AS-302-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-302-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04880-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. lapkričio 5 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6, 10), kurį 2014 m. lapkričio 7 d. patikslino (b. l. 11–15, 18), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. spalio 14 d. sprendimą (raštą) Nr. 1D-7271(11); 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 3 341,52 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi (b. l. 19–21) atsisakė priimti N. M. skundą.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės išaiškinimą, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o termino skaičiavimo pradžia siejama su pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija buvo mokama nuo 2010 metų sausio mėnesio, o į teismą jis kreipėsi tik 2014 metų lapkričio mėnesį, t. y. praleidęs 3 metų terminą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti terminą skundui paduoti, nenurodo jokių termino skundui paduoti praleidimo priežasčių ir nepateikia praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, taip pat įvertinęs, kad pareiškėjas ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, teismas atsisakė priimti pareiškėjo paduotą skundą.

III. Pareiškėjas N. M. padavė atskirąjį skundą (b. l. 25), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atskirajame skunde pareiškėjas remiasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Pareiškėjas pabrėžia, jog 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją nežinojo ko iš jo reikalauja teisė ir neturėjo galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje, 2013 m. kovo mėnesio, LVAT jurisprudencijoje. Todėl pareiškėjas mano, jog praleido terminą skundui paduoti dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. konstatavęs, jog skundas paduotas praleidus terminą ir pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti.

Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 5 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6, 10), kurį 2014 m. lapkričio 7 d. patikslino (b. l. 11–15, 18), prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1D-7271(11) bei priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 341,52 Lt.

Administracinėje byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nebuvo mažinama. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekia prisiteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat yra išaiškinusi, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Nagrinėjamu atveju pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. lapkričio mėnesį. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį teismą reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinis terminas buvo atnaujinamas, grindžiant LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, ir kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjai, 2010 m. metais gavę pirmąją sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodami, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Be to, atnaujindamas kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinį terminą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi aplinkybe, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nepaisant pirmiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, spręsdamas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, privalo termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-1023/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir esant teismo praktikoje pavyzdžių, kai analogiško pobūdžio administracinėse bylose buvo nustatyti pagrindai atnaujinti skundo padavimo terminą, šių pagrindų taikymas galimas tik atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, nors ir pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, be to, turėjo teisėtą lūkestį, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, tačiau pažymėtina, kad tokia teisinio neaiškumo situacija ginčo teisinių santykių srityje tęsėsi tik iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. jau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo ir paskelbimo. Pareiškėjas dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo 2013 m. kovo mėn. jis galiausiai nusprendė aktyviai ginti savo galbūt pažeistas teises. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. lapkričio mėnesį yra itin ilgas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir nėra pateisintas jokiomis pareiškėjo nurodytomis termino praleidimo aplinkybėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011, 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-292/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-820/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-954/2013, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA502-32/2014, kt.). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjas turi pateikti teismui prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą bei visus savo teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes.

Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, termino praleidimo fakto konstatavimas ir pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012, 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-273-2013, 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-748/2013, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-434/2014, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-800/2014, 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-700/2014, kt.).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo praleidęs 3 metų skundo padavimo terminą ir nepareiškė teismui prašymo atnaujinti praleistą terminą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, kaip paduotą praleidus terminą.

Iš skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties galima daryti išvadą, kad teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 14 d. rašto Nr. 1D-7271(11) panaikinimo atsisakė priimti tuo pačiu, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu (t. y. kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), kaip ir reikalavimą dėl nepriemokos priteisimo.

Tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 14 d. rašto Nr. 1D-7271(11) (b. l. 8) pobūdį, galima pagrįstai teigti, kad šiame rašte nėra pateikta jokių viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų, skirtų pareiškėjui. Atsakovas minėtame rašte tik nurodė, jog pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nenagrinės, nes pareiškėjas praleido terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Taigi pareiškėjo skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos raštas nesukelia pareiškėjui jokių materialaus teisinio pobūdžio pasekmių, todėl šis raštas negali būti skundo administraciniam teismui dalyku. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 14 d. raštą Nr. 1D-7271(11), kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, t. y. remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Atsižvelgus į tai, kad teisinio pagrindo patikslinimas (iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto į tos pačios dalies 1 punktą) iš esmės nekeičia teisinių pasekmių, kurias sukelia pareiškėjui skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (pareiškėjo skundą visa apimtimi atsisakoma priimti nagrinėti administraciniame teisme), minėtas patikslinimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo iš dalies naikinti ar keisti teismo nutartį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis paliekama galioti iš esmės nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė