A-261-218-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-218/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01165-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. A. (S. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui ir A. A. (A. A.), dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas S. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-3), kuriame prašė:

1) atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį.

Prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-4473-13/2006 pagrindu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių (toliau – ir NŽT Šalčininkų skyrius) bei pateikė 1973 m. lapkričio 15 d. testamentą, kuris patvirtina, jog jo senelis A. A. visą savo valdytą turtą po mirties paliko jam. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog jo senelis nuosavybės teisę į visą valdytą žemę įgijo iki nacionalizacijos. 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 43SD-(14.43.104.)-553 NŽT Šalčininkų skyrius jį informavo, kad negali priimti pateikto testamento, kadangi patikrinus Šalčininkų skyriaus archyvinius dokumentus nustatyta, kad nuosavybes teisės į žemę iki nacionalizacijos priklausė ne jo seneliui, bet jo senelio broliui J. A.. J. A. (toliau – ir J. A.), mirusio 1960 m. balandžio 30 d., turto paveldėtojai prašymo atkurti nuosavybes teises į žemę nepateikė, kadangi visą savo turtą J. A. perleido savo broliui A. A., su kuriuo gyveno kartu iki pat mirties. Pažymėjo, kad tarp senelio senų dokumentų rado J. A. ir savo senelio A. A. 1957 m. balandžio 9 d. sutartį, kuri patvirtina, jog senelio brolis J. A. visą savo valdytą turtą, tame tarpe 15 ha žemės Dainiškių apyrubėje, 0,50 ha žemės Zameiciškių apyrubėje bei 0,50 ha miško apyrubėje šalia Ragožo (dabar Dainiškių kaimas) perleido savo broliui A. A.. Paaiškino, kad tik 2012 m. sužinojo, jog žemes iki nacionalizacijos valdė ne jo senelis, o senelio brolis. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos priežastys turėtų būti pripažintos svarbiomis ir terminas atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Šalčininkų skyrius atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 24–26) su juo nesutiko bei prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, paaiškino, kad iki nurodytų terminų dėl nuosavybės teisių į J. A. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę atkūrimo į kompetentingą valstybės instituciją asmenys, suinteresuoti nuosavybės teisių atkūrimu, nesikreipė ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Pažymėjo ir tai, kad nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. sausio 18 d. galiojo nuostatos, pagal kurias teismams buvo suteikta teisė nustatyti turinčius juridinę reikšmę faktus, kad nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas būtų laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, jei teismo sprendimu būtų nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai dėl sandorių galiojimo. Tačiau pareiškėjas tokių teismo sprendimų nepateikė kaip ir nepateikė teismui ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurių pateikimo terminą prašo atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad jis nurodytu laikotarpiu atliko aktyvius veiksmus, siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo į J. A. turėtą žemę. Atkreipė teismo dėmesį ir į tai, kad 2009 m. pareiškėjas kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei kartu su pareiškimu pateikė 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutarties kopiją. Todėl tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad apie 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį jis sužinojo tik 2012 m.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 56-60) prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Atkūrimo įstatymo, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 21 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010), nustatė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminas atnaujinamas tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, o tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Pareiškėjas įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimi įvardijo tai, jog jis tik 2012 m. sužinojo (rado 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį), kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė ne jo senelis A. A., o senelio brolis, jo dėdė J. A.. Iki tol buvo įsitikinęs, kad jo senelis nuosavybės teisę į visą valdytą žemę įgijo iki nacionalizacijos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad iš 2009 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjo skundo Šalčininkų rajono apylinkės teismui priedų sąrašo (b. l. 27–29) matyti, kad jis teismui kartu su pareiškimu buvo pateikęs ir 1957 m. balandžio 9 d. naminio testamento su vertimu kopijas, t. y. tą pačią 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį, nustatė, kad pareiškėjas jau 2009 m., kreipdamasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, žinojo ir turėjo suprasti, jog jo senelis A. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise nurodytų žemių nevaldė, ir tik 1957 m., remiantis nurodyta sutartimi, pareiškėjo senelis įgijo nuosavybės teisę į minimas žemes, nusprendė, jog ši pareiškėjo nurodyta priežastis nelaikytina objektyvia, nepriklausančia nuo jo valios aplinkybe, todėl pareiškėjo reikalavimą – atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi antrasis pareiškėjo reikalavimas – atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį – neatsiejamas nuo pirmojo, laikytinas išvestiniu reikalavimu, jis irgi buvo atmestas.

III. Pareiškėjas S. A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 65-69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas įvertino tik vieną faktą, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateiktas suėjus 10 m. ir 12 m. po terminų pasibaigimo, visiškai neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kurios buvo nurodytos teismui bylos nagrinėjimo metu, bei patvirtintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimu. Priešingai nei konstatavo teismas, šios aplinkybės vertintinos kaip objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negalėjo realizuoti savo teisų. Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimu akivaizdu, jog objektyviai galimybė realizuoti savo teises pareiškėjui atsirado tik po tėvo mirties 2006 m., kai jau buvo pasibaigęs Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas.

2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas apie J. A. ir A. A. sudarytą 1957 m. balandžio 9 d. sutartį dėl žemės perleidimo naminiu testamentu sužinojo 2009 m., ir dėl to terminas yra praleistas nepagrįstai. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-331-464/2011 dėl juridinio fakto nustatymo, pareiškėjui nurodė, jog būtina įrodyti, kad jis yra senelio A. A. teisių perėmėjas, nes tokį teisinį reguliavimą nustatė įstatymo leidėjas. Siekiant šį faktą pagrįsti, 2012 m. NŽT Šalčininkų žemėtvarkos skyriui pareiškėjas pateikė testamentą, tačiau Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 43 SD-(14.43.104)-553 atsisakė priimti minėtą testamentą, nes paaiškėjo, jog pareiškėjas yra savo senelio teisių perėmėjas ir jo vardu gali reikšti prašymus. Taigi, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, teismas privalėjo įvertinti minėtas aplinkybes.

3. Pabrėžtina, kad 2007 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (administracinė byla Nr. 1-4473-13/06) konstatuota, jog prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas laiku, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į minėtoje byloje nustatytas aplinkybes, kurių iš naujo įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas privalėjo įvertinti rašto, kurio pagrindu buvo kreiptasi į teismą, turinį ir atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį bei nuosavybės teisę, pateikti, nes minėtame rašte nurodoma, jog terminas turi būti atnaujintas dėl žemėtvarkos skyriuje esančių dokumentų.

4. Atnaujinto termino pradžios skaičiavimas dėl dokumentų pateikimo ir giminystės ryšio su buvusiais žemės savininkais nustatymo prasidėjo įsigaliojus 2007 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-4473-13/06. Minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujintas terminas akivaizdžiai nėra pasibaigęs.

Teisė realizuoti savo teises pagal 1973 m. lapkričio 15 d. A. A. testamentą, atsirado tik pateikus šį dokumentą t. y. nuo 2012 m. Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius, neprijungęs šio dokumento prie bylos, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei nevykdė 2007 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-4473-13/06, nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-331-464/2011 dėl juridinio fakto nustatymo bei pažeidė šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 75-77), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, terminas prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti nustatytas iki 2001 m. gruodžio 31 d., o to paties straipsnio 4 dalyje – iki 2003 m. gruodžio 31 d. terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Atsižvelgiant į nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 3 straipsnį, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę bei kreiptis į teismą dėl reikšmingų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškėjas nepriklausomai nuo tėvo mirties 2006 m. galėjo nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuo 2004 m. spalio 26 d. kreiptis į teismą dėl praleistų, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų, terminų atnaujinimo. Tačiau pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. jokių aktyvių veiksmų neatliko. Į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl J. A. žemės pareiškėjas kreipėsi 2009 m., o į teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo – 2013 m. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis tik 2012 m. sužinojo apie 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kritiškai, kadangi ši aplinkybė buvo paneigta rašytiniais įrodymais.

2. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog dar 2009 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 7-127 pareiškėją informavo, kad pareiškėjas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik pagal tėvo liniją. Taigi, nuo 2009 m. pareiškėjas, žinodamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir turėdamas atitinkamus dokumentus, galėjo pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčas yra dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir termino pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes.

Atkūrimo įstatymo, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo (Atkūrimo įstatymo) nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse tokius galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendime teisingai pažymėjo, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminas atnaujinamas tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, o tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad „sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2013 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-171/2013).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamu argumentu, jog, remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4473-13/2006, objektyviai galimybė realizuoti savo teises pareiškėjui atsirado tik po tėvo mirties 2006 m., kai jau buvo pasibaigęs Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas, nes minėtoje byloje teismas atnaujino terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį tik į pareiškėjo senelio A. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti minėtus terminus į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pažymėtina, jog dėl J. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės per įstatymų nustatytą terminą privalėjo kreiptis pareiškėjo tėvas, tačiau nėra jokių duomenų, jog šia teise jis būtų pasinaudojęs. Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išvardyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, suteikiant prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi, atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog „šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui <...>“. Remiantis minėta nuostata, paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. A. turtą turėjo teisę tik pareiškėjo senelis, tačiau jis mirė dar iki nuosavybės teisių atkūrimo pradžios ir išreikšti savo valios negalėjo. Tokiu atveju, dėl jo nuosavybės teise valdyto turto turėjo kreiptis jo testamentinis įpėdinis, t. y. pareiškėjo tėvas. Pareiškėjo tėvas dėl teismui nežinomų priežasčių (nei objektyvių, nei subjektyvių) per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neprašė atnaujinti terminą atkurti nuosavybės teises į J. A. valdytą turtą. Atsižvelgiant į minėtą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, pareiškėjas negali perimti teisės atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą turtą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, esą jis tik 2012 m. sužinojo (rado 1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį), kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė ne jo senelis A. A., o senelio brolis, jo dėdė J. A.. Įvertinusi teismui pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas apie šį faktą sužinojo jau 2009 m., kreipdamasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų normų bei teismui pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą turtą, todėl kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl terminų skaičiavimo plačiau nenagrinėtini.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys