A-442-225-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-225/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01167-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. K. 4 606,08 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą administravimas. Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti interneto svetainėje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Birštono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti minėtą vietinę rinkliavą, nes yra nekilnojamojo turto (statinių), esančio Birštono sav., Birštono m., (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 4 606,08 Lt privalomos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo paskaičiuota Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta tvarka. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Birštono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas nėra naudojamas pagal paskirtį, jokių atliekų faktiškai neatsiranda, todėl negali būti skaičiuojami jokie mokesčiai. Be to, proporcingumo principas reikalauja, kad negalima situacija, jog atskiri atliekų turėtojai padengtų išlaidas, kurios akivaizdžiai neproporcingos dėl jų turimo turto naudojimo specifikos galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktai nedraudžia nustatyti vietinės rinkliavos mokestį pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Laikė, kad Nuostatų 5, 11 punktai prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui ir yra pagrindas ištirti šio norminio akto teisėtumą. Pažymėjo, jog Nuostatų 3, 5 punktai įtvirtina galimybę reikalauti mokesčio be jokios sutarties su paslaugos gavėju ir prieš jo valią, yra ribojama galimybė laisvai pasirinkti paslaugų teikėjus, sudarant sutartį su jais tiesiogiai. Nurodė, jog teisinis reglamentavimas sudaro galimybę Birštono savivaldybės tarybai Nuostatuose įtvirtinti galimybę mokėti rinkliavą pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 4 606,08 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – tai įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 4, 5, 13, 14, 17, 18, 19 punktai). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010), nurodė, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu ar turimu atliekų kiekiu, be to vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, nes ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis.

Akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinis reglamentavimas institucijoms (savivaldybės tarybai) nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį (arba deklaruojamą), bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.).

Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui (2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt.). Teismas nustatė, kad atsakovas yra nekilnojamojo turto, esančio Birštono mieste, savininkas, todėl pagal Nuostatų 5 punkto turinį jis yra tinkamas vietinės rinkliavos mokėtojas ir todėl turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis iš esmės priklauso nuo turimo nekilnojamojo turto (statinių) ploto. Pareiškėjas privalo rūpintis savo turtu, šio proceso pasėkoje objektyviai ir neišvengiamai atsiranda atliekos, kurios turi būti perduotos perdirbėjui teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas sprendė, kad atsakovas, nors keletą kartų buvo įspėtas apie būtinumą mokėti vietinę rinkliavą, visiškai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos, todėl pagrįstai susidarė pareiškėjo skunde nurodytas įsiskolinimas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, kurioje konstatuota, kad Nuostatai buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, ir sprendė, kad apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą atsakovas objektyviai žinojo.

Pažymėjo, kad teismai, nagrinėdami atskirų savivaldybių tarybų Nuostatų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, imperatyviai nekonstatavo, jog vietinės rinkliavos mokėjimas pagal statinių plotą prieštarauja teisės aktų nuostatoms, tačiau darė išvadą, jog Nuostatus būtina tik papildyti alternatyviais vietinės rinkliavos paskaičiavimo būdais. Teismas sprendė, kad atsakovas nelaikytinas iš esmės tinkamu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalyje nurodytu subjektu, kuris turi procesinę teisę pateikti administraciniam teismui prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

Atsakovas į teismą dėl savo pažeistų teisių nuo 2008 m. spalio 1 d. nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Akcentavo, kad ABTĮ nenumato administraciniame procese priešpriešinio skundo instituto. Pažymėjo, jog nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-254/2013 konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atitinka ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies sąlygas, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 20 straipsnio, Teismų įstatymo 33 straipsnio reikalavimais.

Nurodė, kad administraciniai teismai, tirdami savivaldybių tarybų patvirtintų Nuostatų teisėtumą, savo procesiniuose sprendimuose nei vienų Nuostatų atžvilgiu netaikė ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies. Be to, sprendė, kad Nuostatų tyrimas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto kontekste objektyviai nėra tikslingas, nes tai realiai nesukels atsakovui teisinių pasekmių už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Pažymėjo, kad atsakovas niekada nesikreipė dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo pagal deklaruojamą atliekų kiekį, todėl atsakovas nelaikė, jog jo teisės pažeidžiamos.

Atsakovo argumentai, jog jis nesukaupia jokių atliekų, nevykdo veiklos teisiškai nėra reikšmingi, nes vietinė rinkliava netapatinama su teikiama paslauga Civilinio kodekso normų kontekste.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovo prašymus ir ištirti, ar 2008 m. balandžio 30 d. Birštono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-90 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, pripažinus minėtą aktą prieštaraujančiu įstatymui, laikyti jį dalyje panaikintu.

Nurodo, kad byloje iš viso nebuvo kilęs klausimas dėl to, ar savivaldybės taryba gali įtvirtinti Nuostatose mokėjimo už atliekas būdą pagal turto plotą. Tačiau atsakovas pateikė prašymą ištirti, ar mokėjimas tik pagal plotą, nesant alternatyvos apmokėti už atliekas pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitinka teisės aktus (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytą proporcingumo principą), bet šio prašymo teismas netenkino, remdamasis, atsakovo manymu, nereikšmingais argumentais. Tvirtindamas, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, nurodo, jog analogiškos praktikos laikosi ir teismai (Lietuvos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2235/2012). Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą taikė ABTĮ 116 straipsnio 2 dalį (pvz., 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2013 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-254/2013 konstatavo, jog A. K. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą atitinka ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas tokiam prašymui pareikšti, kadangi Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Priešingai pirmosios instancijos teismo argumentams, atsakovas, naudodamasis jam suteiktomis ABTĮ 53 straipsnyje įvirtintomis teisėmis, pareiškė teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje prašymą dėl norminio akto ištyrimo. Tvirtina, jog teisėjas A. M. šioje byloje buvo šališkas, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies nuostatas, nevertino konkrečių įrodymų ar juos vertino netinkamai, pažeidė procesinį lygiateisiškumą netenkindamas atsakovo prašymų, ir dėl to buvo priimtas teismo sprendimas, kuris negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimo sumokėti Birštono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas A. K. nesutinka su pareiškėjo paskaičiuotu vietinės rinkliavos įsiskolinimu už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d iki 2012 m. rugsėjo 30 d., tvirtindamas, kad jam priklausančių statinių, esančių Birštono savivaldybės teritorijoje, nenaudoja, todėl atliekų nesusidaro, bei kad Birštono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai nepagrįstai nenumato galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (pvz., LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–2210/2011; 2011 m. bala lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Atsakovui vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas remiantis Birštono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtintais Birštono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 5 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – tai atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Birštono savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 10 ir 11 punktus, vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas: atliekų tvarkymo sistemos plėtimo ir administravimo, vietinės rinkliavos administravimo, atliekų surinkimo ir transportavimo, šalinimo, sąvartyno eksploatavimo, infrastruktūros plėtimo, uždarymo, rekultyvavimo, priežiūros po uždarymo bei kitas su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą.

Taigi remiantis nurodytomis nuostatomis, atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Birštono savivaldybės teritorijoje. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis (b. l. 19-45), atsakovui A. K. nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Birštono mieste, todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas nėra sumokėjęs Birštono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su atliekų neturėjimu, pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Pažymėtina, kad Birštono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. TS-245 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų“ 1.1 punktas numatė galimybę fizinius asmenis atleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nenaudojamų pastatų savininkus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų kreipęsis dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ir Birštono savivaldybės taryba, kurios kompetencijai priskirtas sprendimų dėl atleidimo nuo rinkliavos priėmimas esant nenaudojamiems nekilnojamojo turto objektams, sprendimu būtų atleidusi A. K. nuo rinkliavos mokėjimo. Todėl nėra pagrindo nepriteisti atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojo, t. y. atsakovo turėtą siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Priešingai, atsakovas teigia, kad atliekų apskritai neturėjo. Pareiškėjas nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, jog vien tai, kad aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra atsakovo pateiktų įrodymų ar kitokių duomenų, kurie leistų nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, atsakovo mokėtina rinkliava pagrįstai apskaičiuota pagal atsakovo turimo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį. Nesant nustatyto A. K. siekio vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo vertinti Nuostatų teisėtumo ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, minėti subjektai taip pat turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šiuo atveju atsakovas pagal procesinę padėtį nagrinėjamoje individualioje nagrinėjamojoje byloje nėra subjektas, numatytas ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą išsprendė bendrąja procesiniame įstatyme nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, ar kad yra ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą. Proceso šaliai nepalankaus procesinio veiksmo atlikimas ar nepalankaus teismo sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. Todėl apelianto argumentai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teisėjas, yra atmetami.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisines normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys