A-602-1015-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-1015/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinei teismų administracijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. V. (toliau – ir pareiškėjas) su 2013 m. balandžio 8 d. skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA) 6 279,62 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. vasario 11 d. dekretu Nr. 529 jis paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju, o 2008 m. vasario 7 d. dekretu atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. NTA direktorius 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 9FB-6-(4.46) paskyrė pareiškėjui 26 proc. dydžio, apskaičiuoto iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų gauto darbo užmokesčio vidurkio (2 667,70 Lt) teisėjų valstybinę pensiją nuo pensijos skyrimo dienos (2008 m. vasario 16 d.) ir pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-11-(4.46).

Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai reiškia, kad NTA privalėjo mokėti visą pareiškėjui paskirtą pensiją – 2 667,70 Lt – nuo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 16 d., tačiau NTA Konstitucinio Teismo nutarimo nevykdė, motyvuodama tuo, kad neskirta pakankamai lėšų.

Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. sausio 30 d. sprendime pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 13 962,20 Lt pensijos nepriemoką bei įpareigojo NTA nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui kiekvieną mėnesį teisėjų valstybinę pensiją po 2 134,16 Lt iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nuo 2013 m. sausio 1 d. NTA moka visą paskirtą pensiją.

Pažymėjo, kad šios bylos esmė ta, kad NTA, gavusi atitinkamą finansavimą, perskaičiavo visas teisėjų valstybines pensijas, taip pat ir pareiškėjo. Pareiškėjo perskaičiuota pensija sudaro 2 975,52 Lt, o pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), išmokama 2 380,42 Lt pensija. Be to, NTA, įvertinusi paskutinių 5 metų gauto darbo užmokesčio vidurkį procentais, nustatė, kad pareiškėjui už 13 metų darbo stažą nustatytina 29 proc. gauto darbo užmokesčio, kas sudaro 2 975,52 Lt. Taigi tarp pareiškėjui mokamų 26 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinės pensijos dydžio ir perskaičiuotos 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensijos susidaro atsakovo apskaičiuotas 6 279,62 Lt neišmokėtas pensijos skirtumas, kuris ir priteistinas. Pareiškėjas dėl šios sumos išmokėjimo kreipėsi į NTA, tačiau NTA 2013 m. kovo 21 d. rašte Nr. 4R-780-(4-34) atsisakė mokėti pareiškėjui skirtumą, motyvuodama tuo, kad šiais metais NTA neturi pakankamai lėšų.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–15) nurodė, kad su skunde pateiktu reikalavimu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad NTA direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakyme Nr. 9FB-6-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. J. V.“ pareiškėjui paskirta 26 proc. dydžio, apskaičiuoto iš paskutinių 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, gauto darbo užmokesčio vidurkio – 2 667,70 Lt – teisėjų valstybinė pensija nuo šios pensijos skyrimo dienos (2008 m. vasario 16 d.). Šis įsakymas priimtas vadovaujantis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarime Nr. 68 patvirtintais Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), NTA direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. įsakyme Nr. 6P-67-(1.1) sudarytos Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugpjūčio 24 d. išvada Nr. 15FB-06-(4.46), taip pat atsižvelgiant į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1378-391/10. Minėtame įsakyme pripažintas netekusiu galios NTA direktoriaus 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-11-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. J. V.“.

NTA direktorius, vadovaudamasis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012, 2012 m. kovo 23 d. įsakyme Nr. 9FB-9-(4.46) nurodė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui mokėti 2 134,16 Lt teisėjų valstybinę pensiją, taip pat išmokėti 13 962,20 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, kuris susidarė nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

2010 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Oficialiai paskelbus minėtą nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y. įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, NTA neturėjo galimybių skirti, mokėti ir (ar) perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Gavus pakankamą finansavimą 2013 m. NTA biudžeto programai „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“ įgyvendinti, buvo priimtas NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas netaikomas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (Žin., Nr. 73-3088) 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas, taikomas Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 priede nustatytas koeficientas (Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pasisakė, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai).

Vadovaujantis minėtu NTA direktoriaus įsakymu, pareiškėjui kas mėnesį išmokėtina teisėjų valstybinė pensija sudaro 2 380,42 Lt, t. y. paskirtos pensijos dydis 2 975,52 Lt mažinamas dydžiu, apskaičiuotu pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę. Pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka (6 279,62 Lt), susidariusi nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., neišmokėta ne dėl NTA kaltės. Teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir nebuvo išmokėta dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Seimas – po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo, pagal teisės aktus turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku to neatliko ir neužpildė susidariusios teisės spragos. Esant tokioms aplinkybėms, neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis neturėtų būti priteisiama iš NTA. Tokią praktiką yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2012, 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-506/2013). NTA nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintis subjektas, skirdama ir mokėdama teisėjų valstybines pensijas, NTA vadovaujasi įstatymais. Teisėjų valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biudžeto, be to, teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką atlygina valstybė iš valstybės biudžeto, taigi pareiškėjui teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka turi būti išieškoma iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės).

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 reikšmingas teismų praktikos ginčuose dėl valstybinių pensijų vystymui ir formavimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skunde prašė priteisti iš NTA 6 279,62 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o teismo posėdyje paaiškino, jog tą sumą teismas savo nuožiūra gali priteisti arba iš NTA, arba iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja NTA. Teismas akcentavo, kad pagal aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, valstybinės pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja NTA, todėl nurodė, kad pareiškėjo skunde suformuluotas reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką iš NTA yra nepagrįstas.

Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas reikalavimus grindžia NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ (b. l. 5, 19), taikomu tik nuo 2013 m. sausio 1 d., ir jame patvirtintu priedu „Teisėjų valstybinės pensijos dydis“ (b. l. 6, 20). Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-784-562/2012 (b. l. 110–119)), įsiteisėjęs 2012 m. vasario 14 d., kuriame pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies: pareiškėjui iš atsakovo NTA priteista 13 962, 20 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei NTA įpareigota mokėti pareiškėjui R. J. V. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėjų valstybinę pensiją po 2 134,16 Lt kiekvieną mėnesį. Pabrėžtina, kad šis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-784-562/2012 (b. l. 110–119)) įvykdytas pagal NTA direktoriaus 2012 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. 9FB-9-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. J. V.“ (b. l. 23) ir dėl to ginčo nėra. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 279,62 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. verčia teismą peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012 remiantis vien NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ (b. l. 5, 19), taikomu nuo 2013 m. sausio 1 d., ir jame patvirtintu priedu „Teisėjų valstybinės pensijos dydis“ (b. l. 6, 20). Teismas sprendė, kad to būti negali, nes įsiteisėjęs ir įvykdytas teismo sprendimas negali būti peržiūrimas, keičiamas ar reinterpretuojamas, atsižvelgiant į tokio pobūdžio reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. J. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, jog po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo turėjo teisę kreiptis į teismą nelaukdamas, kada atsakovas perskaičiuos pensijas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nes pareiškėjas savo skundo negrindžia 2013 m. sausio 22 d. NTA direktoriaus įsakymu, tačiau tik nurodė, jog iš jo sužinojo, kad jam priklauso 29 proc., o ne 26 proc. dydžio pensija, kurios nepriemoką prašė priteisti. Nurodo, kad 29 proc. dydžio pensiją įgijo ne nuo nurodyto įsakymo, o nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai nagrinėją ginčą susiejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimu, nes minėtas sprendimas buvo priimtas skaičiuojant pagal 26 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensiją (tuo metu nebuvo objektyvių galimybių kitaip apskaičiuoti pensijos dydį, o NTA nepaskaičiavo tikrojo pensijos dydžio procento). Taigi tam, kad pareiškėjui būtų priteista papildoma 3 proc. pensijos nepriemoka, nereikia peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo. Tokią nepriemokos sumą apskaičiavo pati NTA ir ją atsisakė išmokėti tik dėl to, kad šiuo metu trūksta finansavimo.

Pažymi, kad, konstatavus, jog reikalavimas priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką iš NTA yra nepagrįstas, teismas galėjo šią nepriemoką priteisti iš Lietuvos valstybės, kuri būtų finansiškai pajėgi ją sumokėti.

NTA, kaip atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 58-60), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu išsprendė klausimą dėl pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, šis teismo sprendimas yra įvykdytas, todėl nėra pagrindo pakartotinai kelti klausimą dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos už tą patį laikotarpį. Pažymi, kad NTA ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją mokėjo atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Tai, kad pareiškėjas 2011 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti mokėti teisėjų valstybinę pensiją pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, parodo, kad pareiškėjas žinojo, kokiais principais remiantis turėjo būti skaičiuojamas teisėjų valstybinės pensijos dydis po minėto nutarimo paskelbimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo atidus ir kad 2011 metais teismui teikiamuose patikslintuose skunduose prašytų mokėti tokio dydžio teisėjų valstybinę pensiją, kokią NTA moka nuo 2013 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1253 (b. l. 31) pareiškėjas R. J. V. atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui nuo 2008 m. vasario 16 d. Pareiškėjui teisėjų valstybinė pensija paskirta nuo 2008 m. vasario 16 d.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 6 279,62 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. sausio 30 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012, įsiteisėjęs 2012 m. vasario 14 d., kuriame pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies: pareiškėjui iš atsakovo NTA priteista 13 962, 20 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei NTA įpareigota mokėti pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėjų valstybinę pensiją po 2 134,16 Lt kiekvieną mėnesį. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 279,62 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. verčia peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą remiantis vien NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) ir jame patvirtintu priedu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad to būti negali, nes įsiteisėjęs ir įvykdytas teismo sprendimas negali būti peržiūrimas, keičiamas ar reinterpretuojamas, atsižvelgiant į tokio pobūdžio reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, jog savo skundo negrindė 2013 m. sausio 22 d. NTA direktoriaus įsakymu, tačiau tik pažymėjo, jog iš jo sužinojo, kad jam priklauso 29 proc., o ne 26 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensija, kurios nepriemoką prašė priteisti. Nurodo, kad 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensiją įgijo ne nuo nurodyto įsakymo priėmimo, o nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais nesutinka.

Pažymėtina, kad byloje yra svarbios nustatytos aplinkybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. V. skundą atsakovui NTA dėl NTA direktoriaus 2008 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 9FB-4-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ panaikinimo ir įpareigojimo NTA mokėti pareiškėjui 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-175-189/2010 pareiškėjo skundą patenkino: panaikino minėtą įsakymą ir įpareigojo NTA mokėti pareiškėjui 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją. Šis sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka, įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 17 d.

NTA direktorius, vadovaudamasis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-175-189/2010, 2010 m. gruodžio 22 d. įsakyme Nr. 9FB-11-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. J. V.“ (b. l. 21) skyrė pareiškėjui 26 proc. dydžio, apskaičiuoto iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų gauto darbo užmokesčio vidurkio – 2 505,7 Lt – teisėjų valstybinę pensiją nuo šios pensijos skyrimo dienos (2008 m. vasario 16 d.), nurodė išmokėti gautos ir šiame įsakyme nustatytosios teisėjų valstybinės pensijos dydžių skirtumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kyla dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies taikymo. Šioje dalyje yra numatytas teisėjų valstybinių pensijų dydžio apskaičiavimas atsižvelgiant į įgytą teisėjo darbo stažą. Taigi pareiškėjas siekia, kad teisėjų valstybinė pensija jam būtų skaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienus stažo metus, t. y. kad jam būtų skaičiuojama 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensija. Pareiškėjas siekia susigrąžinti skirtumą tarp 26 proc. ir 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš aptartų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti NTA mokėti jam 26 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio teisėjų valstybinę pensiją kreipėsi dar 2008 metais administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010. Minėtoje byloje pateiktame pareiškėjo skunde buvo nurodytas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto konstitucingumą. 2008 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisės akto nuostatų ištyrimo. Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, bylos nagrinėjimas atnaujintas ir priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-175-189/2010, pareiškėjo skundas tenkintas inter alia įpareigojant NTA mokėti pareiškėjui 26 procentų gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu tam pačiam atsakovui, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia susigrąžinti 6 279,62 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. remiantis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. jis siekia prisiteisti 3 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio valstybinės pensijos skirtumą už minėtą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 klausimas dėl pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio, atsižvelgiant į jo teisėjo darbo stažą, perskaičiavimo, netaikant antikonstitucinėmis pripažintų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, jau buvo išnagrinėtas – NTA įpareigota mokėti pareiškėjui 26 proc. gauto darbo užmokesčio teisėjų valstybinę pensiją. Pagal bylos aplinkybes ir vėliau priimtus NTA sprendimus matyti, kad tokio dydžio (26 proc.) valstybinė pensija pareiškėjui po to ir buvo mokama. Pareiškėjas vėliau dar kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdamas, kad jam valstybinė pensija būtų perskaičiuota netaikant antikonstitucine pripažintos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Tačiau administracinėje byloje Nr. I-784-562/2012 buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas visai kitu pagrindu (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 str. 3 d.) nei nagrinėjamoje byloje, taigi pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas verčia teismą peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą.

Kita vertus, kaip buvo konstatuota, Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 buvo išspręstas nagrinėjamai bylai tapatus klausimas. ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009). Tapačiais skundai gali būti pripažinti tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nauju skundo dalyku nelaikytinas kitokios nei anksčiau reikalauta pinigų sumos nurodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-214/2010).

Įsiteisėjusio teismo sprendimo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvimas yra neigiama procesinė prielaida, kuriai esant naujas teismo procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas teismo procesas turėjo būti nutrauktas. Procesinių prielaidų, kurios daro teismo procesą negalimu, nustatymas sudaro pagrindą teismui ex officio taikyti proceso įstatymuose nustatytas pasekmes – priimti procesinius sprendimus, kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės. Proceso teisės normos, nustatančios teismo sprendimo res iudicata galią (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 96 straipsnio 4 dalis, 101 straipsnio 2 punktas), aiškiai įtvirtina teismo sprendimo įsiteisėjimo pasekmes, neleidžiančias, kad teisme būtų nagrinėjamas kitas analogiškas ginčas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą – skundą atmesti, priėmė byloje procesinį sprendimą, kuriuo byla yra išnagrinėjama iš esmės, tačiau esant minėtai neigiamai procesinei prielaidai kreiptis į teismą, byla turėjo būti užbaigta priimant procesinį sprendimą (nutartį), kuria byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nagrinėjamu atveju turėjo būti priimtas procesinis sprendimas bylą nutraukti. Teismas, nagrinėdamas tapatų ginčą, kuris jau buvo išnagrinėtas teisme, nesivadovavo teismo sprendimo res iudicata galia, todėl pažeidė proceso teisės normas.

Nustačiusi, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo, netaikant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto, buvo sprendžiamas administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte numatytas pasekmes ir nutraukti administracinę bylą. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti 29 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio pensijos nepriemoką, o minėtoje byloje teismas jam priteisė 26 proc. gauto darbo užmokesčio dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje negali spręsti, ar teismas administracinėje byloje Nr. I-0175-189/2010 tinkamai apskaičiavo prašomos priteisti teisėjų valstybinės pensijos dydį. Pareiškėjas, manydamas, jog buvo padaryta teismo klaida, gali pasinaudoti ABTĮ 154 straipsnio 1 dalyje numatyta teise paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir ten išdėstyti savo argumentus, tačiau ne teikti skundą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nurodant kitokį prašomos priteisti sumos apskaičiavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė ginčo teisinę situaciją reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ir byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinei teismų administracijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius