A-438-174-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-174/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00966-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, administracija) direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, kad po motinos S. J. mirties (2000 m. gruodžio 13 d.) paveldėjo turtinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją natūra. Nuosavybės teisės į dalį suformuotų žemės sklypų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje buvo atkurtos. Paaiškėjus, kad minėtoje teritorijoje yra daugiau laisvos valstybinės žemės nei administracija buvo suprojektavusi ir perdavusi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui, pareiškėjas 2009 m. liepos 13 d. kreipėsi į administracijos Miesto plėtros departamentą, kuris 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. A51-20671-(2.14.2.12-MP8) informavo, kad teritorijos Nr. 1, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 13, 14, 15, 16 ir dalis teritorijos Nr. 2 buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje priskirtos valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo raštu, kreipėsi į teismą, tačiau administracija nelaukdama, kol tarp šalių kilęs ginčas bus išspręstas teisme, priėmė Įsakymą leisti pradėti rengti apie 6150 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų administravimo skyriaus parengtus Žemės sklypo plano rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypo ribų schemą. Pažymėjo, kad administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. A51‑20671-(2.14.2.12-MP8) nurodė, jog teritorija Nr. 6 buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nes pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir bendrasis planas) ši teritorija yra bendro naudojimo teritorija, kurioje yra įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai ir sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas.

Pareiškėjo teigimu, nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi konkrečią ginčo teritoriją priskirti želdynams suformuoti, taip pat nėra konkretaus sprendimo dėl ginčijamo žemės sklypo svarbos vietos bendruomenei. Ginčo teritorijos priskyrimas valstybės išperkamai žemei, nes joje yra suformuoti želdynai, neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos tikslų, nes tai yra antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais tam tikros visuomenės grupės gerovės elementais.

Nesant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo infrastruktūros objektams ar bendroms gyventojų reikmėms, nurodyta teritorija negali būti priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl priimtas Įsakymas yra neteisėtas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į pareiškėjo skundą (b. l. 24–28, 113–115) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamu Įsakymu leidžiamas suformuoti atskirojo želdyno sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono teritoriją. Pagal (duomenys neskelbtini)gyvenamųjų rajonų išplanavimo projektą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V, pareiškėjo nurodytoje teritorijoje užstatymo galimybė nenumatyta. Tai bendro naudojimo teritorija, kurioje sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas. Bendrajame plane iki 2015 m. minėtas žemės sklypas patenka į teritoriją – rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo teritorijos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas sprendė, kad nėra kliūčių žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimui. Įsakymas yra suderintas su Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir jam įgyvendinti skirtų teisės aktų nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 159–162) pareiškėjo skundą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ panaikino.

Konstatavo, kad ginčas dėl teisės atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje išlikusius laisvus neužstatytus žemės sklypus, tarp kurių yra ir sklypas Nr. 6, buvo nagrinėjamas teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2599/2012 konstatavo, kad visuomenės poreikis sklypui Nr. 6 buvo nustatytas išimtinai formalaus kriterijaus pagrindu – remiantis administraciniu aktu, kuriuo nuspręsta rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir apskritai nevertinus objektyvių aplinkybių, kurios turėtų pagrįsti tiek patį visuomenės poreikį, tiek sudarytų administracinio sprendimo faktinį pagrindą.

LVAT minėtoje nutartyje pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų apie šio sklypo želdynus, realų naudojimą kokių nors visuomenės poreikių tenkinimui. Be to, pareiškėjas dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui šioje teritorijoje kreipėsi žymiai anksčiau, negu buvo priimtas minėtas administracijos direktoriaus įsakymas, o atsakovo teiginys, kad vasaros metu ši teritorija naudojama atrakcionams įrengti, nėra pakankama aplinkybė, patvirtinanti šios teritorijos poreikį visuomenės reikmėms. LVAT taip pat konstatavo, kad administracija objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų tokių poreikių tenkinimo būtinybę būtent šioje teritorijoje apskritai neįrodinėjo, o priimdama administracinį sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, kai jau buvo kilęs ginčas teisme tarp šalių, ignoravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad, skundą nagrinėjant teisme, administracinė procedūra neturi būti vykdoma, taigi piktnaudžiavo teise.

Atkreipė dėmesį, kad bendrasis planas iki 2015 metų ir jo sprendiniai ginčo teritorijoje nenumatė želdyno. LVAT, remdamasis prieš tai aptartais argumentais, įpareigojo administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp (duomenys neskelbtini), apie 6150 kv. m), nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamame administracijos Įsakyme yra nurodyta, jog žemės sklypo projekto rengimo tikslas yra suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirajam želdynui. Tačiau Teritorijų planavimo įstatyme, Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintose Detaliųjų planų rengimo taisyklėse, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintame Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtinta galimybė keisti žemės sklypo projekto rengimo tikslą, todėl darytina išvada, kad atsakovas, rengdamas žemės sklypo planą, negalės tinkamai įvykdyti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, kurias atsakovą įpareigojo atlikti LVAT. Be to, LVAT 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-269/2013 pažymėjo, kad ginčijamas Įsakymas yra nesuderinamas su prieš tai paminėtu LVAT įpareigojimu įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui. Šį įpareigojimą atsakovas privalo įvykdyti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalis), tačiau tam prieštarauja Įsakymas, kuris, kaip konstatavo ir LVAT, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais apie būtinybę minėtą teritoriją naudoti visuomenės poreikiams tenkinti, be to, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 daliai, nes buvo priimtas jau nagrinėjant skundą dėl ginčo teritorijos teisme.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 167–169), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad ginčijamo Įsakymo teisinė reikšmė buvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492‑2599/2012, kurioje pripažinta, jog administraciniai sprendimai (tame tarpe ir šis Įsakymas) nėra kliūtis atsakovui suformuoti ginčo teritorijoje žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Pažymi, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais. Nuosavybės teisės į žemę miestams iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnį grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai. Remiantis Tvarkos 106 punktu, sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priima Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktus žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus, suprojektuotus žemės sklypų planus.

Teigia, kad Želdynų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog želdynai planuojami Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad miestų teritorijose formuojamų valstybinės žemės sklypų esamoms susisiekimo komunikacijoms, aikštėms, miestų miškams, parkams, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti, kultūros paveldo objektų užimamų žemės sklypų planai, kurie yra parengti Vyriausybės nustatyta tvarka ir patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriaus, yra prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams.

Aprašo 4.3 punkte įtvirtinta, kad rengiant žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, yra suformuojami valstybinės žemės sklypai susisiekimo komunikacijoms, aikštėms, miestų miškams, parkams, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti, kultūros paveldo objektų ir vietovių užimami žemės sklypai. Aprašo 8 ir 40 punktuose nustatyta, kad žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimą organizuoja ir jį įsakymu tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Taigi, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatyme bei Apraše nustatyta tvarka, administracijos Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyrius 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. A121-15279(2.1.19-MP) pasiūlė Miesto plėtros departamento Žemės duomenų administravimo skyriui formuoti kadastrinius sklypus atskiriesiems želdynams įrengti, tame tarpe ir ties (duomenys neskelbtini) gatve (tarp (duomenys neskelbtini)). Ginčijamu Įsakymu buvo leista pradėti rengti apie 6150 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, bei nustatyta, kad žemės sklypo rengimo tikslas – suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirajam želdynui.

Želdynų bei želdinių funkcinė paskirtis yra ne tik užtikrinti žmonių rekreacijos, poilsio galimybes, bet ir bendrą vietovės ekologinį stabilumą, žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygų palaikymą ir gerinimą. Šalia suplanuoto atskirojo želdyno esančios teritorijos yra pakankamai tankiai urbanizuotos, todėl atskirojo želdyno reikalingumas neabejotinas. Pagal (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų rajonų išplanavimo projektą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą tvirtinimo“, pareiškėjo nurodytoje teritorijoje nenumatyta užstatymo galimybė.

Tai bendro naudojimo teritorija, kurioje sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas. Bendrajame plane iki 2015 m. minėtas žemės sklypas patenka į teritoriją – rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo tankio teritorijos.

Taigi nėra jokios būtinybės naikinti skundžiamą Įsakymą, nes yra tikslinga rengti apie 6150 kv. m žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir, jį parengus, pateikti dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai nuosavybės teisių atkūrimui.

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“.

Šiuo įsakymu nutarta leisti pradėti rengti apie 6150 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo šis žemės sklypas būtų priskiriamas valstybės išperkamai žemei, jame įrengiant želdyną.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia, jog ginčo žemės sklype (tarp (duomenys neskelbtini), apie 6150 kv. m), buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, būtų suformuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises.

Byloje taip pat nustatyta, kad tarp šios bylos šalių dėl to paties žemės sklypo, dėl tų pačių aplinkybių – žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, t. y., dėl to paties faktinio pagrindo, buvo anksčiau jau sprendžiamas ginčas teismine tvarka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-2599/2012.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. priėmė nutartį, kuria įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp (duomenys neskelbtini), apie 6150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodytas realus ginčo žemės sklypo naudojimo kokių nors visuomenės poreikių tenkinimui faktas bei objektyvi būtinybė šį sklypą naudoti tokių poreikių tenkinimui. Šioje nutartyje teismas taip pat įvertino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, padarydamas išvadą, kad šiame įsakyme konstatuotas visuomenės poreikis yra formalaus pobūdžio, nepagrįstas objektyviais įrodymais, kurio nepatvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų, nes šio plano sprendiniai ginčo teritorijoje nenumatė želdyno. Be to, teismas konstatavo, jog atsakovas priimdamas šį įsakymą, kai jau buvo kilęs ginčas teisme tarp šalių, ignoravo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad skundą nagrinėjant teisme, administracinė procedūra neturi būti vykdoma. Tokį atsakovo veiksmą teismas pripažino piktnaudžiavimu jam suteiktomis teisėmis, kurias jis pašalinti gali pats savo iniciatyva, panaikindamas šį įsakymą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad byloje ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. A30-421 nepagrįstumas bei neteisėtumas yra nustatyta tvarka konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurio iš naujo įrodinėti nebereikia.

Tai savo ruožtu lemia, kad priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai taip pat yra paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir jų iš naujų vertinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas