eAS-906-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-906-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00096-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal G. S. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. S. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 21 d. elektroninėmis ryšių priemonėmis pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 13-16763 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. P.“ dalyje, kuria T. P. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,02 ha žemės sklypą Nr. 726-5 (toliau – ir Sprendimas).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjai G. S. atstovaujančios advokatės D. P. elektroninėmis ryšių priemonėmis pateiktą skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja informaciją apie 2006 m. liepos 26 d. ginčijamą Sprendimą sužinojo gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. 1SS-(10.5)-1984 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas). Rašto turinys leido tinkamai nustatyti viešojo administravimo subjektą, priėmusį individualų administracinį aktą, šio akto priėmimo datą, numerį, priimto sprendimo esmę ir sukeliamas pasekmes.

Teismas nurodė, kad Rašto duomenų pakako parengti bei pateikti administraciniam teismui skundą dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 13-16763 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. P.“ panaikinimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie Vilniaus apygardos administracinės bylos Nr. I-7080-437/2014 nagrinėjimą patvirtino, kad pareiškėja naudojosi advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, skunde motyvuoto ir tinkamais įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nesuformulavo.

III. Pareiškėjos G. S. vardu advokatė D. P. elektroninėmis ryšių priemonėmis 2015 m. gegužės 6 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį.

Nurodo, kad pareiškėjai 2000 m. rugpjūčio 28 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu buvo suprojektuoti trys asmeninio ūkio sklypai ( Nr. 382-1, 382-2 ir 382-3), kuriais ji nuo seno naudojosi ir siekė įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Šiuo metu paaiškėjo, kad sklypo Nr. 382-3 dalis yra suformuota kaip atskiras sklypas ir perleista trečiajam asmeniui T. P.. 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą norėdama išsiaiškinti kokiu pagrindu ginčo sklypas išskirtas iš jos naudojamos žemės ir suformuotas kaip atskiras. Kadangi išsamus atsakymas nebuvo pateiktas, visą informaciją sužinojo tik teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti. Tarnybos Visagino ir Ignalinos skyrius 2015 m. kovo 20 d. raštu Nr. 39SB-(14.39.104.)-904 informavo, kad J. P. 2003 m. gruodžio 19 d. pateikė Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės sutikimą, kuriame nurodyta, kad žemė aplink pirtį, kuri priklausė J. P. ir statyta 1964 metais, būtų privatizuota L. P. vardu.

Paaiškina, kad nors pareiškėja 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu ir buvo informuota apie ginčijamą sprendimą, tačiau nesuvokė, kad jis pažeidžia jos teises, nebuvo aišku kokiu pagrindu ginčo sklypas išskirtas ir suformuotas kaip atskiras, kaip ginti pažeistas teises. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi įpareigodamas atsakovą nurodyti pagrindą, kodėl ginčo sklypas buvo išskirtas ir suformuotas kaip atskiras.

Pažymi, kad pareiškėja apie pažeistas savo teises sužinojo tik iš 2015 m. kovo 20 d. rašto ir nuo jo gavimo nepraleido termino skundui atnaujinti. Be to, teisingas nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra viešasis interesas, teismas atsisakydamas priimti skundą apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti skundą konstatavus, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Pareiškėja ginčija Utenos apskrities viršininko 2006 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 13-16762 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. P.“. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka pareiškėjai nebuvo išduotas, todėl sužinojimo apie ginčijama Sprendimą data yra 2013 m. rugsėjo 18 d., t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. 1SS-(10.5)-1984 gavimo data. Iš šio Rašto turinio matyti ginčijamo Sprendimo data, priėmusi institucija, nustatytos teisės ar pareigos. ABTĮ bei teismų praktika sužinojimą apie skundžiamą aktą sieja su informacijos apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus prieinamumu ne tik tiesiogiai iš tokio akto teksto, tačiau ir kitokiais būdais.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Įstatymų leidėjas ABTĮ 34 straipsnyje svarbių priežasčių sąrašo nepateikė. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti skundą (prašymą).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad 2014 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje byloje Nr. I-7080-437/2014, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. pakeitė. Nagrinėjant bylą buvo remiamasi ginčijamu Sprendimu, pareiškėja naudojosi advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būdama atidi ir rūpestinga, norėdama apginti galimai pažeistas savo teises, pareiškėja turėjo galimybę gauti skundžiamo Sprendimo kopiją, sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, t. y. informaciją, reikalingą kreiptis į teismą siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nežinojo kuo remiantis ginčo sklypas buvo išskirtas ir suformuotas kaip naujas, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas yra pakankama sąlyga atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos G. S. atskirojo skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė