A-858-523-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-523/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01675-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 9 400 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2009–2012 metais gydėsi Ligoninėje. Palatos, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, buvo perpildytos, 20 kv. m. palatose buvo laikoma dešimt ir daugiau asmenų, trūkdavo kėdžių, stalų, spintelių. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais ir ne vieną kartą teistais asmenimis. Palatoje nebuvo įrengta ventiliacija, dėl to buvo pelėsis ir grybelis. Tualetas buvo toje pačioje patalpoje, neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams. Dėl to pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų ir sukrėtimų. Kameros palatos grindys medinės, kreivos ir išpuvusios, dėl to pareiškėjas buvo gydomas antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl dvasinių, fizinių išgyvenimų bei atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 9 400 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6-9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog D. K. nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. buvo gydomas aštuonis kartus: nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 19 d., nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 7 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. bendrojo skyriaus 25 palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų; nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. bendrojo skyriaus 6 palatoje, kurios plotas 15,51 kv. m., palatoje 6 lovos; nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 11 d. bendrojo skyriaus palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų; nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,80 kv. m., palatoje 7 lovos. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatomos. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas vienam asmeniui, laikomam kameroje, ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Nurodė, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ar suimtiesiems. Dėl to nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių ar Suėmimo vykdymo įstatymuose. Siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises nepatogumai dėl ploto normų vienam asmeniui neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai.

Pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvarka ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl tualeto įrengimui netaikoma, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl rūkymo informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Draudimo rūkyti įgyvendinimu turi pasirūpinti Ligoninė, tačiau, įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta Ligoninėje, manė, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Nurodė, jog Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas prejudicinę galią turinčiais įrodymais, tik nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Be to, pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo pirmos hospitalizacijos datos, todėl jo reikalavimams turėtų būti taikoma senatis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Manė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu (b. l. 42-47) pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 300 Lt neturtinę žalą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 19 d., nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 7 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. bendrojo skyriaus 25 palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų; nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. bendrojo skyriaus 6 palatoje, kurios plotas 15,51 kv. m., palatoje 6 lovos; nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 11 d. bendrojo skyriaus 25 palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų; nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,80 kv. m., palatoje 7 lovos. Pabrėžė, jog pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Ligoninėje sąlygomis, t. y. kad per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2012 m. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kameros tipo palatoje, taip pat jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m. plotas vienam žmogui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, tačiau šioje higienos normoje nėra nustatytas minimalus kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam joje kalinamam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus).

Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, kuriuo jis buvo gydomas Ligoninėje nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 19 d., nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 7 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. bendrojo skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų (vienam asmeniui tekdavo 2,12 kv. m. plotas); nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. bendrojo skyriaus 6 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 15,51 kv. m., palatoje 6 lovos (vienam asmeniui tekdavo 2,58 kv. m. plotas); nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 11 d. bendrojo skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m., palatoje 10 lovų (vienam asmeniui tekdavo 2,12 kv. m. plotas); nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. vidaus ligų skyriaus 3 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 19,80 kv. m., palatoje 7 lovos (vienam asmeniui tekdavo 2,82 kv. m. plotas), nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (5 kv. m. ir 3,6 kv. m.), t. y. Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė, o teismo posėdžio metu jo atstovas paaiškino, kad ir negali pateikti įrodymų, kiek asmenų buvo laikoma kamerų tipo palatose kartu su pareiškėju ginčui aktualiais laikotarpiais, todėl jis neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl kamerų tipo palatų užimtumo jo buvimo ten laikotarpiais, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų plotą bei lovų skaičių, jau galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą.

Teismas pabrėžė, jog, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu, kurio metu jis buvo gydomas Ligoninėje kamerų tipo palatoje sąlygomis, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, yra įrodytas. Duomenų, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl sveikatos sutrikimų (pablogėjo sveikata ir kt.) atsirado būtent dėl jo kalinimo, kurio metu jis buvo gydomas nepriimtinomis sąlygomis, nebuvo. Teismas nurodė, jog iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų dėl netinkamų jo gydymo sąlygų Ligoninėje nereiškė. Pareiškėjas Ligoninėje per ginčo laikotarpį buvo gydytas iš esmės dėl išsėtinės sklerozės. Įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikata, tame tarpe – ir psichinei, nepateikti. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl netinkamų jo kalinimo kamerų tipo palatoje sąlygų. Teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, kad kamerų tipo palatos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos bei sveikatos normų reikalavimų (neįrengta ventiliacija, apipelijusios sienos, išpuvusios grindys) bei nebuvo tinkamai įrengtos (tualeto patalpa neatskirta pertvaromis) nepagrįsti byloje esančiais ir objektyviais laikytinais įrodymais. Priešingai, iš byloje esančios UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) ir Ligoninės 2011 m. gruodžio 28 d. sutarties, kuri galioja dvejus metus, buvo matyti, kad Ligoninės patalpose atliekama deratizacija ir dezinsekcija vieną kartą per mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu ir nurodė, kad, atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatą, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, taip pat CK 1.127 straipsnio 5 dalį, į tai, kad skundą dėl netinkamų laikymo Ligoninėje kamerų tipo palatose sąlygų pareiškėjas teismui pateikė 2013 m. gegužės 20 d., pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 19 d. ir nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. negali būti tenkinamas. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už minėtus laikotarpius nebuvo.

Teismas pabrėžė, jog, atsižvelgiant į laikotarpius (nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 7 d. (14 dienų), nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. (7 dienos), nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. (6 dienos), nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d. (11 dienų), nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 11 d. (19 dienų) ir nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. (8 dienos), iš viso 65 dienos), kuriuo pareiškėjui Ligoninėje kamerų tipo palatose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 300 Lt neturtinės žalos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 7 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d., nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo įvardinta aplinkybė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, dėl to administracija neturėjo galimybių pareiškėją patalpinti į kamerų tipo palatą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nėra svarbi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

III. Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu (b. l. 52-55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti dėl skundo naują, atitinkantį teisės aktų reglamentuojamą teismo sprendimą, tenkinant jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ir pagrindė savo motyvus dėl konkrečių teisės normų pažeidimo ir dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tačiau teismas nuvertino minėtų pažeidimų įtaką pareiškėjo išvardintiems sveikatos sutrikimams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendime konstatavo, jog Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas jo skundą dėl senaties pažeidė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, kuri nusako, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pažymi, jog pareiškėjas apie teisės aktų pažeidimus sužinojo 2013 m. balandžio 10 d., remiantis CK 6.300 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi. Pabrėžia, jog CK 1.127 straipsnio 5 dalis nusako, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atitinkamai, nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. periodiškai buvo pažeidinėjamos pareiškėjo teisės Ligoninėje, o skaičiuojant sutrumpintą trijų metų ieškinio terminą nuo 2012 m. lapkričio 28 d. jo senaties terminas būtų 2015 m. lapkričio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60-62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog reaguojant į pokyčius įkalinimo įstaigose buvo keičiamas teisinis reglamentavimas, kuris įtakojo Ligoninės veiklą reglamentuojančias teisės normas, jų kaitą ir/arba pakeitimą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nurodo, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Pažymi, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Pabrėžia, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad didžiausia žala patiriama, asmenims laikomiems kamerose, kuomet yra pažeidžiami oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos (vėdinimo) nustatyti reikalavimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą tikrino Ligoninės palatas ir minėtų pažeidimų nėra konstatavę.

Remiasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” 6, 14 punktais ir nurodo, kad, įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, teigia, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pagrindinė Ligoninės paskirtis yra teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjui buvo teiktos ir/ar suteiktos tinkamos ir kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, žalos sveikatai nebuvo padaryta, atvirkščiai, pareiškėjo sveikata pagerėjo.

Nurodo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus trims metams, kai kuriais gydymosi laikotarpiais (beveik trims metams) nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos). Pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo 2013 m. gegužės 6 d., todėl yra suėję ieškinio senaties terminai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoją nuostatą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK. 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK. 6.271 str. prasme).

Pabrėžia, kad pareiškėjas apibūdindamas tariamai patirtą žalą apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateikto skundo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 9 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas D. K. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teisėjų kolegija, įvertinusi į tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laivės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutadis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis 2009–2012 metais gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau palatos buvo perpildytos, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais ir ne vieną kartą teistais asmenimis, palatoje nebuvo įrengta ventiliacija, dėl to buvo pelėsis ir grybelis. Tualetas buvo toje pačioje patalpoje, neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kita vertus, kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo ieškinio senaties taikymu, nurodytų pažeidimų nekonstatavimu, priteistu neturtinės žalos dydžiu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2009–2012 metų laikotarpiu, tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 6-9).

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. spalio 9 d., skundą pareiškėjas pateikė 2013 m. gegužės 17 d. (b. l. 3). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra gydomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2013 m. gegužės 17 d. (b. l. 3). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (b. l. 6-9), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2010 m. gegužės 17 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog tik vėliau suvokė, kad gydymo sąlygos pažeidžia jo teises, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų palatos plotą tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą (b. l. 52-55). Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. spalio 19 d., nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. (b. l. 2).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. (b. l. 2, 6-9).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas asmeniui tekusį plotą nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems subjektams. Šiuo atveju teisės aktai aiškiai numato atitinkamas plotų normas, atsižvelgus į kalinimo, buvimo vietos įstaigos statusą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė pripažino, kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. 6-9). Kita vertus, iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje su pertraukomis buvo gydomas nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. Pareiškėjas buvo gydomas 65 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimus ir siekė mažiausiai 2,125 kv. m. ir daugiausiai 2,56 kv. m. Kaip jau buvo minėta, teismui pateiktame atsiliepime Laisvės atėmimo vietų ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodo, kad su juo buvo dešimt ir daugiau asmenų ir trūkdavo erdvės (b. l. 1). Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Be to, pastebėtina, kad pareiškėjui, kuris gydėsi, tekęs gyvenamasis plotas buvo žymiai mažesnis nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, t. y. 3,6 kv. m, kai asmuo yra sveikas.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų, antisanitarinių sąlygų t. y. dėl to, kad palatoje nebuvo įrengta ventiliacija, dėl to buvo pelėsis ir grybelis, tualetas buvo toje pačioje patalpoje, neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams, kameros palatos grindys medinės, kreivos ir išpuvusios, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Nuostatų 8.3.1 punktas numato, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija užtikrina pacientų, laikomų Ligoninėje, maitinimą ir materialinį aprūpinimą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas normas, buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 28 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameros palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN:76:2010 nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, jog atsakovas, siekdamas paneigti šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pateikė 2013 m. liepos 29 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 30), tačiau savaime šis įrodymas nepaneigia pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kadangi jo data yra žymiai vėlesnė nei pareiškėjo nurodytas laikotarpis, kurio metu, jo teigimu, buvo atlikti atsakovo neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog administracinėje byloje taip pat yra pateikta ir 2012 m. gegužės 30 d. Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-41 (b. l. 31-33), kuria yra susitarta dėl skalbimo paslaugų teikimo, tačiau pažymėtina, jog byloje pareiškėjas nesiskundė ir patirtos žalos nekildino šiuo aspektu, atitinkamai, šis įrodymas nėra susijęs su byloje nurodomais neteisėtais veiksmais ir savaime jų nepaneigia. Tokios išvados iš esmės darytinos ir dėl 2011 m. gruodžio 28 d. Paslaugų teikimo sutarties, kuria buvo įsipareigota naikinti vabzdžius ir graužikus (b. l. 35-37).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei iš esmės pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nurodytais pažeidimais (t. y. kad palatoje nebuvo įrengta ventiliacija, dėl to buvo pelėsis ir grybelis, tualetas buvo toje pačioje patalpoje, neatskirtas pertvara ir nepritaikytas ligoniams, kameros palatos grindys medinės, kreivos ir išpuvusios) neteikė. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga pagrįsti pareiškėjo nurodytus teiginius. Atsižvelgus į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kameros palatos, kuriose buvo gydomas ir kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytos nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačiose kameros palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su ligoninės administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su ne kartą teistais asmenimis, pažymėtina, kad BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, kad laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo atveju pažymėtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad paprastai pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju pareiškėjas neteigė ir nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad jis buvo laikomas pažeidžiant BVK 70 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas tik nurodė, kad buvo laikomas su teistais asmenimis, bet nedetalizavo šių aplinkybių taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, pvz. kad jis buvo laikomas neatskiriant nurodytų subjektų grupių ar kad su nuteistaisiais, kuriems skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į analizuojamą faktinę situaciją, pažymi, kad pareiškėjo gydymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (65 paros). Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimus ir siekė mažiausiai 2,125 kv. m. ir daugiausiai 2,56 kv. m., be to, atsakovas nepaneigė aplinkybių, kad pareiškėjas nebuvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 6-9) ir iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista.

Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau šiuo aspektu atsakovas pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, sanitarines sąlyga, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 65 paras teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus palatos plotas, be to, atsakovas nepaneigė to, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis ir atitinkamai dėl šių priežasčių buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (b. l. 6-9). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Lt. Šiuo atveju priteisiant žalą dėmesys atkreiptinas ir į ypatingą pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui yra diagnozuota progresuojanti išsėtinė sklerozė (b. l. 10-17). Nors byloje nėra duomenų, kad būtent byloje nustatyti neteisėti veiksmai sukėlė nurodytą ligą, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę matytina, jog teisės aktais nustatyto minimalus ploto nesilaikymas (toks plotas neatitiko netgi sveikiems asmenims nustatyto minimalaus 3,6 kv. m. ploto), kiti šioje teismo nutartyje konstatuoti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjo dvasinius, fizinius išgyvenimus.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:

„pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo D. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys