2K-127/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00413-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Nijolei Frolovai,

gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį arešto bausme devyniasdešimčiai parų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėtiems interesams, būtent: 2011 m. gegužės 29 d., apie 16 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas fiziškai susidoroti – sulaužyti kojas, rankas, o jei reikės ir „užkasti“, baugindamas nukentėjusiuosius tuo, kad jis yra žinomas nusikalstamo pasaulio atstovas – nuteistojo iki gyvos galvos S. G. „dešinioji ranka“, kad jis pats yra teistas už sunkius nusikaltimus, kad ant jo „kaba“ 16 neišaiškintų nužudymų, taip panaudodamas kitokią psichinę prievartą, pareikalavo iš I. ir A. S. sumokėti po 10 000 Lt (iš viso 20 000 Lt) už tai, kad 2011 m. gegužės 28 d. jie sumušė V. ir V. S. 2011 m. gegužės 31 d. nukentėjusiųjų motinai J. S. geranoriškai sumokėjus V. ir V. S. po 250 Lt, šie pareiškė, kad niekam pretenzijų neturi ir patvirtino tai raštiškai, tačiau A. G., žinodamas apie tai, kad V. ir V. S. buvo atlyginta žala ir jie niekam pretenzijų neturi, tęsė savo nusikalstamus veiksmus – 2011 m. birželio 13 d., apie 17-18 val., atvyko į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiam I. S. pareiškė, kad jis ir jo brolis A. S. privalo sumokėti 5000 Lt iki 2011 m. birželio 15 d. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, A. G. 2011 m. birželio 15 d., apie 16 val., vėl atvyko į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiai J. S. pareiškė, kad jos sūnūs I. ir A. S. skolingi jam 5000 Lt už V. ir V. S. sumušimą. J. S. atsakius, kad jos sūnūs tokių pinigų neturi, A. G. pareiškė, kad vis tiek arba ji, arba jos sūnūs turės sumokėti.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Danėlius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį su pakeitimais: A. G. pripažinus kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, paskirti jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. G., netinkamai pritaikė BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktą civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl žalos padarymo. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad broliai I. ir A. S. pripažino žalos padarymo broliams V. ir V. S. faktą, suvokė savo pareigą kompensuoti padarytą žalą. Išteisintasis A. G. veikė brolių V. ir V. S. naudai, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tarp išteisintojo A. G. ir nukentėjusiųjų I. ir A. S. buvo susiklostę teisiniai santykiai. A. G. veika negali būti pateisinama teisingumo principo įgyvendinimu, nes fizinio asmens teisingumo vykdymas visiškai prieštarauja bendriesiems teisės principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-111/2011), be to, taip teismui pavestos teisingumo vykdymo funkcijos iš esmės deleguojamos fiziniam asmeniui ir laikomos jo atsakomybę šalinančia aplinkybe. Byloje nustatyta, kad, įgyvendindamas turimą (galimą) subjektinę teisę, A. G. sąmoningai ignoravo įstatymo reikalavimus, nes nesikreipė nei į policiją, nei į teismą, o tiesiog savarankiškai agresyviai reikalavo įgyvendinti savo turimą (galimą) teisę, darydamas veiką, jis naudojo psichinę prievartą tiek prieš I. ir A. S., tiek prieš jiems artimą asmenį – jų motiną J. S. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas motyvavo didelės žalos nukentėjusiesiems padarymą, nurodydamas tokias faktines bylos aplinkybes, kaip kaltinamojo grasinimą nukentėjusiesiems išsukinėti rankas ir kojas, užkasti, pasodinti į kalėjimą, jei nemokės pinigų, A. S. nurodomas aplinkybes, kad dėl A. G. grasinimų jis patyrė stresą, išvyko dirbti į užsienį, jo žmona bijojo išteiti į kiemą, o jo brolis I. S. ir motina J. S. persikėlė gyventi kitur. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl žalos padarymo yra objektyvios, jų pakanka įrodyti nukentėjusiesiems padarytą didelę žalą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo didelės žalos požymio, yra nepagrįsta.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas paskyrė A. G. aiškiai per švelnią, neadekvačią jo asmenybei ir padarytai nusikalstamai veikai bausmę, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendis taisytinas ir jam skirtina bausmė, griežtesnė nei BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. A. G. nusikaltimą, už kurį pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas šioje byloje, įvykdė neišnykus teistumui už anksčiau padarytus sunkius nusikaltimus, būdamas pavojingas recidyvistas, todėl pagal BK 56 straipsnio 2 dalį jam turėjo būti skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Be to, A. G. bylos nagrinėjimo teisme metu davė klaidinamus parodymus, siekdamas išvengti baudžiamojo persekiojimo, ir nesigaili dėl padaryto nusikaltimo. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jis nerodo noro keisti gyvenimo būdą, o gąsdina nukentėjusiuosius savo kriminaline praeitimi, baugina anksčiau padarytais nusikaltimais. Jis padarė vieną apysunkį savanaudišką nusikaltimą, savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl to A. G. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė turi būti sugriežtinta.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.

A. G. buvo atiduotas teismui kaltinant padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl turto prievartavimo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu A. G. veika buvo perkvalifikuota į BK 294 straipsnio 2 dalį, nuteisiant už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėtiems interesams.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisindamas A. G. dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino objektyviuosius savavaldžiavimo sudėties požymius, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamoji atsakomybė už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai. Byloje nėra duomenų, kad A. G. ir nukentėjusieji I. ir A. S. būtų kokio nors teisinio santykio subjektai, kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą, kad A. G. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo. Byloje surinkti duomenys taip pat nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. G. nukentėjusiesiems padarė didelę žalą. Reikalavimas atlyginti padarytą žalą nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia A. G. aiškinimo, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą buvo siejamas su teisingumo principo įgyvendinimu.

Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendyje nustatytą veikos kvalifikaciją pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

BK 294 straipsnio 1 dalyje atsakomybė numatyta tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 29 d., apie 16 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas fiziškai susidoroti – sulaužyti kojas, rankas, o jei reikės ir „užkasti“, baugindamas nukentėjusiuosius tuo, kad jis yra žinomas nusikalstamo pasaulio atstovas – nuteistojo iki gyvos galvos S. G. „dešinioji ranka“, kad jis pats yra teistas už sunkius nusikaltimus, kad ant jo „kaba“ 16 neišaiškintų nužudymų, taip panaudodamas kitokią psichinę prievartą, pareikalavo iš I. ir A. S. sumokėti po 10 000 Lt (iš viso 20 000 Lt) už tai, kad 2011 m. gegužės 28 d. jie sumušė V. ir V. S. 2011 m. gegužės 31 d. nukentėjusiųjų motinai J. S. geranoriškai sumokėjus V. ir V. S. po 250 Lt, šie pareiškė, kad niekam pretenzijų neturi ir patvirtino tai raštiškai, tačiau A. G., žinodamas apie tai, kad V. ir V. S. buvo atlyginta žala ir jie niekam pretenzijų neturi, tęsė savo nusikalstamus veiksmus – 2011 m. birželio 13 d., apie 17-18 val., atvyko į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiam I. S. pareiškė, kad jis ir jo brolis A. S. privalo sumokėti 5000 Lt iki 2011 m. birželio 15 d. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, A. G. 2011 m. birželio 15 d., apie 16 val., vėl atvyko į butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiai J. S. pareiškė, kad jos sūnūs I. ir A. S. skolingi jam 5000 Lt už V. ir V. S. sumušimą. J. S. atsakius, kad jos sūnūs tokių pinigų neturi, A. G. pareiškė, kad vis tiek arba ji, arba jos sūnūs turės sumokėti.

A. G. padarytus veiksmus baudžiamosios teisės požiūriu galima skirstyti į du epizodus, t. y. iki 2011 m. gegužės 31 d., kai nukentėjusiųjų motinai J. S. geranoriškai sumokėjus V. ir V. S. po 250 Lt, šie pareiškė, kad niekam pretenzijų neturi ir patvirtino tai raštiškai, ir po šios datos, kai A. G. vis vien reikalavo sumokėti 5000 Lt. Jei A. G. reikalavimą broliams S. sumokėti nukentėjusiesiems 20 000 Lt dar galima įvardyti kaip savavaldžiavimą, tai paskesni A. G. reikalavimai, kad broliai S. sumokėtų 5000 Lt, nėra pagrįsti jokia tariama teise ir gali būti įvardijami tik kaip turto prievartavimas. Tačiau prokuroras kasaciniame skunde nekelia reikalavimo kvalifikuoti veiką taip, kaip buvo suformuluota kaltinamajame akte, o teisėjų kolegija negali išeiti už kasacinio skundo ribų ir griežtinti atsakomybę. Kolegija neturi galimybių dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinį skundą buvo padavęs nuteistasis, kuris prašė jį išteisinti. Kita vertus, kolegija negali dėl šios dalies tenkinti prokuroro kasacinio skundo, nes dėl pirmiau nurodytų aplinkybių laiko, kad šiame epizode nėra savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties.

Dėl A. G. reikalavimo broliams S. sumokėti nukentėjusiesiems 20 000 Lt baudžiamojo teisinio vertinimo, pažymėtina, kad šioje veikoje yra kai kurių požymių, atitinkančių BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės gynimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taip veikdamas asmuo pats imasi vykdyti teisingumą, pavyzdžiui, nesikreipdamas į teismą jėga atima iš skolininko turtą arba verčia jį įvykdyti prievolę panaudodamas prievartą. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad būtinasis savavaldžiavimo požymis – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tačiau apylinkės teismas neteisingai aiškino įstatymą, teigdamas, kad pagal teismų praktiką savavaldžiavimas, padarytas panaudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstama veika ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio. Apylinkės teismas teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad savavaldžiavimo požymiai – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams ir psichologinio ar fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusį asmenį – yra alternatyvūs, t. y. tam, kad būtų galima spręsti, ar nusikalstama veika atitinka nusikalstamą veiką, nurodytą BK 294 straipsnyje, pakanka vieno iš nurodytų požymių buvimo. Nurodymas, kad psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, būtų perteklinis ir nebereikalingas. Remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine byla Nr. 2K-464/2007. Kolegija sutinka, tokia praktika buvo. Tačiau vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 pažymėta, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ir didelės žalos, ir smurto požymius. O šioje byloje, nors apylinkės teismas inkriminavo ir didelės žalos, ir psichinio smurto požymius, tačiau nepakankamai motyvavo didelės žalos padarymo požymį.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje esminis šios nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas – nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, be motyvų. Be to, teismo išvada dėl kilusių padarinių yra prieštaringa: viena vertus, teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad A. G. neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą, kita vertus, teismas pripažino, kad nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl patirtos neturtinės žalos yra prieštaringi, ir konstatavo, kad jis tokios žalos nepatyrė, ir todėl jo civilinį ieškinį atmetė. Byloje taip pat nėra nustatytų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusieji S. patyrė kokią nors turtinę žalą. Prokuroras nesutinka su tokiomis išvadomis ir teigia, kad didelės žalos požymį rodo tokios faktinės bylos aplinkybes, kaip kaltinamojo grasinimai nukentėjusiesiems išsukinėti rankas ir kojas, užkasti, pasodinti į kalėjimą, jei nemokės pinigų, be to, dėl A. G. grasinimų A. S. pastarasis patyrė stresą, išvyko dirbti į užsienį, žmona bijojo išeiti į kiemą, o brolis I. ir motina J. persikėlė gyventi kitur. Tačiau iš bylos negalima spręsti, kad A. S. išvykimas į užsienį, o jo brolio ir motinos persikėlimas gyventi kitur buvo A. G. grasinimų padarinys. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo motyvu, kuris buvo vienas iš pagrindų A. G. išteisinti.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vienas apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvų, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai, o byloje nėra duomenų, kad A. G. ir nukentėjusieji I. ir A. S. būtų kokio nors teisinio santykio subjektai, kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą, kad A. G. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, nurodo ne ką nors kitą, o turto prievartavimo nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Piesliakas