AS-525-414-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-414/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 24 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė:

1) teismui pripažinus, kad yra praleistas terminas skundui paduoti, jį atnaujinti esant svarbioms priežastims;

2) panaikinti 2014 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-222;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 78,64 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo;

4) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą;

5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 3 676,75 Lt.

Nurodė, kad VRM sprendimu jam nuo 2012 m. vasario 1 d. paskirta 932,35 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi (nuo 2012 m. birželio mėnesio). Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, iš VRM gavo atsakymą, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VRM neturi pagrindo išmokėti nepriemoką, o prašymo dalis dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nebus nagrinėjama. Tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo ar turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti esant svarbioms priežastims. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 20112 m. vasario 6 d. nutarimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 d. taikymo 2013 metais susidariusią nepriemoką. Kitą skundo dalį priėmė.

Teismas nurodė, kad kaip matyti iš vieno iš skundo reikalavimo, pareiškėjas prašo priteisti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pratęsimas 2012 ir 2013 metams prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo ir proporcingumo principams.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomą laikotarpį galima išskirti į du atskirus laikotarpius nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kadangi Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, reglamentuojantis pensijų mažinimo galiojimą, buvo keistas du kartus – Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d. ir nustatė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pratęsimą iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo 2012 m. gruodžio 31 d. ir minėtų nuostatų taikymą pratęsė dar iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas vertino, jog pareiškėjas nepraleido termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012 m. laikotarpiu priteisimo, nes pareiškėjas apie šio mažinimo taikymą sužinojo tik 2012 m. vasario mėnesį, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos galiojo 3 metų terminas.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtas 3 metų terminas nustatytas pagal analogiją iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, o nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, teismas darė išvadą, kad 6 mėnesių terminas taikytinas ir kreipimuisi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais. Kadangi apie šį pensijos mažinimo pratęsimą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasarį, o į teismą dėl pastarojo kreipėsi tik 2014 m. sausį, pareiškėjas praleido terminą pareikšti reikalavimą dėl nepriemokos už 2013 metus priteisimo.

Nors pareiškėjas ir prašo atnaujinti jam praleistą terminą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo tokį pareiškėjo prašymą tenkinti. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės susijusios su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, dėl kurio pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, tuo tarpu jokių argumentų, kurių pagrindu teismas galėtų atnaujinti pareiškėjui terminą dėl nepriemokos susidariusios 2013 m. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas nenustatė, todėl terminas šiai skundo reikalavimo daliai neatnaujintas.

Neatnaujinus termino skundui paduoti, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 m. susidariusią nepriemoką, negali būti priimta (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Tuo tarpu pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti 2014 m. sausio 8 d. VRM sprendimą Nr. 1D-222, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 78,64 Lt, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėjas R. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Akcentuoja, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 20112 m. vasario 6 d. nutarimą. Nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavęs sumažintą valstybinę pensiją, nemanė, kad jo teisės pažeidžiamos, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, remiantis kurio 4 straipsnio 1 dalimi ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Ir po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, nes išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Apie tai, kad valstybinės pensijos nepriemoka nebus išmokėta sužinojo tik po to, kai 2013 m. vasario pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija iš VRM gavo atsakymą į jų kreipimąsi, kuriame buvo nurodyta, kad VRM nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, tačiau siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareikėjas sužinojo ir susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai, apie priimtą prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Šios aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs ir skunde. Dėl nurodytų priežasčių teismas turėjo pagal pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, bylą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, nes kitų asmenų, gaunančių valstybinę pareigūnų ir karių pensijas, skundai yra priimti.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą.

Pažymi, kad nepriimtai skundo daliai teismas taikė 6 mėnesių, o ne 3 metų terminą. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas buvo laikinas ir kiekvienais metais, t. y. ir 2013 metais įsigaliojo iš naujo. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, pareiškėjui pagrįstai taikytas aktualus, 2013 metais galiojęs 6 mėnesių terminas, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, kad apie galimą pensijos perskaičiavimo neteisėtumą žinojo, nes susipažino su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai, tačiau skundą teismui išsiuntė 2014 m. sausio 24 d., t. y. daugiau nei po 6 mėnesių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Mano, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus šalių pateiktus įrodymus ir argumentus, faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, ta dalimi, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. S. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais susidariusią nepriemoką, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas aptariamą skundžiamos nutarties dalį priėmė nurodydamas, kad pareiškėjui prašant priteisti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nurodomą laikotarpį galima išskirti į du atskirus laikotarpius nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai toliau teismas vertino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad, pareiškėjas nepraleido termino dėl kreiptis dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012 m. laikotarpiu priteisimo, nes pareiškėjas apie šio mažinimo taikymą sužinojo tik 2012 m. vasario mėnesį, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos galiojo 3 metų terminas.

Tuo tarpu dėl 2013 metų laikotarpio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad minėtas 3 metų terminas nustatytas pagal analogiją iš Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, o nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, darytina išvada, kad 6 mėnesių terminas taikytinas ir kreipimuisi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais.

Kadangi apie šį pensijos mažinimo pratęsimą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėn., o į teismą dėl pastarojo kreipėsi tik 2014 m. sausio mėn., teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą pareikšti reikalavimą dėl nepriemokos už 2013 m. priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą; kad šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti, įvertino ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas.

Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą“.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija aiškiai nurodė, kad „nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį“. Ši teismo pozicija minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pagrįsta išsamiais argumentais, kurių teisėjų kolegija nekartoja.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas valstybinę pensiją, perskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2012 m. liepą, rugpjūtį taikytas ir 5 straipsnis) gauna nuo 2012 m. vasario mėnesio (ji paskirta 2012 m. vasario 6 d. sprendimu nuo 2012 m. vasario 1 d.). Taigi apie savo teisių pažeidimą jis negalėjo sužinoti anksčiau nei jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2012 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014 m. sausio 24 d. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti priešingą išvadą, nei padaryta skundžiamoje nutartyje, t. y. – kad pareiškėjas nėra praleidęs termino skundui dėl reikalavimo dėl pensijos nepriemokos už 2013 metų laikotarpį priteisimo pateikti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, toje dalyje, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo R. S. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais susidariusią nepriemoką, yra neteisėta ir nepagrįsta, tad skundžiama nutarties dalis naikintina, pirmosios instancijos teismui perduodamas iš naujo svarstyti šios skundo dalies priėmimo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. S. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais susidariusią nepriemoką, panaikinti. Šios pareiškėjo R. S. skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas