A-822-414-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-414/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00518-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 13) prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1D-837(11) (b. l. 3-4); 2) iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., viso 16 446,43 Lt.

Paaiškino, jog nuo 2000 m. balandžio 12 d. pareiškėjai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjai buvo mokama 1 111,60 Lt pensija. Nuo 2010 m. sausio mėn., kaip asmeniui, gaunančiam apmokestinamas pajamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsniais, jai buvo mokama sumažinta pensija. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) nepagrįstai taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėjo 16 446,43 Lt. Pabrėžė, jog aplinkybės, susijusios su nepagrįstu pensijos ribojimu, sudarė pagrindą kreiptis į teismą.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 19–20) paaiškino, kad pareigūnų ir karių pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjai paskirta pensija buvo skaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, taip pat į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, mano, jog Ministerijos atsakymas ir atitinkami veiksmai (perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pensiją) skunde nurodytu laikotarpiu buvo teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir pareigų. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog Ministerija ir jos darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojusius teisės aktus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 43–47) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 1D-837(11) dalį, kurioje atsisakyta V. V. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16 446,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2000 m. balandžio 12 d. buvo nuspręsta skirti 1 014,97 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėja 2013 m. sausio 4 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydama išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jai paskirtą valstybinę pensiją. Ministerija 2013 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 1D-837(11) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8344), taip pat, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas pagal šio įstatymo 2 priedo formulę. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 11 d. pažyma apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-273 patvirtina, kad pareiškėjai sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Teismas sprendė, kad sisteminis teisės nuostatų ir teismų praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remiantis Tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11PP(P)-273, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) buvo 1 111,60 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjai būtų buvę išmokėta 35 571,20 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. perskaičiuota iki 29 680,64 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 13 234,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas konstatavo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 29 680,64 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai pareiškėjai minėtu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.) buvo išmokėta 13 234,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka –16 446,43 Lt (29 680,64 – 13 234,21) suma.

Teismas sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 16 446,43 Lt pareiškėjai priteistina ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1D-837(11) pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad yra pagrindas naikinti tik tą sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 51–52) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjos reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą dėl perskaičiuotos pensijos kompensavimo atidėjimo motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėja V. V. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55–56) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. V. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Pareiškėja skundu prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1D-837(11) ir priteisti iš atsakovų pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 446,43 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 1D-837(11) dalį, kuria atsisakyta V. V. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16 446,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai (Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai) prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pritaikius Laikinąjį įstatymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija)). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje minėtajai, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtos antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes šios antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išspęsti galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų normų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, turi būti priteista.

Dėl kreipimosi į teismą termino aktualios yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teismas sprendė klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, pateiktos teisės aiškinimo taisyklės bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 prieitas išvadas, pažymėjo, kad nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013, pažymi, kad sprendžiant, ar pareiškėja, siekdama savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, svarbi ne kreipimosi į instituciją, o kreipimosi į teismą data, t. y. kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Remiantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktu, pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėja apie pensijos sumažinimą atitinkamai sužinojo gavęs pensiją už 2010 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi 2013 m. vasario 12 d. (b. l. 8), todėl konstatuotina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-273 (b. l. 6) pateiktų duomenų nustatyta, kad per ginčo laikotarpį (2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn.), netaikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pirmiau aptartų pensijos perskaičiavimų ir jos dydžio ribojimą lemiančių įstatymo normų, pareiškėjai turėjo būti išmokėta iš viso 35 571,20 Lt valstybinės pensijos. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma teisėtai perskaičiuota iki 29 680,64 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pareiškėjai ginčo laikotarpiu išmokėjus tik 13 234,21 Lt susidarė iš viso 16 446,43 Lt (29 680,64 – 13 234,21) pensijos nepriemoka. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šią sumą pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ 88 str. 5 d. 1 p.), o tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant laikotarpį, už kurį priteisiama neišmokėta pensijos dalis – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą. Tačiau, remiantis teismo nutartyje nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis patikslinama, nurodant laikotarpį, už kurį priteisiama neišmokėta pensijos dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu, kad pareiškėjai V. V. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteisiama už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė