A-575-2224-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2224/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01215-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. R. (B. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. R. (B. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 69, 145 ir 180 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtose apie 7–8 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis apie 1,5 kv. m kameros grindų ploto, 4 dviejų aukštų gultai, užimantys apie 4 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis apie 1,5 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu, jose trūko oro, o atvykus ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 25 d. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.).

Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Atkreipė dėmesį, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kartu pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Papildomai akcentavo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu (b. l. 26–28) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 27 d., todėl šiuo atveju pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 27 d., tuo tarpu pareiškėjas žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis galėjo praleisti senaties terminą ir kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl šio termino atnaujinimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas vėliau pateiktame atsikirtime-prašyme tik abstrakčiai nurodė, jog, jo manymu, senaties terminas negali būti taikomas, nes jis iki šiol atlikinėja laisvės atėmimo bausmę, o jam kalint įkalinimo įstaigoje buvo slepiami teisės aktai, kuriuose įkalintam asmeniui išdėstytos jo teisės, todėl tik dabar sužinojo, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeidinėjamos jo, kaip nuteistojo, teisės. Tai įvertinęs, teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d.

įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 punkte buvo nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.), yra viešai prieinamas teisės aktas, todėl pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo pagrindą sužinoti ir realią galimybę išsiaiškinti dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimų.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu išsakyti pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais, o teiginys dėl teisės aktų slėpimo vertintinas kaip subjektyvus gynybinis argumentas. Atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d., atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 27 d., todėl pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas B. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 34–36), kurį vėliau papildė (b. l. 41), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai bei priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidinėjamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, be to, laisvės atėmimo įstaigų pareigūnai jam grasino, kad tuo atveju, jeigu jis skųsis teismui dėl kalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, nebus taikomas lygtinis paleidimas, jis bus žeminamas, todėl nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, kadangi šiuo straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl senaties termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas B. R. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, konstatavęs, jog pareiškėjas nurodytą neturtinę žalą siekia prisiteisti už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d., o skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 27 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju jo skundas turi būti patenkintas visiškai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidinėjamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, be to, laisvės atėmimo įstaigų pareigūnai jam grasino, kad tuo atveju, jeigu jis skųsis teismui dėl kalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, nebus taikomas lygtinis paleidimas, jis bus žeminamas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo grasinama nesikreipti į teismą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2004 m. rugsėjo 25 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. R. (B. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys