2K-537/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-537/2014

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01698-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;

1.1.8.9;

1.2.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. (I. B. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendis pakeistas. Pripažinta I. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, turėjęs įtakos nusikalstamai veikai. I. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 13 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui, iš jam priklausančio ginklo IZH 71 H, 9 milimetrų kalibro „Browning“, kuriam laikyti (nešiotis) turėjo leidimą, iššovė ne mažiau kaip šešis kartus į dirbantį kavinėje barmeną A. J., padarydamas šautinį kairio žasto apatinio trečdalio sužalojimą ir daugybinius šautinius, daugiausia kiaurinius ir iš jų bent vieną kiauryminį (su blužnies sužalojimu, po kurio į pilvaplėvės ertmę išsiliejo 2,5 litro kraujo), sužalojimus juosmens ir pilvo šonuose, daugiausia kairėje pusėje, su krūtinės kairės pusės šonkaulių lanko minkštuosiuose audiniuose įstrigusia kulka, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. J.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžius panaikinti, jo veiksmus vertinant kaip būtinąją gintį pagal BK 28 straipsnį, arba pakeisti paskiriant, vadovaujantis BK 62 straipsniu, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje ir neperžengė būtinosios ginties ribų, nes buvo įsitikinęs, kad gali būti nužudytas A. J. mestu akmeniu, ir tokios būsenos, kad neprisimena net kaip išvažiavo iš įvykio vietos ir grįžo namo. Tokią kasatoriaus būseną pateisina tai, kad jis serga sunkiomis ligomis ir yra neįgalus, nukentėjusysis pats išprovokavo konfliktinę situaciją, sudaužė automobilį ir dideliu akmeniu kėsinosi į kasatoriaus sveikatą ar gyvybę, o jis tokio A. J. elgesio nenumatė ir nebuvo tam pasiruošęs. Vertindamas šią situaciją, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad besiginantysis visada yra blogesnėje padėtyje, nes kasatorius neturėjo laiko pasirengti gynybai, pasirinkti gynybos vietos, laiko, būdų ar priemonių ir pan. Teismai pabrėžė, kad jis kelis kartus šovė į nuo jo bėgantį A. J., bet kasatorius viso proceso metu paaiškino apie savo būseną, o nuspaudęs pistoleto nuleistuką per labai trumpą laiko tarpą iššovė kelis šūvius į nukentėjusįjį, net nesitaikydamas į jį, nes neturėjo tyčios jo sužaloti. Visi kasatoriaus veiksmai buvo nukreipti į savęs ir savo turto apsaugą, jis jautė stresą ir buvo labai susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kuriuos tokiais pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau šio teismo motyvai dėl būtinosios ginties neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2001, 2K-809/2001, 2K-839/2002, 2K-197/2003, 2K-353/2003, 2K-700/2004).

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas pagal eksperto išvadą nustatytas gydymo įstaigoje tuoj pat po įvykio dėl kiauryminio pilvo sienos sužalojimo su blužnies sužalojimu. Sumažintas darbingumo lygis nukentėjusiajam buvo nustatytas tik šešiems mėnesiams ir nebuvo tęsiamas, taigi šiuo metu jis 100 proc. darbingas ir jokių pasekmių nėra, todėl teismai nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusysis neteko 45 proc. bendro darbingumo ir sužalojimo pasekmės liks visam gyvenimui dėl blužnies praradimo.

Kasatorius nurodo, kad BK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tarp kurių kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis; tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas; kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenustatytas aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių, o apeliacinės instancijos teismas pripažino tik vieną kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymą dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio), nors kasatorius po įvykio lankė A. J., atsiprašė jo ir jo motinos, iš dalies atlygino padarytą žalą, išreiškė gailestį dėl savo veiksmų, neaišku, kodėl turėjo visiškai pripažinti savo kaltę, jeigu ir apeliacinės instancijos teismas dėl įvykio iš dalies kaltu pripažino nukentėjusįjį. Be to, kasatorius įvykio metu dėl nukentėjusiojo veiksmų, kai metė į kasatorių akmenį, buvo tokios būsenos, kurią pats vertina kaip pasiekusią fiziologinio afekto laipsnį, dėl kurios prisimena tik pirmą šūvį, tolesnių veiksmų neprisimena, ir atsigavo tik po to, kai grįžo į namus. Dėl to, įvertinus tai, kad kasatorius turi įmonę, išlaiko nepilnametę dukterį, apibūdinamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jo teistumas išnykęs‘ ir pripažinus atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas turėjo galimybę taikyti kasatoriui BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. B. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad I. B. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, nes jis iššaudamas ne mažiau kaip šešis kartus į A. J. sužalojo jį, sunkiai sutrikdydamas jam sveikatą. Teismai neturėjo teisinio pagrindo vertinti I. B. veikos kaip būtinosios ginties, nes jo veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Iš byloje nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ištirto ir įvertinto vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis nepuolė kasatoriaus, jo mostas ranka su akmeniu nesukėlė realios grėsmės kasatoriui. Be to, nukentėjusysis tvirtino, kad akmenį pasiėmė gynybai, kai I. B., dar sėdėdamas automobilyje, demonstravo, kad turi ginklą, o akmeniu užsimojo po to, kai pamatė į jį nukreiptą pistoletą ir sakė, kad mes akmenį, jei I. B. iššaus. Tada kasatorius šovė į A. J., o akmuo iškrito jam iš rankų. Kasatorius neneigė, kad pirmą šūvį šovė po to, kai nukentėjusysis metė akmenį, kuriuo į jį nepataikė. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kad kitus šūvius nuteistasis iššovė į bėgantį nuo jo nukentėjusįjį. Specialisto išvada byloje patvirtina, kad A. J. sužalojimai gali būti padaryti 5–6 šūviais, iš kurių dauguma, išskyrus vieną, kuris galėjo būti iš priekio į dešinę pilvo pusę, buvo iš nugaros į juosmens kairę pusę. Šių įrodymų pagrindu teismai pagrįstai nustatė, kad I. B. šaudė į bėgantį nuo jo nukentėjusįjį, kai jokios grėsmės jam pačiam nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo elgesį, pripažino I. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, turėjusį įtakos nusikalstamai veikai. Tačiau nėra pagrindo pripažinti I. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 10 dalyje, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, nes nukentėjusysis konflikto neišprovokavo ir jokių veiksmų, galėjusių sukelti nuteistojo I. B. susijaudinimą, neatliko. Teismas pagrįstai nepripažino I. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nes iš bylos duomenų matyti, kad I. B. nepripažino esminių bylos aplinkybių.

Prokurorė pažymi, kad žmogaus organizmo funkcionavimui reikalingo organo – blužnies netekimas, kaip sužalojimo padarinys, rodo sunkias ir negrįžtamas pasekmes nukentėjusiajam. Be to, apeliacinės instancijos teismui nurodžius pateikti duomenis apie dabartinę sveikatos būklę, nukentėjusysis A. J. teismui paaiškino, jog darbingumo praradimas jam nebuvo pratęstas, nes jis dėl to į gydytojus nesikreipė.

Prokurorė nurodo, kad taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir kasatoriui skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatymo, nėra teisinio pagrindo, nes byloje nėra duomenų, kad I. B. pats savo noru būtų atvykęs ar pranešęs apie padarytą nusikalstamą veiką, taip pat yra tik viena lengvinanti jo atsakomybę aplinkybė. Tai, kad jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, yra neįgalus ir augina nepilnametę dukterį, nesudaro pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų. Taip pat nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo, už jo padarytą nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje), nes jokių išimtinių aplinkybių byloje nėra nustatyta.

Nuteistojo I. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo

Kasacinio skundo teiginiai, susiję su BK 28 straipsnyje numatyto būtinosios ginties instituto taikymu, nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto, yra atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms.

Tam, kad būtų galima taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-364/2014). Vien asmens baimė, kad jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės, nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Asmeniui įstatymas suteikia teisę gintis ne nuo, jo manymu, pavojingų asmenų, bet nuo tokių asmenų pavojingų kėsinimųsi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-364/2014).

Nagrinėjamojoje byloje teismų nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl to, jog nukentėjusysis paprašė jo išvažiuoti iš kavinei priklausančios teritorijos, kad nebūtų nelegaliai prekiaujama dyzeliniu kuru. Nuteistasis prisipažino šovęs į nukentėjusįjį ir jį sužalojęs, tačiau, kaip ir kasaciniame skunde, aiškino, kad taip padarė gindamas savo turtą ir save, nes bijojo, kad nukentėjusysis jį sužalos ar užmuš rankoje turimu akmeniu, jautė stresą ir buvo labai susijaudinęs dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nė vienos iš kasatoriaus nurodytų aplinkybių nelaikė pateisinančia jo elgesį ar įrodančią jį veikus esant būtinosios ginties sąlygoms ar dėl didelio susijaudinimo. Teismas pažymėjo, kad kasatorius kilus konfliktui buvo prie automobilio ir jame; atėjusį beginklį nukentėjusįjį puolė su koviniu šaunamuoju ginklu, tai kėlė nukentėjusiojo sveikatai ir net gyvybei didelį pavojų; jo paties sveikatai ar gyvybei realus pavojus nebuvo iškilęs. Be to, kasatoriaus nenorą išvengti konflikto ir tyčią sužaloti nukentėjusį rodo tai, kad jis kilus konfliktui neišvažiavo iš kavinės stovėjimo aikštelės, nors tam nebuvo kliūčių, o važiavo nukentėjusiajam iš paskos ir sustojo prie kavinės, toliau tęsė konfliktą, o vėliau išsitraukė ginklą ir šaudė į nuo jo bėgantį, o ne jį puolantį nukentėjusįjį. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą: vaizdo įraše, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, specialisto išvadą G 2389/12 (01), patvirtinančią, kad A. J. sužalojimai galėjo būti padaryti 5–6 šūviais, iš kurių dauguma, išskyrus vieną, galėjusį būti iš priekio į dešinę pilvo pusę, buvo iš nugaros į juosmens kairę pusę; kad sužalojimas atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punkte numatytą sunkaus masto sveikatos sutrikdymą dėl kiauryminio pilvo sienos sužalojimo su blužnies sužalojimu. Dėl patirto sužalojimo A. J. neteko 45 proc. darbingumo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai pripažino, kad A. J. sužalojimas negali būti vertinamas kaip padarytas esant būtinosios ginies situacijai, todėl paneigė BK 28 straipsnio taikymo galimybę šioje byloje ir tai tinkamai motyvavo sprendimuose. Pagal byloje nustatytas aplinkybes I. B., veikdamas tiesiogine tyčia, ne mažiau kaip šešis kartus iššovė į nukentėjusįjį A. J., padarydamas sužalojimus, vertinamus atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, todėl I. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatoriaus skundo teiginiai dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę atmestini.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra šioje straipsnio dalyje numatyta viena ar kelios iš šešių numatytų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo I. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė nuteistojo I. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Pagrindo pripažinti kasatoriaus atsakomybę lengvinančiomis kitas jo nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes nėra, nes I. B. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies, atlygino dalį išlaidų Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą, nukentėjusiajam žalos neatlygino.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. B. už padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažino paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nuteistajam I. B. skirti dar švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. B. (I. B.) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas