A-575-835-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-835/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00558-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), kurį vėliau patikslino (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), po 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punkto reikalavimų, be to, kameros buvo drėgnos, jose buvo pelėsis, pelės, žiurkės, tarakonai. Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, be to, pablogėjo jo sveikatos būklė, savijauta, regėjimas, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, nuolat grasindami, šaukdami, tyčiodamiesi, užgauliodami ir neregistruodami pareiškėjo rašomų skundų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 63–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. pažymos Nr. 69/06-2285 matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. gruodžio 9 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2012 m. gegužės 31 d.

Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 61 su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 kv. m iki 4,37 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. sausio 20 d. – kameroje Nr. 91 su dar 5–12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,42 kv. m iki 3,08 kv. m gyvenamojo ploto, periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. – kameroje Nr. 52 su dar 4–13 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,32 kv. m iki 3,70 kv. m gyvenamojo ploto, 2011 m. gruodžio 13 d.

– kameroje Nr. 91 su dar 7–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,05 kv. m iki 2,31 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. – kameroje Nr. 2 be kitų asmenų ir pareiškėjui teko 6,45 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. – kameroje Nr. 52 su dar 9–13 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,32 kv. m iki 1,85 kv. m gyvenamojo ploto, periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. – kameroje Nr. 91 su dar 2–16 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,01 kv. m iki 6,15 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 367 dienas. Tačiau pasivaikščiojimo (po 1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už minėtą laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti kamerų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai ir nebuvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai. Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog tam tikrais laikotarpiais (iš viso 318 dienų) pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 52 ir 91, kuriose vienam asmeniui teko nuo 1,08 kv. m iki 3,07 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, kitais laikotarpiais (iš viso 96 dienas) vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 52, 61 ir 91 viršijo 3,7–6,15 kv. m, tai teismas vertino kaip priartėjimą prie ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų dėl laikymo perpildytose kamerose galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų patyręs pareigūnų psichologinį smurtą, pasireiškusį nuolatiniais grasinimais, šaukimu, tyčiojimuosi, užgauliojimu ir pareiškėjo rašomų skundų neregistravimu. Teismas taip pat nenustatė, jog dėl minėtų laikymo sąlygų būtų stipriai pablogėjęs pareiškėjo regėjimas. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, taip pat į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas.

III. Pareiškėjas B. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–86), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai ir priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, po 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atlygintinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–92), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Šiaulių TI mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teigia, jog 96 dienų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis, kai vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 52, 61 ir 91 viršijo 3,7–6,15 kv. m, negali būti vertinamas kaip priartėjimas prie ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas, todėl nebuvo teisinio pagrindo šį laikotarpį pripažinti sudarančiu pagrindą neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pažymi, kad nenustačius neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, atsižvelgus į aplinkybę, jog Šiaulių TI dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, o pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo jį atmesti. Šiaulių TI akcentuoja, kad tiek pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, tiek jo apeliacinis skundas iš esmės grindžiami tik abstrakčiais ir jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais, pareiškėjas reiškia tik bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, nepagrįstai atsižvelgė į 96 dienų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, kai vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 52, 61 ir 91 viršijo 3,7–6,15 kv. m, taip pat nesutinka su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 413 dienų, iš kurių 315 dienų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, o 96 dienas pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,09 kv. m iki 3,07 kv. m, o laikotarpiu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,15 kv. m iki 6,15 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam po 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Be to, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 20–51), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei 10 mėnesių po jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kaip minėta, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo tada, kai paskutinį kartą išvyko iš Šiaulių TI), atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 8 600 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 8 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui B. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 8 600 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys