A-552-695-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-695/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01240-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 70–74, 140–147), prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininko 2012 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 20-TE-304 „Dėl viršilos R. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą bei priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad ji vidaus tarnyboje tarnavo 16 metų, paskutiniu metu – Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados vyresniąja postine, t. y. buvo statutinė valstybės tarnautoja. Kauno AVPK Personalo skyrius, remdamasis vidaus reikalų ministro 2012 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. 1V-880 redakcijos 1.2.10 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad sveikatą privaloma pasitikrinti, kai vidaus tarnybos sistemoje ištarnauta 9 ar 16 metų, išdavė pareiškėjai siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) privalomam sveikatos patikrinimui dėl tinkamumo tarnybai.

CMEK, konstatavusi 2007 metais autoįvykio metu patirtą stuburo traumą ir neatsižvelgusi į pareiškėjos individualų tinkamumą, nevertindama realios jos sveikatos būklės, 2012 m. balandžio 2 d. surašė ligos liudijimą Nr. 1559, kurio 7 punkte nurodė, kad pareiškėja yra netinkama tolesnei vidaus tarnybai pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1V-380/V-618 „Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymosi įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado“ (toliau – ir Sąvadas) I, II ir III skiltis.

Kauno AVPK viršininkas, remdamasis CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės 2012 m. balandžio 2 d. ligos liudijimu Nr. 1559 (toliau – ir Ligos liudijimas Nr. 1559) ir vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – Statutas), 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2012 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 20-TE-304 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Pareiškėjos teigimu, CMEK neatliko individualaus jos sveikatos būklės patikrinimo, rėmėsi tik medicininiais dokumentais apie 2007 metais patirtą stuburo traumą ir šią diagnozę priskyrė Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 papunktyje nustatytai ligai su labai ryškiu funkciniu sutrikimu.

Priskyrus diagnozę Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 papunkčiui, pareiškėja tapo netinkama tarnybai pagal visas Sąvado skiltis. CMEK sveikatos patikrinimą atliko neobjektyviai, formaliai, nesivadovavo protingumo kriterijais. CMEK savo sprendimą grindė tuo, kad rentgenogramoje matyti stuburą fiksuojanti operacija, kuri prilyginta Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 papunkčiui, todėl Sąvadas nenustato pareiškėjos individualaus sveikatos būklės tyrimo. Pareiškėja pažymėjo, kad mažesni funkcijos sutrikimai turi būti vertinami pagal Sąvado taikymo paaiškinimų 34.2 ir 34.3 papunkčius, priklausomai nuo tikrinamojo fizinio aktyvumo, būklė turi būti vertinama individualiai.

Dėl 2007 metais patirtos stuburo traumos pareiškėja nė karto nebuvo nedarbinga, jautėsi ir jaučiasi puikiai, kiekvienais metais laiko fizinio pasirengimo įskaitas, profilaktiškai tikrinasi sveikatą ir yra pripažinta tinkama tarnybai. Sąvado taikymo paaiškinimų 34 punktas turi būti klasifikuojamas papunkčiais pagal funkcijos sutrikimo mastą, o būklė po stuburą tvirtinančios operacijos turi būti vertinama individualiai. Pareiškėja mano, kad jos atleidimas iš darbo neteisėtas dar ir dėl to, jog darbdavys nesilaikė Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse jam nustatytos pareigos, nesikreipė dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo atleidžiant pareiškėją iš darbo.

Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 78–79) nurodė, kad iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Personalo valdybos 2012 m. sausio 17 d. buvo gautas raštas Nr. 5-3-S-35, kuriame nurodyta vadovautis ir užtikrinti vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-880 10.6 papunkčio vykdymą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja tuo metu jau buvo ištarnavusi vidaus tarnybos sistemoje 16 metų, 2012 m. kovo 12 d. jai buvo išduotas siuntimas į CMEK dėl tinkamumo tarnybai nustatymo. CMEK Ligos liudijime Nr. 1559 konstatavo, kad, vadovaujantis Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 papunkčiu, pareiškėja netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis, bei kad liga ir sveikatos problema nesusijusi su tarnyba ar su pareigų atlikimu. Pareiškėja, remiantis Ligos liudijimu Nr. 1559 ir vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ginčijamu įsakymu buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. balandžio 3 d., nes esant tokiai CMEK išvadai, pareiškėja toliau negali atlikti pareigų. Statuto 43, 44 straipsniai nustato, kad skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos kitu pagrindu, t. y. kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai. Esant šiam atleidimo iš tarnybos pagrindui, įstatymas nenustato, jog reikalingas išankstinis profesinės sąjungos sutikimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras (toliau – ir VRM Medicinos centras) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 95–101) grindė teisės aktais, reglamentuojančiais ekspertizės dėl tinkamumo vidaus tarnybai CMEK atlikimą. VRM Medicinos centras pabrėžė, kad atliekant ekspertizes visais atvejais yra atsižvelgiama į kokias pareigas vidaus tarnyboje yra pretenduojama, kokias pareigas eina ir kokiai Sąvado skilčiai – I, II ar III – yra priskiriamos šios pareigos, nes nuo Sąvado skilties priklauso, ar bus taikomi tinkamumo vidaus tarnybai didesni, ar mažesni sveikatos būklės reikalavimai. Sprendimą dėl pareigų priskyrimo Sąvado I, II ar III skilčiai priima vidaus reikalų statutinė įstaiga, į kurią tarnauti pretenduojama arba kurioje einama atitinkamas pareigas, ir kuri nukreipia į ekspertizę. CMEK neįpareigota vertinti, kaip buvo tikrinamas pareiškėjos fizinis pasirengimas ir kaip ji atliko jai privalomus fizinius pratimus. Fizinius pratimus pareiškėja R. T. atliko 2008 m. gegužės 12 d., 2009 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 14 d., 2011 m. gegužės 9 d., nors UAB „Šilainių šeimos sveikatos centro“ gydytojų konsultacinė komisija, atsižvelgdama į pareiškėjai R. T. nustatytą diagnozę – būklė po L2 stuburo slankstelio kompresinio lūžio, nerekomendavo atlikti fizinio pasirengimo pratybų iki 2010 m. gruodžio 31 d. CMEK nustatyta diagnozė pagal TLK-10-AM kodą T91.1 buvo nustatyta ir atliekant pareiškėjai privalomus periodinius profilaktinius sveikatos patikrinimus. CMEK tinkamai taikė Sąvado 34.1 punkto ir Sąvado 34.1 punkto paaiškinimų reikalavimus, ir savo priimtą neigiamą pareiškėjai R. T. ekspertinį sprendimą išsamiai pagrindė 2012 m. balandžio 2 d. ekspertiniame pagrindime. Esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam atleidimo pagrindui, kuris nepriklauso nei nuo darbdavio, nei nuo pareiškėjos valios, o priklauso nuo objektyvių priežasčių, jokio išankstinio profesinės sąjungos sutikimo ne tik, kad nereikia, bet ir negali būti, nes tai prieštarautų ne tik Statuto reikalavimams, bet ir logikai. Šiuo atveju nesvarbu, ar pareiškėja R. T. yra tik profesinės sąjungos narė, ar yra profesinės sąjungos renkamojo organo narė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 20-TE-304 „Dėl viršilos R. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1 punktą, kuriuo ji 2012 m. balandžio 3 d. buvo atleista iš vidaus tarnybos; grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados vyresniosios postinės pareigas; priteisė R. T. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo, skaičiuojant nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. spalio 8 d.) įskaitytinai 32 683,14 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 118,42 Lt (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Teismas nustatė, kad pagal 2012 m. balandžio 2 d. CMEK ekspertinį sprendimą, pareiškėjos netinkamumą tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II, III skiltis lėmė diagnozės T91.1 ir M42.16, kurios patenka į Sąvado 34 punkte nurodytą ligų ir sveikatos problemų grupę „Stuburo ir krūtinės ląstos organų ligos, vystymosi ydos, pažeidimų ir ligų padariniai“. Nustatytos gretutinės ligos ir sveikatos problemos (kodai pagal TLK-10-AM: H52.2; L90.50; L81.8) pareiškėjos tinkamumo tolesnei tarnybai įtakos neturėjo.

Vadovaudamasis vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtintu Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtintu Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymosi įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvadu teismas patikrino CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą. Teismas konstatavo, kad CMEK ekspertiniame pagrindime iš esmės rėmėsi stuburo 1/s dalies rentgenograma, kuri atlikta 2007 m. sausio 2 d., 2007 m. stacionarinio operacinio gydymo duomenimis, 2012 m. balandžio 2 d. stuburo juosmeninės dalies rentgenograma, kurioje pateikta išvada: „būklė po L2 kompresinio lūžimo ir sutvirtinimo metaline plokštele su varžtais. Yra antrinė torokoliumbalinės dalies osteochondrozė ir spondilioartrozė“, nustatydama pareiškėjai diagnozę – juosmeninės stuburo dalies L2 slankstelio kompresinio lūžimo ir osteosintezės (2007 m. liepos 10 d.) padariniai. Tokia išvada nepagrįsta išsamiu konkrečių aplinkybių ištyrimu ir yra formali. Iš esmės apsiribota tik konstatavimu, kad pagrindinės ir gretutinės ligos bei sveikatos sutrikimai pagal TLK-10-AM kodus yra: M42.16, H52.2, T91.1, L90.50, L81.8 ir, remiantis Sąvado 34.1 punktu, pareiškėja buvo pripažinta netinkama tolesnei vidaus tarnybai. Iš esmės tokią išvadą lėmė pareiškėjos būsena po stuburą fiksuojančios operacijos 2007 m. liepos 10 d. Tačiau nebuvo individualiai tirta ir nustatyta, ar stuburą fiksuojanti operacija yra dėl nesikonsoliduojančių lūžimų ar (ir) kitų susirgimų bei, ar minėtos priežastys sąlygojo tai, jog metalinės konstrukcijos nepašalintos, t. y. stuburo fiksacija buvo išlikusi ir tyrimo metu, nors Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 papunktyje nurodyta, kad šiam papunkčiui priskiriama būsena po stuburą fiksuojančių operacijų dėl nesikonsoliduojančių lūžimų ar (ir) kitų susirgimų.

Teismas nustatė, kad Sąvado taikymo paaiškinimuose detalizuota, kad 34.1 papunkčiui priskiriama būsena po stuburą fiksuojančių operacijų dėl nesikonsoliduojančių lūžimų ir (ar) kitų susirgimų. Teisme apklaustas specialistas patvirtino, kad pareiškėjai po stuburo operacijos (L1-L2-L3 slankstelių fiksacijos metaline plokštele) slankstelis L2 suaugęs tinkamai, taigi tokia būsena negali būti priskirtina būsenai po stuburą fiksuojančių operacijų dėl nesikonsoliduojančių lūžimų ar (ir) kitų susirgimų. Šių aplinkybių CMEK išsamiai netyrė ir nevertino, nepakankamai vadovavosi Sąvado taikymo paaiškinimais, nepasinaudojo Aprašo 21 punkte numatyta galimybe ekspertizės metu pasitelkti kitus gydytojus specialistus, šiuo atveju stuburo ligų specialistą tam, kad būtų išsiaiškintos visos svarbios aplinkybės ir tinkamai pagrįsta jos išvada, kas sąlygojo pareiškėjos įvertinimą dėl tinkamumo tarnybai.

Atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad CMEK išvada nėra pagrįsta konkrečiais duomenimis ir nepakankamai motyvuota dėl aplinkybės, kodėl pareiškėjai, nesivadovaujant Sąvado taikymo 34 punkto paaiškinimuose nustatytais reikalavimais, jos būklė priskirta Sąvado 34.1 punktui. Pareiškėjai diagnozuotos kitos ligos osteochondrozė ir spondilioartrozė negali būti vienareikšmiškai priskirtos Sąvado 34.1 punktui, nes šiuo atveju ligos suskirstytos pagal jų laipsnį, todėl pareiškėja, kaip pareigūnė, turėjo būti vertinama individualiai ir tik atlikus individualų jos vertinimą, padaryta atitinkama išvada dėl jos tinkamumo tolesnei tarnybai.

Iš pareiškėjos pareigybės aprašymo matyti, kad jai jokių specialių funkcijų su padidintu fiziniu krūviu nenustatyta. Pareiškėjos sveikatos būklė buvo tirta, remiantis Aprašo 10.6 punktu, kuris nuo 2012 m. spalio 7 d. neteko galios. Paskutinis pareiškėjos sveikatos patikrinimas buvo atliktas 2011 m. gruodžio 7 d., pateikta išvada, jog jos sveikatos būklė leidžia eiti pareigas vidaus tarnyboje. Be to, išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad pareiškėja po 3–4 mėnesių bus darbinga, o jokių kitų duomenų, kad jos sveikatos būklė būtų pablogėjusi ar ji dėl kokių nors kitų susirgimų ar traumų, būtų tapusi netinkama tarnybai, byloje nėra.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, kad CMEK išvada, jog R. T. netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II, III skiltis, yra nepakankamai pagrįsta. Be to, teismas konstatavo, kad CMEK nesilaikė ir Aprašo 65 punkto, nes neatsižvelgė į Sąvado taikymo paaiškinimus. Pripažinus neteisėta CMEK išvadą, neteisėtu bei nepagrįstu pripažintas ir ginčijamo Įsakymo 1 punktas, kuriuo pareiškėja 2012 m. balandžio 3 d. atleista iš vidaus tarnybos, remiantis būtent minėta CMEK išvada, t. y. 2012 m. balandžio 2 d. ligos liudijimu Nr. 1559.

Vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2, 4 dalimis, 59 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127) 3 straipsniu, Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalimi, teismo sprendimu pareiškėja grąžinta į anksčiau eitas pareigas ir patenkintas jos prašymas priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde (II t., b. l. 89–91) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Aprašo 10 punktas buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-710 1 punktu jau po to, kai pareiškėja 2012 m. balandžio 4 d. buvo atleista iš darbo, o į CMEK siuntimas išduotas dar anksčiau – 2012 m. kovo 12 d., todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog siunčiant pareiškėją ekspertizei nebuvo laikomasi norminių aktų nustatytos tvarkos. Kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai, priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios, ši teisės norma įpareigoja vidaus reikalų įstaigos vadovą ne tik atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo šiuo pagrindu terminą, kurio jis negali pakeisti (Vidaus tarnybos statuto 56 str. 1 d.). Vidaus tarnybos įstaigos teisinė elgsena, pagal įstatymų leidėjo apibrėžtas taisykles, egzistuojant sveikatos būklės sutrikimams, patvirtintiems kompetentingos institucijos – imperatyvi, atsižvelgiant į tai, atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo nuomone, teismui pripažinus, kad CMEK išvada, kurios pagrindu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, yra neteisėta, atsakomybė už priverstinės pravaikštos laiką ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimą, negali būti perkelta Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, nes atsakovas nepažeidė norminių aktų nustatytos tvarkos ir gavęs tokią CMEK išvadą negalėjo elgtis kitaip. Šiuo atveju reikalavimas dėl vidutinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo iš esmės vertintinas kaip reikalavimas dėl patirtos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) ir atsakomybė dėl padarytos žalos turi atsirasti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai prie Vidaus reikalų ministerijos. Atsakovas taip pat pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas imperatyviai įtvirtina vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro kompetenciją nustatyti sveikatos būklės reikalavimus pretenduojantiems į vidaus tarnybą. Priimtam į vidaus tarnybą pareigūnui taip pat visą jo tarnybos statutinėse pareigose laikotarpį galioja reikalavimas būti tokios sveikatos būklės, kuri leistų eiti atitinkamas pareigas vidaus tarnyboje, todėl nenustačius, jog pareiškėja yra tinkama tarnybai, nežinant, kokia yra jos sveikatos būklė, atsakovas negali jos priimti į darbą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras apeliaciniame skunde (II t., b. l. 98–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Sąvado 34.1 punktas yra savarankiška sąlyga ir pagrindas, esant atitinkamai sveikatos būklei, pripažinti tiriamąjį netinkamu vidaus tarnybai. Kitų papildomų sąlygų taikyti nėra pagrindo ir nebūtina. Argumentų patvirtinančių, kad pareiškėjai R. T. yra nustatyta neteisinga diagnozė, nėra. Medicinos centras pažymi, kad CMEK nustatyta diagnozė pagal TLK-10-AM kodas T91.1 buvo konstatuojama ir atliekant pareiškėjai R. T. privalomus periodinius profilaktinius sveikatos patikrinimus iki CMEK 2012 m. balandžio 2 d. atliktos specializuotosios medicininės ekspertizės. Tai įrodo, kad stuburą fiksuojanti operacija yra atlikta būtent dėl nekonsoliduoto lūžio. Medicinos centras pabrėžia, kad priešingai, negu nurodyta sprendime, CMEK patikrino (ką patvirtina ir medicininiai dokumentai, ir pati pareiškėja), kad ekspertinio sprendimo priėmimo dieną metalinė konstrukcija nebuvo pašalinta, ir kad ji buvo įdėta į pareiškėjos stuburą būtent dėl nekonsoliduoto lūžio, o ne dėl kitų priežasčių. Tai, kad slankstelis L2 sugijo, nepaneigia fakto, kad tai yra nekonsoliduoto lūžio padarinys, be to, jo suaugimas slankstelio nesugrąžino į pirminę anatominę būseną, o tai patvirtina, kad pareiškėjai diagnozė nustatyta tinkamai. Pareiškėjai L1-2-3 fiksacijos vietoje konstatuotas ryškus funkcijos sutrikimas, todėl faktas, kad slankstelis sugijęs yra nereikšmingas, nes fiksacijos tikslas buvo fiksuoti nurodytą L1-2-3 segmentą, tam, kad jis taptų nejudrus. Apie tai, kad nurodyto fiksuoto segmento visišką nejudrumą gali kompensuoti kiti stuburo segmentai Sąvado 34.1 punkte nepasisakoma, jokių išlygų dėl to nėra. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad CMEK, vertindama pareiškėjos sveikatos būklę, privalėjo vadovautis konkrečiu Sąvado arba 34.1, 34.2, arba 34.3 punktu (kas ir buvo padaryta), o ne bendrai Sąvado 34 punktu, nes pareiškėja buvo vertinta individualiai pagal Sąvado II skiltį, įvertinant jos sveikatos būklę ir nustatytas diagnozes. Be to, tai, kad pareiškėjos R. T. sveikata buvo vertinama pagal Sąvado II skiltį, įrodo, kad ji dirbo nekabinetinį darbą, kuris gali būti susijęs su padidintu fiziniu krūviu.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, teismas formuoja ydingą praktiką, panaikindamas CMEK ekspertinį sprendimą, remdamasis vieninteliu argumentu – kito, suinteresuoto gydytojo išsakyta nuomone. Esant pateiktoms priešingoms nuomonėms, teismas turi imtis priemonių, kad šias abejones išsklaidytų ir prašyti pateikti nepriklausomo gydytojo specialisto nuomonę arba skirti ekspertizę. Gydytojo V. U. išsakyta nuomonė turi būti traktuojama kaip šališka, nes 2007 m. būtent jis operavo pareiškėją R. T., pareiškėja prieš teismą su juo konsultavosi, pati jį atsivedė į teismą.

Medicinos centras taip pat pabrėžia, kad teismas netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjos pateiktais duomenimis dėl privalomų fizinių pratimų laikymo rezultatų, pažymi, kad pateikti skirtingi, tikrovės neatitinkantys duomenys dėl skirstymo pagal darbo pobūdį ir amžių, kas patvirtina, kad pareiškėjos sveikatos būklė, laikant fizinius pratimus nebuvo tinkama, todėl atsiranda pagrindas manyti, kad tai nėra pareiškėjos R. T. pateikti rezultatai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad į CMEK sudėtį įeina gydytojai specialistai, kurie kompetentingi įvertinti įvairias ligas ir kitus sveikatos sutrikimus, o Aprašo 21 punkto nuostatos yra taikomos, kai susiduriama su neaiškiu atveju, tačiau pareiškėjos atveju ir klinikine, ir teisine prasme CMEK abejonių nekilo.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 106–110) prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja pažymi, kad atsakovas Kauno AVPK savo apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno teisinio argumento, pagrindžiančio jo teiginį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo pažeistų materialiųjų teisės normų. Teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias teisės aktų redakcijas. Atsakomybės tarp institucijų pasidalinimo klausimas, kai jų sprendimus teismas pripažįsta neteisėtais, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas ir ginčas dėl to šioje byloje nekyla. Atsakovas turėjo visas procesines galimybes anksčiau pateikti savo nuomonę dėl šalių procese pakeitimo. Nurodydamas negalįs grąžinti pareiškėją į tarnybą, nenustačius jos sveikatos būklės, Kauno AVPK ignoruoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnio nuostatą, įpareigojančią atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo CMEK sprendimo priėmimo.

Remdamasi skundžiamame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, pareiškėja teigia, kad Medicinos centras neįrodė, kad CMEK sprendimas yra pagrįstas. Atsakovas taip pat nepateikė jokių specialisto šališkumo įrodymų. Pareiškėja pažymi, kad specialistas į šią bylą buvo įtrauktas Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai dalyvavo teismo posėdyje kuriame buvo sprendžiamas specialisto pakvietimas į teismo posėdį klausimas, jokių abejonių dėl jo neišsakė nei jo skyrimo metu, nei jam teikiant paaiškinimus. Apeliaciniame skunde išsakytos abejonės yra nepagrįstos, nes specialistas pasirašytinai pasižadėjo teikti teisingus paaiškinimus, yra kvalifikuotas stuburo chirurgas, nesivadovauti jo paaiškinimais teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, toks trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas ir subjektyvus. Pareiškėjos nuomone, trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai kvestionuoja jos fizinio pasirengimo tikrinimų rezultatus, Medicinos centro teiginiai yra nepagrįsti ir nesietini su teisingu bylos išnagrinėjimu, ar teismo materialiųjų teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 20-TE-304 „Dėl viršilos R. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo, remiantis CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės 2012 m. balandžio 2 d. ligos liudijimu Nr. 1559 ir vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo statutinė valstybės tarnautoja –Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šilainių policijos nuovados vyresnioji postinė. Atlikusi privalomą pareiškėjos sveikatos patikrinimą dėl tinkamumo tarnybai, CMEK 2012 m. balandžio 2 d. surašė ligos liudijimą Nr. 1559, kurio 7 punkte nurodė, kad pareiškėja yra netinkama tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvado I, II ir III skiltis. Remdamasis šiuo ligos liudijimu ir vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Kauno AVPK viršininkas priėmė ginčijamą Įsakymą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad CMEK išvada, jog R. T. netinkama tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II, III skiltis, yra nepakankamai pagrįsta, o ginčijamas Įsakymas priimtas remiantis būtent minėta CMEK išvada, pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Įsakymo 1 punktą, grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisė R. T. iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Kauno AVPK, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, visų pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo norminių aktų nustatytos procedūros pažeidimą ir netinkamai taikė materialiąsias teisės normas. Taip pat pažymi, kad pripažinus, jog CMEK išvada, kuria remiantis buvo priimtas Įsakymas, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, yra nepakankamai pagrįsta ir neteisėta, tokios išvados nulemtos pareiškėjos patirtos žalos atlyginimas turėtų būti priteisiamas būtent iš CMEK, o ne iš Kauno AVPK.

Pareiškėjos ginčijamas Įsakymas Nr. 20-TE-304, atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai), priimtas remiantis CMEK 2012 m. balandžio 2 d. ligos liudijimu Nr. 1559, kuriame įrašyta, kad vadovaujantis Sąvado 34.1 punktu, R. T. netinkama tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. CMEK ekspertinio sprendimo pagrindime nurodyta, kad pareiškėjos netinkamumą tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II, III skiltis lėmė diagnozės T91.1 ir M42.16, kurios patenka į Sąvado 34 punkte nurodytą ligų ir sveikatos problemų grupę „Stuburo ir krūtinės ląstos organų ligos, vystymosi ydos, pažeidimų ir ligų padariniai“. Gretutinės ligos ir sveikatos problemos (kodai pagal TLK-10-AM; H52.2; L90.50; L81.8) pareiškėjos tinkamumo tolesnei tarnybai nustatymui įtakos neturėjo.

Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas buvo priimtas remiantis būtent minėta CMEK išvada bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikytis analogiškos praktikos, kuri suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A261-69/2011, t. y. kad CMEK sprendimai negali būti savarankišku skundo objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku, tačiau dėl šių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo gali būti sprendžiama administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas gina atitinkamą savo teisę, kildinamą viešojo administravimo santykių srityje (teisę pretenduoti į statutinę valstybės tarnybą; teisę būti pasiųstam mokytis atitinkamose švietimo įstaigose; teisę užimti tam tikras statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir pan.) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2786/2011; 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1993/2012; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-502/2012; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2882/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-64/2013 ir kt.) bei atkreipiant dėmesį į tai, kad medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2763/2011; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-187/2012;2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1244/2012 ir kt.), pažymėtina, kad sprendžiant ginčą dėl atitinkamo individualaus administracinio akto, priimto remiantis atitinkamu CMEK ekspertiniu sprendimu, iškilus reikalui patikrinti ir CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, ši teisminė patikra turi būti atlikta tame kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę ir priimdama ekspertinį sprendimą laikėsi specialiaisiais teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme.

Iš pareiškėjos pareigybės (policijos nuovados vyresniojo postinio) aprašymo matyti, kad šiai pareigybei keliami Sąvado II skiltyje nustatyti sveikatos būklės reikalavimai. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2012 m. sausio 26 d. siuntė pareiškėją į CMEK ne dėl to, kad jam ar Gydytojų konsultacinei komisijai (toliau – ir GKK), kuri atlikdavo privalomuosius periodinius profilaktinius sveikatos patikrinimus, kilo abejonių dėl pareiškėjos tinkamumo tolesnei tarnybai, o vykdydamas Vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr.1V-880 (įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 21 d., nuo 2012 m. spalio 7 d. neteko galios, žr. 2012 m. rugsėjo 28 d.

Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-710) atliktą Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo papildymą 10.6 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad pareigūnai ekspertizei siunčiami kai vidaus tarnybos sistemoje ištarnauja 9 ar 16 metų. Pareiškėja šio įsakymo įsigaliojimo metu buvo pradėjusi tarnauti septynioliktus metus. Pagal Vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr.1V-230 patvirtintą Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašą pagrindinis šių sveikatos patikrinimų tikslas yra sistemingai vertinti, ar pareigūnų sveikatos būklė, kuri būtina pareigūnams keliamiems uždaviniams įgyvendinti, leidžia jiems eiti pareigas vidaus tarnyboje, taip pat anksti nustatyti ligas ar sveikatos problemas, susijusias su vidaus tarnyba, kad būtų laiku taikomos pareigūnų sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo priemonės. Pareigūnų sveikatos patikrinimų mastą ir periodiškumą lemia jų amžius, lytis ir galimi profesinės rizikos veiksniai, nurodyti Aprašo 2 priede.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsteigtos ir kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, užbaigus pareigūno sveikatos patikrinimą ir nustačius, kad jo sveikata neatitinka Sąvado skilties, nurodytos pareigūnų sąraše (Aprašo 3 priedas), reikalavimų, įrašo į pareigūno asmens sveikatos istoriją, sveikatos pasą ir sąrašą rekomendaciją vidaus reikalų įstaigai siųsti pareigūną į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją tinkamumo vidaus tarnybai nustatymui. Taigi privalomųjų profilaktinių patikrinimų metu pareigūnų sveikatos tikrinimas atliekamas atsižvelgiant į Sąvado atitinkamą skiltį, kurioje nustatyti sveikatos būklės reikalavimai atitinkamas pareigas užimtiems pareigūnams.

Pareiškėjos sveikata pagal jos amžiaus grupę ir užimamas pareigas turėjo būti tikrinama kartą per du metus. Iš pareiškėjos sveikatos paso matyti, kad paskutinė GKK išvada buvo pateikta 2011 m. gruodžio 7 d., pareiškėjai buvo nustatytos ligos, kurių kodai pagal TLK-10-AM: T91.1, M54.5, E78 bei pateikta išvada, kad sveikatos būklė leidžia eiti nurodytas pareigas vidaus tarnyboje, rekomenduotas šeimos gydytojo stebėjimas. Diagnozę T91.1 pareiškėjai GKK buvo nustačiusi ir ankstesnio privalomojo profilaktinio patikrinimo metu, tačiau nė karto nenustatė pagrindo rekomenduoti vidaus reikalų įstaigai siųsti pareiškėją į CMEK tinkamumo vidaus tarnybai nustatymui.

Pareiškėja, UAB „Šilainių šeimos sveikatos centro“ gydytojo nuo 2007 m. gruodžio 10 d., buvo tris kartus buvo atleista nuo fizinio pasirengimo normatyvų laikymo, paskutinio tokio atleidimo terminas baigėsi 2010 m. gruodžio 30 d.

Atsakant į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad Sąvado 34 punkte nurodytos ligų ir sveikatos problemų grupės „ Stuburo ir krūtinės ląstos organų ligos, vystymosi ydos, pažeidimų ir ligų padariniai“ ligos ir sveikatos problemos suskirstytos atsižvelgiant į jų mastą: labai aiškios, su ryškiu funkcijos sutrikimu arba greitai progresuojančios (34.1 p.); stabilios, aiškios arba lėtai progresuojančios, su vidutiniu funkcijos sutrikimu (34.2 p.); nelabai aiškios, su neryškiais funkcijos sutrikimais arba be funkcijos sutrikimo (34.3 p.).

Nustačius pagrindą taikyti Sąvado 34.1 punktą, pareigūnai yra netinkami vidaus tarnybai pagal visas Sąvado skiltis (I, II, III). Nustačius pagrindą taikyti 34.2 punktą tinkamumas yra individualus, o 34.3 punktą – pareigūnų tinkamumas individualus (pagal II ir III skiltis) arba jie yra netinkami (pagal I skiltį). Sąvado taikymo 34.1–34.3 punktų paaiškinimuose detalizuotas į Sąvado 34 punktą patenkančių ligų, vystymosi ydų, pažeidimų ir ligų padarinių priskirtinumas atitinkamiems Sąvado 34.1, 34.2 ar 34.3 punktams. Pagal Sąvado 34 punkto paaiškinimus, atitinkamų ligų ar sveikatos problemų priskirtinumas vienam ar kitam Sąvado 34 punkto papunkčiui yra apibrėžtas atitinkamais medicininiais kriterijais, t. y. susietas su Sąvado taikymo paaiškinimuose nurodytų atitinkamų požymių ar padarinių nustatymu atliekant ekspertizę.

Todėl specializuotos medicininės ekspertizės akte pateiktame ekspertiniame sprendime (Akto 4 dalyje) Sąvado atitinkamų punktų ir jų taikymo paaiškinimų kontekste turi būti pateikta aiški ir vienprasmė išvada, kodėl atitinkamos ligos ar sveikatos problemos priskirtos būtent tam Sąvado punkto papunkčiui. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš CMEK specializuotos medicininės ekspertizės akto Nr. 1559 4 dalyje išdėstyto ekspertinio sprendimo pagrindimo, Sąvado 34.1 punktas pareiškėjai buvo taikytas nustačius diagnozes – juosmeninės stuburo dalies L2 slankstelio kompresinio lūžimo ir osteosintezės (2007 m. liepos 10 d.) padariniai (TLK-10-AM kodas T91.1) ir juosmeninės stuburo dalies osteochondrozė, spondilioartrozė (TLK-10-AM kodas M42.16).

Pareiškėjai, kaip matyti iš medicininių dokumentų, po 2007 m. liepos 7 d. eismo įvykio buvo diagnozuotas juosmeninės stuburo dalies L2 slankstelio kompresinis lūžis, 2010 m. liepos 10 d. buvo atlikta osteosintezė (vientisumo atkūrimas). Pagal Sąvado 34 punkto Paaiškinimus stuburo slankstelių lūžimo padariniai gali būti kvalifikuojami pagal Sąvado 34.1, 34.2 arba 34.3 punktus. Pagal Sąvado 34.1 punktą kvalifikuojamos labai aiškios, su ryškiu funkcijos sutrikimu arba greitai progresuojančios ligos ir sveikatos problemos. 2012 m. balandžio 2 d. gydytojo neurologo apžiūros metu buvo užfiksuoti pareiškėjos objektyvaus tyrimo duomenys ir pateikta išvada, kad židininės neurologinės simptomatikos neužfiksuota, nežymiai riboti judesiai į lateralines (lot. lateralis - šoninis) puses, tuo tarpu CMEK ekspertinės išvados pagrindime dėl judesių ribotumo nurodyta kiek kitaip, t. y. neįvardijant ribotumo laipsnio („judesiai riboti“).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog judesių ribotumo laipsnio nenurodymas sudaro prielaidas nesutikti su išvada, jog pareiškėjo judesiai buvo labai apriboti, kaip to yra reikalaujama Sąvado taikymo paaiškinimų 34.1 punkte. Dėl kitų pareiškėjai diagnozuotų ligų, kurios turėjo įtakos Sąvado 34 punkto taikymui (stuburo atitinkamu dalių osteochondrozės, spondilioartrozės) pažymėtina, kad pagal Sąvado taikymo 34 punkto paaiškinimus stuburo osteochondrozės kvalifikavimas pagal atitinkamą Sąvado 34 punkto papunktį turi būti atliktas atsižvelgiant į nustatytą šio susirgimo laipsnį (Sąvado taikymo paaiškinimuose nurodytais atvejais ir į atitinkamus padarinius), o spondilioartrozės kvalifikavimui pagal Sąvado 34.1 punktą nustatyta sąlyga, kad šis punktas taikomas esant tarpslankstelinių sąnarių deformuojančiai spondilioartrozei, labai ribojančiai stuburo judrumą.

Specializuotos medicininės ekspertizės akto Nr. 1559 4 dalyje išdėstyto ekspertinio sprendimo pagrindime pagal Sąvado taikymo 34 punkto paaiškinimų reikalavimus nėra ir konkrečių duomenų (motyvų) kodėl pareiškėjai diagnozuotos ligos osteochondrozė ir spondilioartrozė kvalifikuotos būtent pagal Sąvado 34.1 punktą. Atsižvelgiant į tai bei į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išklausyto specialisto – gydytojo ortopedo–traumatologo parodymus, darytina išvada, kad CMEK neišsamiai susipažino su individualia pareiškėjos situacija, objektyviais duomenimis nepagrindė Sąvado 34.1 papunkčio taikymo, todėl CMEK 2012 m. balandžio 2 d. išvada yra nepakankamai pagrįsta bei neteisėta.

Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad CMEK ekspertinis sprendimas Nr. 1559, kuriame pareiškėjos ligos ir sveikatos problemos kvalifikuotos pagal Sąvado 34.1 punktą, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštaravo specialisto įtraukimui į bylą, teismo posėdžio metu visiems proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė užduoti jam klausimus. Atsižvelgiant į tai bei byloje nesant duomenų dėl galimo specialisto nešališkumo ar nekompetentingumo, nėra pagrindo traktuoti gydytojo V. U. nuomonės kaip šališkos ar ja nesiremti priimant sprendimą.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentą, susijusį su atsakovo kaltės dėl priimto sprendimo nebuvimu, teisėjų kolegija pažymi, kad neigiamas teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent atsakovo Įsakymas, kuriuo ji buvo atleista iš vidaus tarnybos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimas iš vidaus tarnybos nepriklauso nei nuo pareigūno, nei nuo darbdavio valios, jį lemia objektyvi priežastis – CMEK išvadoje nustatyta pareigūno sveikatos būklė, dėl kurios jis negali tarnauti vidaus tarnyboje.

Statutinės įstaigos vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, gavęs CMEK išvadą, kad pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, pagal Statutą neturi diskrecijos teisės spręsti dėl tolesnės tokio pareigūno tarnybos, jis turi atleisti tokį pareigūną iš tarnybos per Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. kitą dieną po to, kai paaiškėja, kad yra CMEK išvada, jog pareigūnas dėl sveikatos būklės negali tarnauti vidaus tarnyboje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje A146-695/2013).

Panašus teisinis reguliavimas yra numatytas ir tuo atveju, jei pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų). Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog susiklosčius tokioms teisinėms aplinkybėms, kuomet panaikinamas pareigūno atleidimo pagrindu buvęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, t. y. paaiškėjus, jog jis buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, jo pažeistos teisės turi būti ginamos specialaus įstatymo – Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. teismui grąžinant neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas ir atlyginant už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Šis pažeistų teisių gynybos būdas turi būti taikomas neatsižvelgiant į tai, ar dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos yra atsakovo kaltė ar nėra. Pažymėta, jog, atsižvelgiant į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalis numato vienintelį pareigūno pažeistų teisių gynimo būdą, atsakovo kaltės nebuvimas negali lemti negalimumo neteisėtai atleistą pareigūną grąžinti į darbą, bei priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Dėl šių priežasčių daryta išvada, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet neša riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas bei kad šie neteisėto pareigūno atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą neigiami padariniai, darbdaviui tenka ir tuomet, kai jo kaltė nenustatoma (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166 A15-862/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir tuo atveju, kai pareigūnas iš vidaus tarnybos yra atleidžiamas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, neigiamų padarinių rizika ir pareiga mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas, nepaisant jo kaltės buvimo ar nebuvimo, tenka pareigūną atleidusiam darbdaviui, nagrinėjamu atveju – Kauno AVPK.

Apibendrindama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu, t. y. kad CMEK, priimdama 2012 m. balandžio 2 d. išvadą, nepakankamai įsigilino į individualią pareiškėjos situaciją bei nepateikė aiškios ir vienprasmės išvados, paremtos konkrečiais duomenimis (motyvais) kodėl pareiškėjos ligos ir sveikatos problemos, kurių diagnozės pagal TLK-10-AM yra T91.1 ir M42.16, patenka į Sąvado 34.1 punkte nurodytą ligų ir sveikatos problemų grupę. Nenustačiusi jokių duomenų, patvirtinančių CMEK išvados pakankamą pagrįstumą ir individualizuotumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinus neteisėta CMEK išvadą, tampa neteisėtu bei nepagrįstu ir ginčijamas Įsakymas, kuris tiesiogiai grindžiamas minėta CMEK išvada. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas