A-1067-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1067-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01186-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su prašymu (b. l. 4–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2003–2009 m. – 993,31 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2003–2009 m. laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti jį tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta. Kadangi nebuvo išduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003–2009 m. laikotarpiu, įgijo teisę į neišduotų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų (toliau – ir Normos) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 12–13) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Normose bei Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Taip pat pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, prašė jo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 21–25) atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnui už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pareiškėjas atlieka tarnybą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Teismas vadovavosi Statuto 18 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Tvarkos 1, 2, 3, 4 punktais. Nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neginčija fakto, jog, pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2003–2009 m. nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. liepos 23 d. pažymoje Nr. S-19856. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė teismo priteisti jo patirtą žalą dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas nagrinėjamu atveju jau yra pasibaigęs. Žalą pareiškėjas kildino iš to, jog jis tarnybos metu turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Teismas taip pat vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais. Pažymėjo, jog šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolius. Pareiškėjas šiuo metu negalėjo pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertino išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir apskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją. Spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinės uniformos dalių ir jų vertės: 2003 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 405 Lt vertės, 2004 m. – 717,50 Lt vertės, 2005 m. – 452,65 Lt vertės, 2006 m. – 852,30 Lt vertės, 2007 m. – 312,80 Lt vertės, 2008 m. – 432,80 Lt vertės, 2009 m. – 138 Lt vertės. Iš viso 2004–2009 m. pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė yra 3 311,05 Lt.

Teismas nurodė, kad prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Teismas nustatė, kad atsakovas nagrinėjamam ginčui prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. Atsižvelgęs į CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalis, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti jį tarnybine uniforma, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 20 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003–2009 m. laikotarpį.

Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino nepraleidimą, nurodė, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010–2013 m. laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-2259-428/2014. Remdamasis paminėta administracine byla, teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 17 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš šios bylos akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus 2003–2009 m. laikotarpiu. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2259-428/2014 įsiteisėjo 2014 m. liepos 19 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 20 d., trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003–2009 m. neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti, pareiškėjui kreipiantis 2014 m. rugpjūčio 20 d., buvo praleistas.

Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2003–2009 m. laikotarpį, todėl nepatenkino prašymo dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 28–31) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas iki šiol nėra išdavęs jam tarnybinės uniformos dalių, tuo pažeisdamas Statute įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis. Patirta materialinė žala susidarė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str. 8 d.). Šis įstatymo pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (CK 1.127 str.). Šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, todėl negali būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nustatyta tvarka negaudamas teisėtai priklausančios uniformos ir jos dalių, pasibaigus jų nešiojimo terminui, buvo priverstas tarnybos metu naudoti nuosavą avalynę bei drabužius. Dėl to jam priteistina piniginė kompensacija, kaip adekvatus ir proporcingas patirtiems finansiniams nuostoliams dėl tarnybinės uniformos ir jos dalių neišdavimo nustatytu laiku atlyginimas. Teismas faktiškai pateisino atsakovo neteisėtą neveikimą. Be to, teismas nesivadovavo ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nėra išnagrinėta analogiška administracinė byla Nr. I-3323-414/2014). Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 34–35) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą 2003–2009 m. laikotarpiu už neišduotas tarnybines uniformas ir jų dalis pareikšti pareiškėjui kreipiantis į teismą 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo praleistas. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino prašymui paduoti. Teismas jau buvo įpareigojęs jį atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-2259-428/2014 už 2010–2013 m. laikotarpį. Akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinojo) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus 2003–2009 m. laikotarpiu. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo (Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos - statutinio pareigūno) teisės dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą gynimo. Pareiškėjas nurodo, kad ši jo teisė nuo 2003 m. iki 2009 m. atsakovo buvo pažeidžiama teisės akto (Tvarkos) nustatyta tvarka laiku jam neišdavus naujų (jo išvardytų) tarnybinės uniformos dalių, vietoje tų, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, bei neišmokėjus jam piniginių kompensacijų (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas), kurios pagal Tvarkos nuostatas galėjo būti mokamos vietoje natūra neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių tais atvejais, kai tam tikros uniformos dalies dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Iš pareiškėjo teismui paduoto prašymo matyti, kad paminėtą (pareiškėjo teigimu, atsakovo pažeistą) teisę jis prašo apginti, teismui priteisiant jam iš atsakovo dėl neišmokėtos paminėtos piniginės kompensacijos jo patirtą turtinę žalą (šios žalos dydį pareiškėjas sieja ir tapatina su jam neišmokėtos piniginės kompensacijos dydžiu).

Spręsdama klausimą dėl pareiškėjo teismui nurodytų argumentų bei prašymų pagrįstumo, kolegija pirmiausia pasisako dėl teisinio ginčo santykių reglamentavimo.

Teisiniai santykiai dėl Kalėjimų departamento pareigūno tarnybinės uniformos įstatymo lygmeniu reglamentuojami Statuto 18 straipsnio, kuriame nurodyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika (1 d.); pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (2 d.); tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.).

Aiškindama nurodytą teisės normą, kolegija pažymi, kad nustatyto pavyzdžio tarnybinės uniformos nešiojimas (jos nešiojimo būtinumas) nustatytas imperatyviu būdu. Tai reiškia, kad, pareigūnui atliekant tarnybines pareigas (vykdant tarnybą), nei jis pats, nei įstaiga, kurioje jis tarnauja, neturi teisės nesilaikyti šio imperatyvo, t. y. vietoje tarnybinės uniformos (vietoje atskirų jos dalių) pareigūnas negali nešioti kitokios aprangos, o įstaiga, kurioje jis tarnauja, negali leisti jam tai daryti arba kitaip toleruoti tarnybinės uniformos (jos dalių) nenešiojimą. Aptariamo straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, turi būti suprantama ir aiškinama kaip įstatymo įtvirtintas imperatyvas (pareigūnui nustatyta socialinė garantija), pagal kurį (kurią) pareigūnas neturi naudoti savo asmeninių lėšų tarnybinei uniformai įsigyti arba jai prižiūrėti po to, kai teisės akto nustatyta tvarka ji yra (turi būti) pripažįstama nusidėvėjusia. Išvardytos aptariamo straipsnio nuostatos (kaip jau buvo pažymėta) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jos negali būti paneigtos arba pakoreguotos, keičiant jų esmę, įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose, kurių priėmimas straipsnio 3 dalimi yra priskirtas teisingumo ministro kompetencijai. Tai reiškia, kad Normų ir Tvarkos nuostatos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus imperatyvus, o bent kokie neaiškumai ar abejonės dėl jų taikymo turi būti spręstini šių imperatyvų naudai.

Pasisakydama dėl įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyto ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kolegija pažymi, kad Normų nuostatos yra skirtos nustatyti pareigūno tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo terminus, t. y. kalendoriniais metais apibrėžtus terminus, kuriems suėjus teisės taikymo požiūriu preziumuojama, kad tam tikra tarnybinės uniformos dalis yra nusidėvėjusi, ir dėl to nėra tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį. Tvarkos nuostatos yra skirtos nustatyti tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo tvarką, kurioje, be kita ko, numatyta galimybė vietoje naujos uniformos ar jos atskiros dalies, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, išmokėti pareigūnui 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas, dydžio piniginę kompensaciją. Tai matyti iš Tvarkos (2003-04-25 įsakymo Nr. 128 redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01), kurioje nurodyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija - 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas (1 p.); pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (2 p.); Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija (3 p.);<...> nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija (4 p.).

Aiškindama Tvarkoje nurodytos piniginės kompensacijos reikšmę, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą Statuto 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų imperatyvų pobūdį, pažymi, kad, viena vertus, tokia kompensacija (jos mokėjimas) negali būti nukreipta į pareigūno teisės gauti naujas (vietoje nusidėvėjusių) tarnybinės uniformos dalis paneigimą. Kompensacijos išmokėjimo galimybė yra sąlygojama subjektyvių faktorių – pareigūno rašytiniu būdu išreikštos valios (pageidavimo) gauti šią kompensaciją bei įstaigos direktoriaus sutikimo išmokėti tam tikrą kompensaciją, kuris, savo ruožtu, yra sąlygojamas tarnybinės uniformos (jos dalies) būklės po to, kai yra pasibaigęs jos (uniformos arba jos dalies) Normose nustatytas dėvėjimo terminas, t. y. objektyvaus faktoriaus.

Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš nurodytų Tvarkos nuostatų, lemiamą reikšmę piniginės kompensacijos išmokėjimo procedūrai prasidėti turi pareigūno pageidavimas (rašytinis prašymas) gauti šią kompensaciją po to, kai pasibaigė tam tikros tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo terminas. Tai reiškia, kad, nesant tokio pageidavimo, įstaigos pareiga išduoti pareigūnui naujas tarnybinės uniformos dalis (vietoje dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs) išlieka neatsižvelgiant į tai, kad po paminėto termino suėjimo tam tikra uniformos dalis objektyviai gali būti tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas prašymo dėl piniginės kompensacijos padavimas yra pareigūno teisė, o ne jo pareiga. Taip pat pažymėtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas pareiga sudaryti sąlygas paminėtam pareigūno prašymui paduoti – surašyti ir pildyti Tvarkos 3 punkte numatytą kiekvieno pareigūno žiniaraštį – yra nustatyta įstaigai, kurioje pareigūnas tarnauja. Kita vertus, kolegija pažymi, kad Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos paskirtis negali būti suprantama kaip pareigūno piniginis paskatinimas tinkamai prižiūrėti jam išduotą tarnybinę uniformą, nes kitaip būtų paneigta ir iškreipta Normose nustatytų uniformos dėvėjimo terminų esmė.

Piniginės kompensacijos išmokėjimo paskirtis turi būti suprantama ir aiškinama kaip pareigūno asmeninių lėšų (arba pinigais įvertinamų veiksmų vertės) sugrąžinimas arba išmokėjimas į priekį tam, kad būtų užtikrintas aukščiau nurodytas Statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas, pagal kurį pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma nemokamai. Pastebėtina, kad aptariamo piniginės kompensacijos konkretaus dydžio (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas) nustatymas teisės akte reiškia, kad pareigūnas neprivalo įrodinėti patirtų išlaidų turėjimo fakto.

Šis faktas preziumuojamas paties teisės akto, o pareigūnas, išreikšdamas pageidavimą gauti aptariamą piniginę kompensaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tuo, kad paminėtas kompensacijos dydis yra adekvatus jo turėtoms (galimoms) išlaidoms palaikyti tarnybinės uniformos (jos dalių) tinkamumą dėvėti ir po jų dėvėjimo termino pasibaigimo.

Kolegija, pasisakydama dėl paminėtų materialinės teisės normų aukščiau pateikto aiškinimo, taip pat pažymi, kad jis (nurodytas aiškinimas) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 (kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra analogiškos nagrinėjamai bylai) suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Tai taip pat patvirtina būtinumą laikytis tokio aiškinimo šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 ir 2 d.).

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčijama, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2003 m. iki 2009 m.) jam nebuvo išduodamos naujos jo turimos tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminai (nustatyti Normose) buvo pasibaigę. Byloje taip pat nėra kvestionuojama aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymais išmokėti jam Tvarkos 1 punkte nurodytas pinigines kompensacijas (atitinkamai, šios kompensacijos pareiškėjui nebuvo mokamos). Išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjo teisė dėvėti Normų taikymo prasme tinkamą tarnybinę uniformą atsakovo buvo pažeista, t. y. konstatuoti faktą, kad atsakovas nesielgė pareiškėjo atžvilgiu taip, kaip to iš jo reikalavo teisės aktų (Normų ir Tvarkos) nuostatos.

Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtose administracinėse bylose (Nr. A261-1032/2014 ir Nr. A-810-662/2015) pateiktus išaiškinimus, tokio pobūdžio bylose statutinių įstaigų (atsakovo) daromas pareigūnų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas pripažįstamas tęstinio pobūdžio pažeidimu. Todėl juo padaryta žala teismo atlygintina visa apimtimi.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (ABTĮ 143 str.) ir nauju sprendimu patenkina pareiškėjo skundą – priteisia jam žalos atlyginimui iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 993,31 Lt, t. y. 287,68 Eur, sumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 287,68 eurų (dviejų šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų ir 68 euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis