurią pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą bei kreiptasi išankstinio sutikimo, nėra siejama su pareigūno dalyvavimu profesinėje sąjungoje ar jos renkamajame organe.

Kartu su prašymu duoti sutikimą tarnybinės nuobaudos skyrimui pareiškėjas atsakovui pateikė iš esmės visą tarnybinio patikrinimo medžiagą, kurioje buvo nurodytos nustatytos visos faktinės tarnybinio nusižengimo aplinkybės, jų juridinis vertinimas ir numatomos skirti tarnybinės nuobaudos. Egzistuojantis teisinis reglamentavimas darbdaviui (įstaigos vadovui) suteikia teisę spręsti tarnybinės atsakomybės klausimus (ar darbuotojas (pareigūnas) įvykdė nusižengimą, ar yra dėl to kaltas, kokios yra nusižengimo pasekmės, kokia konkreti nuobauda turi būti taikoma ir t. t.).

Šie klausimai išsprendžiami priimant įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, o priimtas įsakymas gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Be to, galiojantys įstatymai numato, kad skiriant tarnybinę nuobaudą yra reikalingas išankstinis renkamojo profesinės sąjungos organo sutikimas, o tai reiškia, kad profesinė sąjunga sutikimo klausimą sprendžia dar iki darbdaviui priimant įsakymą – individualų teisės aktą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kuris ir sukelia tiesiogines teisines pasekmes konkrečiam pareigūnui.

Kaip jau buvo paminėta, ar pagrįstai ir teisingai yra pritaikyta tarnybinė atsakomybė, yra sprendžiama nagrinėjant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, o tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrai inicijuoti ir vykdyti pakanka tik konstatuoti tam tikrą vadą – faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą teigti, jog galėjo būti padarytas tarnybinis nusižengimas. Remiantis atsakovo atstovo motyvais, susidarytų teisine prasme nelogiška situacija, kai iki darbdaviui priimant sprendimą, ar skirti tarnybinę nuobaudą, profesinė sąjunga, svarstydama sutikimo klausimą, ir teismas, nagrinėdamas ginčą dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, turėtų išspręsti, ar yra padarytas tarnybinis nusižengimas, kokia nuobauda turi būti taikoma pareigūnui ir kitus tarnybinės atsakomybės taikymo klausimus, kitaip tariant, ginčas dėl individualaus teisės akto turėtų būti išspręstas anksčiau negu tas aktas priimtas (ABTĮ 13, 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-604/2007).

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Profesinės sąjungos komitetas, svarstydamas, ar duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, t. y. ar nuobauda nėra skiriama dėl su tarnybinių funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių, taip pat gali vertinti ir faktines aplinkybes, susijusias su tariamo tarnybinio nusižengimo padarymu, tačiau tik ta apimtimi ir tuo aspektu, ar yra pakankama vada tarnybinės atsakomybės procedūrai pradėti – ar yra faktiniai duomenys, leidžiantys įtarti, kad pareigūnas galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą.

Įgyvendindamas savo teises profesinės sąjungos komitetas, kaip darbuotojų atstovas, turi veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principų, negali piktnaudžiauti savo teisėmis, savo sprendimų negali grįsti formaliais, priimamam sprendimui neturinčiais įtakos, pažeidimais. Nagrinėjamu atveju Profesinė sąjunga, grįsdama savo atsisakymą tuo, jog tyrimo išvada surašyta neatsižvelgiant į pareigūno paaiškinime nurodytas aplinkybes, galimą tarnybinio tyrimo tvarkos pažeidimą, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nusižengimo faktą, nebuvimą, akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją, veikė piktnaudžiaudama savo teisėmis atstovauti bei ginti pareigūnų interesus ir nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teises vykdant jo įstaigai priskirtas funkcijas, taip pat pažeidė pareiškėjo interesus nekliudomai vykdyti įstatymų jam priskirtas vidaus administravimo funkcijas, todėl nesutikimas skirti tarnybines nuobaudas tretiesiems suinteresuotiems asmenims naikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas likusius pareiškėjo, atsakovo ir jų atstovų argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti (patenkinti arba atmesti prašymą), todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Be to, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13, 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 142–144) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą, neįsigilino į visas aplinkybes, nurodytas atsiliepime į prašymą bei paminėtas teismo posėdžio metu, ir neatsižvelgė į jas priimdamas sprendimą. Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) nariai paminėtų pareigūnų veiksmuose neįžvelgė jiems inkriminuojamo galimo tarnybinio nusižengimo sudėties ir kaltės. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta neišanalizavus, neįvertinus konkrečių aplinkybių ir faktų paminėtų pareigūnų paaiškinimuose. Stebino faktas, kad pareigybių aprašymų, patvirtintų 2014 m. balandžio 30 d., nurodytus punktus pareigūnai sugebėjo pažeisti dar 2014 m. kovo 19 d., taip pat tai, kad tarnybiniam patikrinimui pratęsti buvo pasirinktas labai keistas motyvas, niekaip nesusijęs su pačiu tarnybiniu patikrinimu. Pasigesta konkrečių tikrintojų atliktų veiksmų po gauto sutikimo pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą dar 30 dienų. Pareiškėjas šiuo atveju faktiškai piktnaudžiavo savo teise skirti tarnybines nuobaudas pavaldiems pareigūnams, todėl Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) nariai ir priėmė nutarimą neduoti sutikimo taikyti tretiesiems suinteresuotiems asmenims drausminio poveikio priemones.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–152) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad, remiantis teismų formuojama praktika, profesinės sąjungos nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas, jeigu nesutikimas skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą pareikštas vertinant siūlomos skirti tarnybinės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą, o ne vertinant tai, ar tarnybinė nuobauda yra skiriama dėl narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje. Atsakovas nėra pasisakęs, jog jis būtų vertinęs pareigūnams skirtinų nuobaudų pagrįstumą tuo aspektu, ar nuobaudos jiems skiriamos dėl narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje. Pažymi, kad profesinės sąjungos išankstinis sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą yra pakankama pareigūno, profesinės sąjungos nario, teisių apsaugos garantija, tačiau šios garantijos negalima absoliutinti. Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje ar dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus. Profesinė sąjunga, turėdama įstatymų suteiktą teisę tik vertinti, ar pareigūnui tarnybinė nuobauda nėra skiriama už veiklą profesinėje sąjungoje, vertindama pareigūnams inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo aplinkybes, kaltę, pagrįstumą, viršijo savo kompetencijos ribas. Pareiškėjo nuomone, teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgė į visus bylai reikšmės turinčius faktus bei priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą patraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis - atsakovo (profesinės sąjungos) narius - tarnybinėn atsakomybėn pagal Statuto 24 straipsnį. Ginčo esmė – atsakovo teisė ginti savo narių interesus tais atvejais, kai jie yra traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Todėl, sprendžiant šį ginčą teisės taikymo aspektu, yra būtina išsiaiškinti ginčo santykių teisinį reglamentavimą, t. y. nustatyti, kokios teisės normos suteikia atsakovui teisę nurodytu būdu (išankstinio sutikimo patraukti savo narius tarnybinėn atsakomybėn nedavimo būdu) ginti savo narių teises arba įstatymų saugomus interesus, bei (nustačius tokį reglamentavimą) aptarti atsakovo diskreciją šiuo klausimu.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. gegužės 30 d. raštu įforminto atsisakymo duoti išankstinį sutikimą patraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis tarnybinėn atsakomybėn matyti, kad, priimdamas tokį sprendimą, atsakovas vadovavosi Darbo kodekso 19, 20 straipsniais, 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 23 bei 33 straipsniais, taip pat Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsniu. Todėl, sprendžiant klausimą dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, be kita ko, yra būtina pasisakyti dėl šių (atsakovo nurodytų) teisės normų reikšmės šiai administracinei bylai.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Darbo kodekso nuostatų taikymas tarnyboje Kalėjimų departamente bei jam pavaldžiose įstaigose yra suponuojamas Statuto 8 straipsnio 2 dalyje pateiktos nuorodos apie tai, jog Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

Aiškindama išvardytų teisės aktų (Statuto, Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso) taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad šių teisės aktų tarpusavio sąsaja bei jų taikymas iš esmės tokioje pačioje situacijoje yra aptarti (išaiškinti) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1418-261/2015. Šiame sprendime nurodyta, kad (kalbant apie išankstinio sutikimo prieš skiriant drausminę nuobaudą gavimą) paminėtos Statuto 8 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo prasme ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti yra reikšminga tik Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalies nuoroda, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą. Viena vertus, tai reiškia, kad atsakovo paminėtame 2014 m. gegužės 30 d. rašte nurodytos Darbo kodekso normos (kuriose yra pateiktos bendrojo pobūdžio nuostatos apie profesinės sąjungos atstovavimą darbuotojų teisėms ir interesams santykiuose su darbdaviais) nagrinėjamai bylai (byloje nagrinėjamai situacijai) nėra reikšmingos. Kita vertus, tai reiškia, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, teisės taikymo prasme yra aktualios tik specialiojo profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančio Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatos, kuriose tiesiogiai kalbama apie profesinių sąjungų išankstinio sutikimo gavimą prieš darbuotojams (profesinės sąjungos nariams) skiriant drausmines nuobaudas.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje (2013-06-13 įstatymo Nr. XII-364 redakcija) nurodyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo (1 d.); šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas (2 d.). Aiškindama šio straipsnio nuostatų taikymą (kaip jau buvo pasakyta, panašioje faktinėje situacijoje) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija paminėtame 2015 m. kovo 24 d. sprendime nurodė, kad straipsnyje minimas išankstinis profesinės sąjungos sutikimas yra reikalingas tik tais atvejais, kai drausminėn (tarnybinėn) atsakomybėn yra traukiami išrinkti į profesinės sąjungos renkamuosius organus pareigūnai, tačiau toks sutikimas nėra reikalingas pareigūnų - profesinės sąjungos narių (neišrinktų į tokius organus) - patraukimo tarnybinėn atsakomybėn atvejais.

Pasisakydama dėl nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį (2002-03-12 įstatymo Nr. IX-777 redakcija), vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėta administracinė byla Nr. A-1418-261/2015 iš esmės panaši su šia administracine byla. Todėl kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, pripažįsta būtina laikytis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio išaiškinimo šioje administracinėje byloje. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas neprivalėjo kreiptis į atsakovą dėl išankstinio sutikimo patraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis tarnybinėn atsakomybėn gavimo. Tai taip pat reiškia, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo atsisakymas duoti paminėtą sutikimą negali būti pripažintas teisėtu ir teismo turėjo būti panaikintas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė