A-566-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-566-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00212-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Realco“, uždaroji akcinė bendrovė „Neoforma“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl UAB „Realco“ žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ (toliau – ir Detalusis planas).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra 2,5500 ha ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,6390 ha namų valdos (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri yra šalia Detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo, savininkas. Minėtuose bei kituose žemės sklypuose, kurie nuo Detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo nutolę vidutiniškai apie 200–300 metrų, jau keletą metų vykdoma aktyvi ekologinė žemės ūkio veikla, nenaudojant jokių aplinką teršiančių medžiagų, taip pat tose valdose gyvenama, leidžiamas laisvalaikis, poilsiaujama. Ginčijamo sprendimo, kuriuo suformuotame 12 ha žemės sklypo plote leidžiama saugoti atliekas, jas rūšiuoti, utilizuoti (steigti sąvartynus), priėmimu yra pažeidžiami pareiškėjo ir jo šeimos teisėti interesai į ekologišką ūkinę veiklą, sveiką ir švarią aplinką, neužterštą vandenį, teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese, teisė reikalauti, kad būtų atliktas planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teritorijų planavimo procese iki Detaliojo plano patvirtinimo, nes jis nebuvo tinkamai informuotas apie teritorijų planavimo dokumento rengimo procesą, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėjas detaliojo planavimo procese neturėjo galimybės pateikti pretenzijų. Apie parengtą Detalųjį planą jis sužinojo tik 2014 m. vasario 19 d., kai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Realco“ pristatė biodujų jėgainės statybos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. gegužės 27 d. galutinėje atrankos išvadoje Nr. (4)-LV4-1534 konstatuota, kad UAB „Realco“ planuojamai ūkinei veiklai – urbanistinių objektų statybai žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), – poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas, tačiau nurodytos išvados 5 punkte pakankami aiškiai pažymėta, kad žemės sklype planuojama ūkinė veikla – biodujų gamyba (a alternatyva) arba naudingos energijos (elektros ir šilumos) gamyba (b alternatyva) naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (ne atliekas). Tokia išvada patvirtina, kad jau Detaliojo plano rengimo metu buvo žinoma apie numatomą vykdyti veiklą, todėl Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta informacija, kad planuojama veikla nežinoma, neatitiko tikrovės, taip bandant apeiti tuo metu privalomą teritorijų planavimo procedūrą – poveikio aplinkai vertinimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. (10-3)-D8-6505 pažymėta, kad biodujų ir bioetanolio (biokuro) gamyba priskirtina prie Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas) 1 priedo 6.1 punkte nurodytos organinių dujų cheminių medžiagų gamybos pramoniniu mastu ir tokiai veiklai turi būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį teritorijų planavimo dokumentai galėjo būti derinami ir tvirtinami tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir priėmus sprendimą leisti vykdyti planuojamą ūkinę veiklą.

Pareiškėjo teigimu, Detalusis planas pažeidžia ir Klaipėdos rajono bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. XI1-111, sprendinius, nes šalia numatomos vykdyti veiklos yra vykdoma aktyvi žemės ūkio veikla, o pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano aiškinamąjį raštą prioritetine žemės naudotojų veikla rajono savivaldybės teritorijoje išlieka miškų ir žemė ūkio. Bendrojo plano aiškinamajame rašte užsimenama, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijose numatomas tausojantis ūkininkavimas, o žemės ūkio teritorijos pagrindinė tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinant gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir ekologinės kompensacijos galimybes. Pareiškėjo manymu, neįmanoma pasiekti tokių tikslų, kai Dumpių kaime yra plečiama zona, skirta atliekoms saugoti, rūšiuoti ir utilizuoti (sąvartynai).

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad Detalusis planas buvo parengtas, suderintas, patikrintas ir patvirtintas pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusius teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus. Pateikti Detaliojo plano dokumentai įrodo, kad jo rengimo metu planavimo organizatorius įvykdė visas procedūras, kurios būtinos detaliojo teritorijų planavimo dokumento rengimo viešumui užtikrinti, iš jų ir raštu informavo kaimyninių žemės sklypų valdytojus ir naudotojus bei įrengė stendą. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai su planuojamu žemės sklypu nesiriboja, todėl detaliojo planavimo organizatorius neturėjo pareiškėjo informuoti raštu. Pareiškėjas pats nebuvo pakankamai aktyvus, todėl teigti, kad nebuvo užtikrintos detaliojo plano rengimo viešumą užtikrinančios procedūros nėra teisinio pagrindo. Be to, pareiškėjo argumentai dėl Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo taikymo nepagrįsti, nes Detaliojo plano sprendiniuose numatyta, kad konkrečios veiklos, kurias numatoma vykdyti sklype, nežinomos ir Detaliojo plano sprendiniais nebuvo nustatomos.

Atsakovas nurodė, jog Detaliajame plane numatyta, kad planuojant konkrečią gamybinę veiklą, ją būtina įvertinti aplinkos apsaugos ir poveikio visuomenės sveikatai aspektais, o planuojant ir vykdant konkrečias gamybines veiklas, turi būti įgyvendintos mažiausiai aplinką veikiančios technologijos ir parinkti geriausi prieinami gamybos būdai, numatant reikiamos taršos mažinimo priemones, vykdant taršos rodiklių monitoringus. Poveikio aplinkai vertinimo procedūros būtų vykdomos tuo atveju, kai būtų apsispręsta dėl planuojamos veiklos ginčo žemės sklype, todėl Detaliojo plano rengimo metu jos neturėjo ir negalėjo būti vykdomos. Atsakovas nesutiko ir su skundo argumentu, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, nurodydamas, kad pagal šio bendrojo plano sprendinius suplanuotas žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žymima indeksais K(S)/S – ekologinės inžinerijos objektų sklypai, atliekų saugojimo teritorijos, kuriose vykdomas neterminuotas atliekų (pavojingų, nepavojingų arba inertinių) kaupimas, laikymas neribotą laiką specialiame tam skirtame įrenginyje ar teritorijoje, siekiant jas naudoti ar šalinti, rūšiuoti surinktas atliekas pagal medžiagas, siekiant jas perdirbti ar naudoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realco“ su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Detaliojo plano rengimo procedūros buvo viešinamos, vadovaujantis jo rengimo metu galiojusiais Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) su Detaliuoju planu suformuotu žemės sklypu nesiriboja, todėl nėra laikytini kaimyniniais žemės sklypais, ir pareiškėją informuoti asmeniškai jo deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu nebuvo privaloma. Teiginiai, jog Detalusis planas parengtas pažeidžiant imperatyviąsias Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas yra neatitinkantys tikrovės, nes Detaliojo plano koncepcijos nustatymo stadijoje buvo nagrinėta galimybė planuojamoje teritorijoje vystyti įvairias veiklas, tačiau apie konkrečias veiklas, kurias numatoma vykdyti, šiuo metu nėra žinoma ir Detaliojo plano sprendiniais nėra nustatyta (nežinomos tikslios ūkinių veiklų vykdymo vietos žemės sklype, apimtys, nežinoma tarša, kurią gali sukelti tokios būsimos veiklos). Be to, vykdant planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūras, išvadą, ar būtina vykdyti poveikio aplinkai vertinimą, priėmė atsakinga institucija – Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Atrankos išvada, kad planuojamai ūkinei veiklai – urbanistinių objektų statybai – poveikio aplinkai vertinimą vykdyti neprivaloma, buvo priimta Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (4)-LV4-867. Atrankos išvada buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėse – respublikiniame ir rajono laikraštyje, seniūnijos skelbimų lentoje. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe teikti prašymą minėtą atrankos išvadą persvarstyti. To pareikalavo Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, todėl po persvarstymo 2013 m. gegužės 27 d. buvo priimta galutinė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atrankos išvada Nr. (4)-LV4-1534, pagal kurią planuojamai ūkinei veiklai vykdyti poveikio aplinkai vertinimo atlikti nėra privaloma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Neoforma“ su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė skundo netenkinti. UAB „Neoforma“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė iš esmės tokius pat argumentus, kuriuos pateikė ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realco“.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas (planavimo tikslai – žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdai – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos, pobūdžiai – pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos bei susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų nustatymas), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 49 straipsnio 4 dalies 2 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju neginčijama, kad iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo pradėtas rengti Detalusis planas buvo patikrintas ir patvirtintas pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Iš teisės normos, įtvirtintos Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, turinio, teismo vertinimu, matyti, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojęs teritorijų planavimo teisinis reguliavimas taikomas teritorijų planavimo procedūroms, susijusioms su teritorijų planavimo dokumento rengimu, derinimu ir tvirtinimu ir neapima veiksmų, susijusių su viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų apskundimu. Kadangi nustatyta, jog su skundu dėl administracinio sprendimo (dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo) panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi po naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos.

Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad iki skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo jis (pareiškėjas) negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms, nes apie Detaliojo plano rengimo procesą nebuvo tinkamai informuotas.

Teismas iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad apie Detaliojo plano rengimo pradžią, planavimo tikslus, planavimo organizatorių ir rengėją, projekto rengimo ir derinimo tvarką, rengimo terminus, buvo paskelbta 2012 m. lapkričio 21 d. laikraštyje „Banga“ (Nr. 90 (9134)), 2012 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos rajono savivaldybės interneto tinklalapyje, 2012 m. lapkričio 19 d. raštu buvo informuota (duomenys neskelbtini) seniūnija, informaciją paskelbiant seniūnijos skelbimų lentoje. 2012 m. lapkričio 19 d. raštais buvo informuoti kaimyninių žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)3 ir Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojai V. P. ir V. S. bei kaimyninio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja patikėjimo teisėmis viešoji įmonė (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos regiono keliai“. Informacija apie Detalųjį planą ir jo rengimą buvo paskelbta stende, specialiai pastatytame minėtame žemės sklype su Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriumi suderintoje vietoje. Apie patvirtintą Detaliojo plano koncepciją ir parengtą Detalųjį planą, susipažinimo bei pasiūlymų, pretenzijų ir pageidavimų pateikimo tvarką, viešos ekspozicijos ir viešo susirinkimo vietą ir laiką buvo paskelbta 2013 m. liepos 20 d. laikraštyje „Banga“ (Nr. 54 (9198)), 2013 m. liepos 23 d. Klaipėdos rajono savivaldybės interneto tinklalapyje https:/www.klaipedos-r.lt ir 2013 m. liepos 19 d. raštu informuota (duomenys neskelbtini) seniūnija, informaciją paskelbiant seniūnijos skelbimų lentoje. Be to, 2013 m. liepos 19 d. buvo informuoti kaimyninių žemės sklypų savininkai V. P., V. S. ir VšĮ „Klaipėdos regiono keliai“. Su Detaliojo plano projektu buvo galima susipažinti nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. imtinai, o nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. projektas buvo viešai eksponuojamas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Viešas suinteresuotų asmenų susirinkimas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje įvyko 2013 m. rugsėjo 6 d.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis Detaliojo plano rengimo metu galiojusiais Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (toliau – ir Nuostatai), teismas nusprendė, jog Detaliojo plano viešinimo bei jo sprendinių svarstymo su visuomene ir eksponavimo procedūros buvo atliktos tinkamai. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir yra 2,5500 ha ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,6390 ha namų valdos (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas, jo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas nesiriboja su Detaliuoju planu suprojektuotu žemės sklypu, todėl jis nėra laikytinas kaimyniniu žemės sklypu ir planavimo organizatorius neturėjo pareigos pareiškėjo informuoti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, kad per visą ginčo teritorijos planavimo laikotarpį iki viešo Detaliojo plano svarstymo su visuomene pabaigos pareiškėjas būtų teikęs pastabas ar pasiūlymus dėl Detaliojo plano sprendinių. Iš 2013 m. rugsėjo 6 d. Detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene ataskaitos teismas nustatė, kad viešo svarstymo su visuomene ir viešos ekspozicijos metu dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių pastabų, pasiūlymų ar pretenzijų negauta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi ir 22 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl negalėjimo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų detaliojo planavimo procese priimtų sprendimų iki ginčijamo sprendimo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, priėmimo, nelaikytinos svarbiomis, todėl pareiškėjas neturi reikalavimo teisės Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtintas Detalusis planas, ginčyti pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

III. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nurodė, kad ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau sprendimą, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priėmė net neištyręs pareiškėjo argumentų dėl jo subjektinės teisės pažeidimo, visų byloje pateiktų įrodymų. Tuo teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos.

2. Teismas nemotyvavo, kodėl taikė nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, todėl šią nuostatą pritaikė formaliai (ji nesusijusi su įstatymų saugomų interesų pažeidimu).

3. Teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų ir jo skunde nurodytų įrodymų, kurie įrodo, jog buvo pažeistas įstatymų saugomas interesas (šiurkščiai pažeistos iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios teritorijų planavimo procedūros), taip pat ir pareiškėjo subjektinė teisė.

4. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad nagrinėjamam ginčui taikoma nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. Šį teiginį pareiškėjas grindžia lingvistiškai ir logiškai aiškindamas iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio įstatymo 32 straipsnį „Pasiūlymų teikimas ir ginčų nagrinėjimas“, kuris buvo įtrauktas į skirsnį „Teritorijų planavimo viešumas“. Be to, šiame skirsnyje yra tokie straipsniai kaip „Teritorijų planavimo viešumas“ (31 str.), „Pasiūlymų teikimas“ (32 str.), „Konsultavimas ir viešas susirinkimas“ (33 str.). Tai, apelianto teigimu, reiškia, kad įstatymų leidėjas teisę į teritorijų planavimo dokumentų apskundimą priskyrė prie teritorijų planavimo procedūrų. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis neapima veiksmų, susijusių su viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų apskundimu (nes apskundimas pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją buvo sudėtinė teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūra). Be to, jei šioje byloje būtų taikoma nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija, iš esmės būtų pažeistos pareiškėjo teisės ginti savo interesus, nes tokiu sprendimu teismas atgaline data nustatytų prievolę asmeniui, kuris ateityje norėtų pasinaudoti teise teikti skundą dėl jau anksčiau įvykdytų teritorijų planavimo procedūrų, dalyvauti teritorijų planavime. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija tokios prievolės nenustatė, o numatė tik teisę (pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 1 punktą asmenys galėjo skųsti savivaldybės tarybos sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, po 2014 m. sausio 1 d. – jie tokią teisę prarado). Dėl šios priežasties, pareiškėjo manymu, teismas neteisingai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį.

5. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju apie Detalųjį planą nebuvo pranešta tinkamai, nes iš į bylą pateiktų skelbimų turinio matyti, jog juose nėra nurodyti tikrieji rengiamo teritorijų planavimo dokumentų tikslai, kurie buvo nurodyti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. gegužės 27 d. galutinės atrankos išvados Nr. (4)-LV4-1534 5 punkte. Taigi nebuvo aišku, kas iš tikro buvo planuojama teritorijų planavimo proceso metu, todėl net jei pareiškėjas būtų su šiais skelbimais susipažinęs laiku, iš jų nebūtų supratęs, koks yra tikrasis teritorijų planavimo tikslas. Dėl to pareiškėjas (ar kuris kitas asmuo) nedalyvavo viešo svarstymo su visuomene procese; buvo pažeistas Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 24.5 punkte nustatytas tikslas – sudaryti visuomenės nariams galimybę susipažinti su rengiamu projektu nuo projektavimo pradžios ir pateikti pastabas bei pasiūlymus. Šio aspekto pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė. Dėl panašių aplinkybių yra suformuota LVAT praktika (administracinė byla Nr. A3-64/2007).

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir remiasi jame išdėstytais (taip pat ir savo atsiliepime į skundą) argumentais; papildomai nurodo, jog poveikio aplinkai vertinimo procedūros bus vykdomos (jeigu bus privaloma jas vykdyti) tik tada, kai bus apsispręsta dėl planuojamos veiklos suplanuotame sklype, o rengiant Detalųjį planą neturėjo ir negalėjo būti atliktos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realco“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

UAB „Realco“ atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstė atsakovas. Papildomai nurodo, jog pareiškėjas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 2 punktą turi būti įpareigotas nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių jis negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo procese (esant būtinybei, tokias priežastis pagrįsti įrodymais). Teismas šias priežastis turėtų įvertinti ir nuspręsti, ar jos laikytinos svarbiomis ir nulėmusiomis tai, kad apeliantas negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Neoforma“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas yra fizinis asmuo, todėl jis negali ginti viešojo intereso.

2. Atliekant atranką, planavimo organizatorius nagrinėjo ir pateikė informaciją tik apie galimybes planuojamame žemės sklype vystyti ūkines veiklas. Konkrečios veiklos, kurios bus vykdomos sklype, nežinomos ir Detaliojo plano sprendiniais nėra nustatytos. Be šių duomenų neįmanoma tinkamai atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, todėl Detaliojo plano sprendiniais nustatyta sąlyga, kad planuojant konkrečią gamybinę veiklą, ją būtina įvertinti aplinkos apsaugos ir poveikio visuomenės sveikatai aspektais.

3. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog teismas neteisingai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog apskųsti teismui galima administracinį sprendimą, tačiau planavimo organizatoriaus vykdoma viešinimo procedūra nėra administracinis sprendimas.

4. Dėl pareiškėjo argumento, kad apie Detalųjį planą nebuvo pranešta tinkamais skelbimais, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog tikslai nurodomi sutartyje su savivaldybe ir atitinka Teritorijų planavimo įstatymą. Teritorijų planavimas nėra planuojamos ūkinės veiklos planavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtintas UAB „Realco“ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), detalusis planas ir pakeista šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis, teisėtumas ir pagrįstumas.

Šioje byloje ginčijamu atsakovo sprendimu, kuris buvo priimtas vadovaujantis iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, nurodant, kad planavimo tikslai: žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdai – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos, pobūdžiai: pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos bei susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų nustatymas. Skundą dėl atsakovo sprendimo padavė pareiškėjas V. V., kuriam nuosavybės teise priklauso 2,5500 ha ūkio paskirties ir 0,6390 ha namų valdos žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), tačiau pagal bylos duomenis šie sklypai nesiriboja su Detaliuoju planu suprojektuotu žemės sklypu (I t., b. l. 164). Pareiškėjo teigimu, jam priklausantys žemės sklypai nuo Detaliuoju planu suprojektuoto žemės sklypo yra nutolę 200–300 m.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis remdamasis pareiškėjas teigė, kad priimtas atsakovo sprendimas yra neteisėtas (UAB „Realco“ suformuotame žemės sklype yra leidžiama saugoti atliekas, jas rūšiuoti, utilizuoti (steigti sąvartynus), o tai pažeidžia pareiškėjo ir jo šeimos teisėtus interesus į ekologišką ūkinę veiklą, sveiką ir švarią aplinką, neužterštą vandenį; UAB „Realco“ žemės sklype planuoja ūkinę veiklą – biodujų gamybą (a alternatyva) arba naudingos energijos (elektros ir šilumos) gamybą (b alternatyva) naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (ne atliekas)), tačiau nebuvo atliktas planuojamos ūkinės veiklos vertinimas, kurį buvo privaloma atlikti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį), o skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti teismine tvarka atsakovo sprendimo pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 49 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, remdamasis tuo, kad pareiškėjas galėjo dalyvauti teritorijos planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus (pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie teritorijos planavimo dokumento rengimą, t. y. nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teritorijų planavime iki Detaliojo plano patvirtino). Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nenustato, jog pareiškėjas turi teisę paduoti skundą pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos nuostatas.

Pareiškėjas nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdamas, kad jis skundą grindė aplinkybėmis, jog buvo pažeisti įstatymo saugomi interesai ir pareiškėjo subjektinė teisė, ir pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo ar jo nurodytos teisės (įstatymo saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos pareiškėjo nurodytu būdu; kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, jog pareiškėjas neturi teisės ginčyti atsakovo sprendimo pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo užkirto pareiškėjui kelią ginčyti atsakovo sprendimą ir nenagrinėjo iš esmės pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą.

Pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnį teritorijų planavimo proceso (iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo) metu neteisėtai priimtus administracinius sprendimus suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas. Kreiptis į sprendimus priėmusią instituciją ar teismą turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, taip pat šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – pagal kompetenciją teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, kiti viešojo administravimo subjektai, suinteresuotos visuomenės atstovai, gindami visuomenės (viešąjį) interesą (1 dalis).

Neteisėtai priimtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikina teismas. Teismas gali priimti administracinį sprendimą panaikinti visą teritorijų planavimo dokumentą arba jo dalį (2 dalis). Kreiptis į teismą panaikinti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo turi teisę teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ir kiti pagal kompetenciją viešojo administravimo subjektai, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti (3 dalis).

Pagal šio straipsnio 4 dalį, suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo tik tuo atveju, jeigu jie:

1) dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo, jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises;

2) dėl priežasčių, kurias teismas pripažino svarbiomis, negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti teritorijos planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo, bei nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo to atlikti. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti atsakovo sprendimo, atsižvelgiant į tai, jog teritorijos planavimo viešinimo procedūros buvo atliktos pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei Detalusis planas patvirtintas pagal šias nuostatas, kurios nenustatė, kad priimto administracinio akto dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neturi teisės ginčyti asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, bei suinteresuota visuomenė. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai nustatė, kad tiek asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, tiek suinteresuota visuomenė turi teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo ir šios teisės įgyvendinimas nebuvo siejamas su dalyvavimu teritorijų planavimo viešinimo procedūrose bei skundų ar pranešimų dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo teikimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas taip pat grindė tuo, kad iš teisės normos, įtvirtintos Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, turinio matyti, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojęs teritorijų planavimo teisinis reguliavimas taikomas teritorijų planavimo procedūroms, susijusioms su teritorijų planavimo dokumento rengimu, derinimu ir tvirtinimu, ir neapima veiksmų, susijusių su viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų apskundimu. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnis, kuriame ir buvo įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo, yra VII skirsnyje „Teritorijų planavimo viešumas“, t. y. tarp tų normų, kuriomis vadovaujantis šiuo atveju buvo atliekamos teritorijos detaliojo planavimo viešinimo procedūros. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad detaliojo planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas, o 5 dalyje nurodyta, kad baigiamąjį etapą sudaro: 1) teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadija – viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas; 2) teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija – tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinimas ir registravimas teritorijų planavimo registre. Taigi iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios normos atskirai nenustatė administracinio sprendimo apskundimo tvarkos ir pagrindų, o tai buvo įtvirtinta tarp normų, nustatančių teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadiją.

Nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, gindamas savo subjektinę pažeistą teisę, t. y. nurodydamas, kad atsakovo priimtas sprendimas, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, pažeidžia jo ir jo šeimos teisę į sveiką ir švarią aplinką.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Šios konstitucinės doktrinos kontekste konstatuotina, kad pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų.

1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), kuri ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ir Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d., preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis). Vadovaujantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, visuomenės, kuriai daro arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų aplinkos srityje priėmimo procesu (suinteresuotos visuomenės), nariai, siekdami teisiškai užginčyti sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, teisėtumą, nacionalinės teisės aktų užtikrinta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo. Pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį visuomenės nariams, atitinkantiems nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus (jeigu tokie yra), turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas pažeidžiančių privačių asmenų ir valstybės institucijų veiksmams arba neveikimui užginčyti.

Pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį teritorijų planavimo dokumentai ir (ar) statinių, įrenginių techniniai projektai, numatantys šio straipsnio 2 dalyje nurodytą veiklą, kuriai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gali būti derinami tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir priėmus sprendimą leisti vykdyti planuojamą veiklą.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad atsakovas neteisėtai patvirtino Detalųjį planą, pagal kurį UAB „Realco“ planuoja vykdyti ūkinę veiklą (biodujų gamybą (a alternatyva) arba naudingos energijos (elektros ir šilumos) gamybą (b alternatyva) naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (ne atliekas)), kuriai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, o toks vertinimas nebuvo atliktas. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis tokia UAB „Realco“ veikla yra nurodyta Detaliojo plano koncepcijos nustatymo aiškinamajame rašte (I t., b. l. 131) bei Galutinėje atrankos išvadoje (I t., b. l. 108). Atkreiptinas dėmesys, kad Galutinėje atrankos išvadoje nurodyta ir kita ūkinė veikla – urbanistinių objektų statyba ir būtent atranka atlikta tik vadovaujantis Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priedo 10.2 punktu (šiame punkte yra nurodyta planuojama inžinerinių statinių, t. y. urbanistinių objektų (išskyrus vieno ar dviejų butų gyvenamuosius namus, kai jų statyba numatyta savivaldybių lygmens bendruosiuose planuose), įskaitant prekybos ar pramogų centrų, autobusų ar troleibusų parkų, mašinų stovėjimo aikštelių ar garažų kompleksų, sporto ir sveikatingumo kompleksų (kai užstatomas didesnis kaip 0,5 ha plotas), statyba. Kaip jau buvo minėta, atsakovas patvirtino Detalųjį planą, nurodydamas, kad planavimo tikslai: žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdai yra ir pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos bei atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos. Nustatant pobūdžius, yra nurodyta ir pramonės ir sandėliavimo įmonių statyba.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.). Minėtos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2214/2011; kt.).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas skunde yra nurodęs konkrečias aplinkybes, kuriomis remdamasis teigia, kad jo teises pažeidžia atsakovo sprendimas, t. y. materialinio suinteresuotumo buvimo aplinkybes, kurios turi būti iš esmės išnagrinėtos ir įvertintos teisme. Šioje byloje tik išnagrinėjus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir pateiktus įrodymus, susijusius su Detaliojo plano patvirtinimo teisėtumu tuo aspektu, koks tikrasis teritorijos planavimo tikslas, dėl kokios UAB „Realco“ planuojamos veiklos (kokių urbanistinių statinių statybos) buvo parengtas Detalusis planas ir ar šiai veiklai turėjo būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas, galima konstatuoti, ar pareiškėjo teisės yra pažeistos, ar ne, ar pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos tokiu būdu, kokį nurodo pareiškėjas savo skunde. Pažymėtina, kad tik nustačius ir įvertinus šias aplinkybes, galima nustatyti, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, susiję ir su viešinimo procedūromis ir skelbimais apie teritorijos detalųjį planavimą (neatskleisti rengiamo teritorijų planavimo tikrieji tikslai), apie kuriuos nurodo pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių bei atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimų, netyrė ir nevertino byloje dalyvaujančių asmenų teiktų įrodymų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos teisiškai reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės, t. y. byla nagrinėjama naujais aspektais, kurie visiškai nebuvo nagrinėti, bylą grąžina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priima naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Realco“ apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą, t. y. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, kurį teisėjų kolegija priėmė, nes šio įrodymo nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui (dokumentas surašytas po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo) (ABTĮ 138 str. 3 d.), tačiau šis įrodymas nesudaro pagrindo išspręsti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir / ar palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Šis įrodymas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, iš esmės nagrinėjant pareiškėjo skundą ir nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė