AS-556-1238-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-1238/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04172-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 17 d. gautas pareiškėjos Z. P. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) sprendimus (2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5957, 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7212) kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei pripažinti, kad VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, turėjo jos reikalavimo neatmesti kaip nepagrįsto, o turėjo priimti sprendimą tenkinti jos reikalavimą ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dar neįvykdytą 2010 m. sausio mėnesio sprendimą panaikinti, o tai reiškia išmokėti senatvės pensijos nepriemokas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) Jeigu teismas nustatytų, kad pirmas jos reikalavimas yra nepagrįstas, prašo teismą nustatyti, jog VSDFV galėjo atnaujinti jos praleistą skundo padavimo dėl neišmokėtų pensijų gražinimo terminą, ir turėjo jos 2014 m. birželio 25 d. skundą bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. papildytą skundą tenkinti, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių panaikinti 2010 m. sausio ir vasario mėnesių sprendimus (valinius aktus, veiksmus) ir turėjo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį.

Paduotas skundas atitiko ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, todėl teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2014 m. spalio 6 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus bei išaiškinta teisė tikslinti skundo reikalavimus, atsisakant skundo reikalavimo dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

2014 m. spalio 6 d. teisme gautas pareiškėjos patikslintas skundas, kuriame suformuluoti iš esmės analogiški reikalavimai kaip ir pradiniame skunde, t. y. prašoma: 1) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atlikti veiksmus, kurių jis neatliko po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, įpareigojant iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo neįvykdytą 2010 m. sausio mėn. sprendimą (valinį aktą) panaikinti ir įpareigojant išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį 17 104,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) panaikinti VSDFV sprendimus (2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5957, 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7212) kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei pripažinti, kad VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, turėjo priimti sprendimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dar neįvykdytą 2010 m. sausio mėnesio sprendimą panaikinti; 3) Jeigu teismas nustatytų, kad pirmasis ir antrasis skundo reikalavimai yra nepagrįsti, prašo teismą atnaujinti 3 metų praleistą terminą skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, panaikinti VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7212 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį 17 104,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Teismas priėmė pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus dėl termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti atnaujinimo, VSDFV 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5957 ir 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7212 panaikinimo bei įpareigojimo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 25 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės (ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 3 p.).

Teismas konstatavo, kad ginčams dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos skyrimo ir mokėjimo įstatymų leidėjas numato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Iš pareiškėjos skundo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėja 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu pavesti VSDFV Vilniaus skyriui išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką. Prašymą išnagrinėjusi VSDFV 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5957 nurodė pareiškėjai, jog ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, todėl pasiūlė jai teikti pagrįstą prašymą atnaujinti terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 6 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti praleistą terminą dėl objektyvių priežasčių ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo-spalio mėn. sprendimą (valinį aktą) – neišmokėti jai sumažintos pensijos dalies. VSDFV ginčijamu 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7212 pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir jos 2014 m. birželio 25 d. skundą nagrinėti atsisakė, kaip praleidus nustatytą 3 metų terminą. Teismo vertinimu, VSDFV atsisakymas nagrinėti pareiškėjos skundą nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. VSDFV nepasisakė iš esmės dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi, konstatavus, kad pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos priteisimo nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka, pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį ir priimti 2014 m. spalio 6 d. patikslinto skundo reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių atlikti veiksmus, kurių jis neatliko po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, įpareigojant iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo neįvykdytą 2010 m. sausio mėnesio sprendimą (valinį aktą) panaikinti, įpareigojant išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 17 104,84 Lt, bei laikyti VSDFV Vilniaus skyrių tinkamu atsakovu šioje byloje.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia tuo, jog nesutinka su teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalimi, kuria atsisakoma priimti jos patikslinto skundo reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo ir kuria iš atsakovų pašalintas VSDFV Vilniaus skyrius. Teigia, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 6 d. papildytu skundu, be kita ko, VSDFV pateikė prašymą pripažinti, kad VSDFV Vilniaus skyrius po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo neveikė taip, kaip turėjo ir privalėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Tai yra VSDFV Vilniaus skyrius turėjo 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesiais peržiūrėti dar nebaigtą vykdyti savo 2010 m. sausio mėnesio sprendimą (valinį aktą, veiksmą) mokėti sumažintą pensiją ir panaikinti šį sprendimą, nes jis, priimtas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7212 minėtą jos 2014 m. rugpjūčio 6 d. papildyto skundo dalį išnagrinėjo iš esmės. VSDFV minėtame sprendime pasisakė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dieną (t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.) jau buvo įvykdytas, todėl VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesiais nepriėmė ir neturėjo priimti.

Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių atlikti neatliktus veiksmus buvo atmestas kaip nepagrįstas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad minėtoje dalyje VSDFV neišnagrinėjo ginčo (nepasisakė iš esmės) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl teismas šioje ginčo dalyje negalėjo taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nes pareiškėja su skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesio sprendimų (neveikimo) kreipėsi į VSDFV ir ji, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, jos ginčą išnagrinėjo iš esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 yra išaiškinusi, kad, siekiant administracinės procedūros veiksmingumo ir operatyvumo, siekiant, jog pažeistų teisių gynimo mechanizmas būtų efektyvus ir pažeistų teisių ir interesų gynimas nebūtų apsunkintas, bylose dėl senatvės ir valstybių pensijų, sumažintų pagal prieštaraujančias Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas, teismai gali ne tik spręsti klausimą dėl apskundimo termino atnaujinimo, bet ir iš karto sprendžia klausimą dėl sumažintos senatvės pensijos ar valstybinės pensijos priteisimo, neįpareigodami pareiškėjo iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Todėl teismo prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti, iš karto prašė ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį – 17 104,84 Lt. Todėl pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo galėjo (ir turėjo) būti teismo priimtas.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra priimta tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad VSDFV pasisakė dėl 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesių sprendimų peržiūrėti nebaigtus vykdyti 2010 m. sausio ir vasario mėnesio sprendimus (valinius aktus, veiksmus), todėl neva išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. birželio 25 d. skundo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo iš esmės. Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. spalio 25 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį (minėto nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 2 punktas).

VSDFV Vilniaus skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dieną jau buvo nutraukęs savo sprendimų mokėti pareiškėjai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensiją (sumažinta pagal minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d.) vykdymą. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesiais nepriėmė (ir neturėjo priimti) jokių sprendimų (nei rašytinės formos, nei kaip valinių aktų (veiksmų)), kadangi įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui pareiškėjai, kaip minėta, jau nebebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnių nuostatas (kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai) sumažinta senatvės pensija, t. y.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimas jau nebebuvo vykdomas. VSDFV, pasisakydama, jog 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesių sprendimai nebuvo ir neturėjo būti priimami, kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 metų sausio mėnesio sprendimas mokėti sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai nebebuvo vykdomas, neišnagrinėjo iš esmės pareiškėjos reikalavimą išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį, o tokiu būdu atmetė pareiškėjos argumentą, kad minėtas reikalavimas turi būti nagrinėjamas VSDFV iš esmės, kaip pateiktas nepraleidus 3 metų termino (t. y. nuo 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesių sprendimų, kurie, VSDFV nuomone, neegzistuoja, nepraėjus 3 metams).

Todėl pareiškėja nepagrįstai sieja VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimą pradėti mokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją su neegzistuojančiais 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesių sprendimais, kuriuos neva turėjo priimti VSDFV Vilniaus skyrius. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad VSDFV nepasisakė iš esmės dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai, todėl šis reikalavimas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas, taigi teisėtai ir pagrįstai atsisakė jį priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas –Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV ginčijamu 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7212 pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir jos 2014 m. birželio 25 d. skundą nagrinėti atsisakė, kaip praleidus nustatytą 3 metų terminą. Teismo vertinimu, VSDFV atsisakymas nagrinėti pareiškėjos skundą nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. VSDFV nepasisakė iš esmės dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas konstatavęs, kad pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos priteisimo nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka, pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Taigi spręstinas klausimas, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Tai, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patvirtino ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo ir tai, jog tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Taigi ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą.

Šioje byloje nustatyta, kad VSDFV 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5957 nurodė pareiškėjai, jog ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, todėl pasiūlė jai teikti pagrįstą prašymą atnaujinti terminą. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 8 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti praleistą terminą ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo – spalio mėn. sprendimus (valinius aktus) neišmokėti jai sumažintos pensijos dalies. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos pateiktą prašymą, ginčijamu 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7212 pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir jos 2014 m. birželio 25 d. skundą nagrinėti atsisakė, kaip praleidus nustatytą 3 metų terminą.

Pažymėtina, jog ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą reiškia tai, kad ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka nebuvo pasinaudota, nes institucija nėra išnagrinėjusi ginčo iš esmės ir nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-774/2014).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju VSDFV (centrinis viešojo administravimo subjektas) nenagrinėjo Vilniaus skyriaus (teritorinio viešojo administravimo subjekto) sprendimo teisėtumo, o priėmė atskirą, t. y. su VSDFV teritorinio skyriaus priimto sprendimo revizavimu nesusijusį, sprendimą. Pareiškėja, siekdama, kad jai būtų išmokėta negauta pensijos dalis, naudojosi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka apskųsdama VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus VSDFV, tačiau, jai kreipusis į VSDFV, ši institucija nesprendė ginčo iš esmės. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nes ji nesilaikė nustatytos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis pareiškėjos reikalavimas (dėl jo pareiškėja kreipėsi ir į teismą) buvo išmokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos nepriemoką. Dėl šio reikalavimo VSDFV 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-7212 aiškiai pasisakė, kad jo iš esmės nenagrinėja, nes praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo netenkintas. Pareiškėjos argumentai (dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo – spalio sprendimų), kuriais remiantis ji grindė savo pagrindinį reikalavimą, yra susiję ne su reikalavimu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimu, tačiau su termino skundui dėl nepriemokos priteisimo skaičiavimo pradžios momentu.

Pabrėžtina, kad klausimas, ar pagrįstai VSDFV skundžiamais sprendimais terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų) skaičiavo nuo 2010 m. pradžios, o ne nuo 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesio, bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės toje dalyje, kurioje pareiškėjos skundas skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo priimtas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja atskirajame skunde neteisingai interpretuoja LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 nuostatas teigdama, jog teismas gali spręsti klausimą dėl sumažintos senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, neįpareigodamas pareiškėjos iš naujo pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pažymėtina, kad administracinės bylos Nr. A143-816/2014 aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos, nes toje byloje skundžiamu VSDFV sprendimu buvo išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės (t. y. buvo pasisakyta ne tik dėl termino praleidimo, tačiau ir konstatuota, jog VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies). Būtent ši aplinkybė nagrinėtoje byloje teisėjų kolegijai leido konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamais VSDFV sprendimais buvo sprendžiamas tik skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, ir atsisakydamas priimti pareiškėjos skundo dalį dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, teisingai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalis paliktina galioti kaip teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius