R-9-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R-9-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00010-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. M.,

atsakovo atstovui Rokui Stabingiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija) 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. Sp-50 „Dėl kandidatų, nenurodžiusių, kad teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos registravimo panaikinimo“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) dalį, kuria nuspręsta panaikinti kandidato J. M. registravimą į savivaldybių tarybų narius.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė prašymą registruoti jį į savivaldybių tarybų narių sąrašus. Vyriausioji rinkimų komisija Skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo registravimą į savivaldybės tarybų narius, kadangi jis nenurodė, kad teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) 36 straipsnio 12 dalis numato pareigą, kad asmuo, keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius, keliamas ar išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius - merus, turi, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo sprendimu bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas.

Pareiškėjas Kauno miesto Lenino rajono teismo 1987 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžiu (toliau – ir Nuosprendis) nuteistas pagal LTSR baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį 5 metų laisvės atėmimo bausme. Paminėta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostata turi būti aiškinama vadovaujantis administracinės ir baudžiamosios teisės taisyklėmis, t. y. aiškinant pareigą ar reikalavimą atlikti/neatlikti kokių nors veiksmų, negalima administracinės teisės normas aiškinti plečiamai. Kadangi minėtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas numato pareigą kandidatui pranešti, jeigu jis iki 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, tai šios normos negalima aiškinti taip, jog kandidatas privalo pranešti apie buvusį teistumą iki 1990 m. už bet kokią nusikalstamą veiką.

Tokia pareiga kyla tik tokiu atveju, jei kandidatas buvo pripažintas kaltu įsiteisėjusiu nuosprendžiu ne už bet kokią nusikalstamą veiką, o tik tokią, kuri laikytina sunkia ar labai sunkia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-556-18/2007). Šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas numato, kad nusikaltimas, už kurį 1987 m. pareiškėjas buvo nuteistas, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str., 225 str.). 1987 m. pareiškėjo atžvilgiu priimtą nuosprendį taip pat būtina vertinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kuri nustato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą.

Šiuo atveju pareiškėjas neturi teistumo, tačiau jo teisinei padėčiai vertinti būtina taikyti paminėtas įstatymo nuostatas. Kadangi BK 11 straipsnis klasifikuoja pareiškėjo atžvilgiu priimto nuosprendžio padarytą nusikalstamą veiką apysunkiu nusikaltimu, be to, Nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu priimtas iki 1990 m., darytina išvada, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą būti įtrauktas į savivaldybių tarybų narius, neturėjo pareigos nurodyti teistumo fakto.

Pareiškėjo poziciją pagrindžia ir prejudicinis faktas, kad 2011 metais dalyvaudamas savivaldybių tarybų rinkimuose jis taip pat nebuvo nurodęs, jog buvo teistas. Pagal tuo metu galiojusio Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalį, kandidatui buvo keliamas reikalavimas viešai paskelbti informaciją apie teistumą. Pagrindai, kuriems esant ši informacija turėjo būti skelbiama, atitiko šiuo metu galiojančio Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalį. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija nepanaikino pareiškėjo registravimo į savivaldybės tarybos narius, tokiu būdu pripažindama, kad tam nebuvo pagrindo. Pareiškėjo argumentus pagrindžia ir Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 14R-20251 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, kuri nepaneigiamai įrodo, kad pareiškėjas yra neteistas, todėl Vyriausioji rinkimų komisija neturėjo jokio pagrindo panaikinti jo registracijos į savivaldybės tarybų narius.

II. Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė išrašą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro, kuriame yra nurodyta, jog J. M. atžvilgiu yra įsiteisėjęs Kauno miesto Lenino rajono teismo nuosprendis, pagal kurį jis buvo pripažintas kaltu pagal LTSR baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį. Ši nusikalstama veika pagal LTSR baudžiamąjį kodeksą priskiriama prie sunkių nusikaltimų, todėl pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalį į kandidato į savivaldybės tarybos narius anketos 9 klausimą pareiškėjas turėjo atsakyti - „TAIP“.

Pareiškėjas kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, pateiktoje Kauno miesto savivaldybės rinkimų komisijai į 9 klausimą nurodė atsakymą - „NE“. Kadangi pareiškėjas nuslėpė aukščiau nurodytą teismo nuosprendžio buvimo faktą, todėl jam atsirado pasekmės, numatytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje ir pareiškėjo įregistravimas kandidatu buvo panaikintas ginčijamu sprendimu. Pareiškėjo į bylą pateikta Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 14R-20096 atitinka Vyriausiosios rinkimų komisijos turimus duomenis apie tai, kad J.

M. Kauno miesto Lenino rajono teismo nuosprendžiu nuteistas pagal LTRS baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo į bylą pateikta Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. I4R-20251 apie tai, kad J. M. yra neteistas, ginčijamam sprendimui įtakos neturi, nes J. M. teistumas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį yra išnykęs. Abi pažymos yra teisėtos, pagrįstos bet patvirtina skirtingas teisines aplinkybes.

Abejose pažymose yra nurodyta, kokiu pagrindu jos abi išduotos: 2014 m. balandžio 13 d. pažyma išduota vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalies nuostata, o 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 97 straipsnio 6 dalies nuostata. Atsakovas, gavęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro apie J. M. turėtą teismo nuosprendį, iš naujo nevertina padarytos baudžiamosios veikos pavojingumo ar kvalifikacijos nei baudžiamosios teisės, nei administracinės teisės kontekste, nes tokią teisę turi tik bylą nagrinėjantis teismas.

Tai, kad pareiškėjui pavyko nuslėpti savo nuteisimą per ankstesnius 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimus, ar kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose jis nuteisimą buvo nurodęs, nesuteikia kandidatui teisės remtis ankstesniu savo elgesiu, kaip pagrindu pateisinti turėto teismo nuosprendžio nuslėpimą per šiuos savivaldybių tarybų rinkimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. Sp-50 „Dėl kandidatų, nenurodžiusių, kad teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos registravimo panaikinimo“ dalies, kuria nuspręsta panaikinti kandidato J. M. registravimą į savivaldybių tarybų narius, pagrįstumo ir teisėtumo.

Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 2 punktu, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 37 straipsnio 7 dalimi ir atsižvelgiant į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas pažymas.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 37 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu asmuo, keliamas ar išsikėlęs kandidatu, neįvykdė šio įstatymo 36 straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų (nepateikė šiame įstatyme nurodytos informacijos arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), Vyriausioji rinkimų komisija jo kandidatu neregistruoja, o jeigu buvo įregistravusi, nedelsdama panaikina šio asmens įregistravimą kandidatu.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius, kandidato į savivaldybės tarybos narius – merus anketoje asmuo, keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius, keliamas ar išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius – merus, be šio straipsnio 11 dalyje nustatytos informacijos, turi nurodyti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo sprendimu bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas. Pateikdamas šią informaciją kandidato į savivaldybės tarybos narius, kandidato į savivaldybės tarybos narius – merus anketoje asmuo privalo nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio (sprendimo) priėmimo valstybę (vietą), šį nuosprendį (sprendimą) priėmusios institucijos pavadinimą, apkaltinamojo nuosprendžio (sprendimo) priėmimo datą ir nusikalstamą veiką, už kurią asmuo buvo nuteistas. Šioje dalyje numatytos informacijos nurodyti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei. Pateikiant šioje dalyje nurodytą informaciją, kandidato į savivaldybės tarybos narius, kandidato į savivaldybės tarybos narius – merus anketoje taip pat pažymima, kad teismo sprendimu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nelaikoma nusikalstama ar už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politiniu persekiojimu.

Taigi esminės įrodinėtinos faktinės aplinkybės, ar asmuo buvo teistas ir, jei taip, už kokį nusikaltimą.

Byloje esanti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 14R-20096 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, parengta vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalies nuostata (b. l. 8), ir atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktas išrašas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro patvirtina, kad J. M. Kauno miesto Lenino rajono teismo 1987 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LTSR baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį. Ši faktinė aplinkybė visiškai įrodyta ir dėl to ginčo nėra.

Aptariamo disputo kontekste pažymėtina, kad iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje veikę okupacinio režimo teismai traktuojami kaip užsienio valstybės, okupavusios Lietuvą, teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Pagal tuometinio LTSR baudžiamojo kodekso 81 straipsnį, 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas buvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, tačiau jis nebuvo priskiriamas nusikaltimams valstybei. Todėl, vadovaujantis minėtomis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalies nuostatomis, pareiškėjas privalėjo kandidato į savivaldybės tarybos narius – merus anketoje nurodyti šią aplinkybę, kas nepadaryta.

Pareiškėjo argumentai, kad šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas numato, jog nusikaltimas, už kurį 1987 m. pareiškėjas buvo nuteistas, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str., 225 str.), rinkimų teisės aspektu nėra teisiškai reikšmingi. Juk padarytos veikos priskirtinumas sunkiam arba labai sunkiam nusikaltimui apibrėžtinas pagal apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojusį reguliavimą.

Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta pareiga nurodyti informaciją apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nėra siejama su teistumu, ji išlieka ir teistumui išnykus ar jį panaikinus. Pareiškėjo pateikta Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 14R-20251 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, kuri parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalies nuostata, ginčijamam sprendimui įtakos neturi. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Nėra nustatyta jokio termino ar kito juridinio fakto, kuriam suėjus (įvykus) asmuo nebeprivalėtų viešai skelbti, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos. Be to, aiškinant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalies kontekste, asmens pripažinimas kaltu dėl nusikalstamos veikos nepaneigia asmens teisės būti renkamam savivaldybės tarybos nariu, jeigu jis yra atlikęs bausmę pagal teismo nuosprendį (anksčiau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų) (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Tuo tarpu rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis minėtomis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 12 dalies nuostatomis, pareiškėjas privalėjo kandidato į savivaldybės tarybos narius – merus anketoje nurodyti, kad Nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus (pagal tada galiojusį reguliavimą) nusikaltimo padarymo. Pareiškėjui šios pareigos neįvykdžius, Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 37 straipsnio 7 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjo registravimą kandidatu į savivaldybės tarybos narius.

Tokį aptartų normų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R756-15/2011).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. M. skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. Sp-50 „Dėl kandidatų, nenurodžiusių, kad teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos registravimo panaikinimo“ dalies, kuria nuspręsta panaikinti kandidato J. M. registravimą į savivaldybių tarybų narius, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius