AS-102-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-102-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00367-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2014 m. lapkričio 3 d. buvo gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) prašymas (b. l. 2-4), kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. T1-60 „Dėl priemokos prie tarnybinio atlyginimo Pasvalio rajono savivaldybės viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vadovui nustatymo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamo sprendimo 1 punktu Pasvalio rajono savivaldybės taryba nusprendė nustatyti viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vyriausiajam gydytojui V. P. 40 procentų dydžio priemoką prie tarnybinio atlyginimo nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už papildomą darbą rengiant ir įgyvendinant programas ir projektus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi (b. l. 14-15) atsisakė priimti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo turinio bei prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad Pasvalio pirminės sveikatos priežiūros centras yra viešoji įstaiga, kurios dalininkė yra Pasvalio rajono savivaldybė. Su viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vadovu sudaryta darbo sutartis. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai priskiriama savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – ir Viešųjų įstaigų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešosios įstaigos vadovą skiria ir atleidžia, jo darbo sutarties sąlygas nustato visuotinis dalininkų susirinkimas.

Pabrėžė, jog skundžiamu sprendimu Pasvalio rajono savivaldybės taryba įgyvendino jai minėtomis teisės normomis suteiktas teises nustatyti viešosios įstaigos direktoriaus darbo sutarties sąlygą – darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį tokie ginčai nagrinėtini CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismuose. Ta aplinkybė, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju reikšmės neturi, nes ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytų administraciniuose teismuose nagrinėjamų tarnybinių ginčų kategoriją, nes kyla iš darbo teisinių santykių. Teismas nurodė jog teismui paduotu prašymu kildinamas ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir išaiškino pareiškėjui teisę su skundu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje atskiruoju skundu (b. l. 17-19) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų prašyme nurodytų aplinkybių, neišdėstė motyvų, kuriais remiantis priėmė tokio turinio nutartį ir atsižvelgė teismų praktiką.

Pabrėžia, jog VšĮ Pasvalio pirminės sveikatos priežiūros centro vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžius apmokėjimo sąlygas reguliuoja specialus teisės aktas. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 151 straipsnis. Nurodo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tarybos sprendimo panaikinimo vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo normomis ir atlikdamas viešąjį administravimą (savivaldybės administracinę priežiūrą), o taryba priimdama ginčijamą sprendimą taip pat veikė kaip viešo administravimo subjektas, kuriam tokia teisė nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte, todėl abi šalys administracinėje byloje yra viešojo administravimo subjektai.

Nurodo, jog Vyriausybės atstovo kompetenciją kreiptis į teismą nustato ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto normos, o Vyriausybės atstovo ir tarybos nesieja tarnybiniai (darbdavio ir darbuotojo) santykiai.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo rūšinio teismingumo, nurodė Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-27, kurioje viena iš ginčo šalių buvo viešojo administravimo subjektas, kita – fizinis asmuo, o ginčas kilo dėl darbdavio pareigos sudaryti darbo sutartį nevykdymo. Kita pirmosios instancijos teismo nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis taip pat netaikytina, nes viena bylos šalių nebuvo viešojo administravimo subjektas, ginčas kilo dėl konkurso viešosios įstaigos vadovo, kuris neturi viešojo administravimo įgaliojimų, pareigoms užimti, procedūros ir rezultato. Pabrėžia, jog šiuo atveju abi ginčo šalys yra viešojo administravimo subjektai. Ginčas kyla dėl sprendimo, priimto atliekant viešojo administravimo funkcijas, teisėtumo, kiti santykiai, išskyrus viešojo administravimo, teisiniai santykiai, ginčo šalių: Vyriausybės atstovo ir tarybos, nesieja.

Nurodo, jog savo esme tapačių (analogiškų) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymus, t. y. dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo” ir dėl Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 7-168 „Dėl priedų prie mėnesinių atlyginimų viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams nustatymo” panaikinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. skundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9972-561/2014, 2014 m. spalio 14 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. I-10094-580/2014 priėmė nagrinėti. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P143-161/2009 nagrinėjo ginčą, kuriame buvo galima įžvelgti darbo teisinius santykius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, nurodęs, kad paduotu prašymu kildinamas ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą nutartį, netinkamai traktavo ginčo pobūdį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ir numatęs teismų kompetencijas nagrinėti atitinkamos kategorijos ginčus, kurių turi būti laikomasi.

Lietuvos Respublikos teismų įstatyme (toliau – ir Teismų įstatymas) yra įtvirtinta teismų sistema ir teismų kompetencijos, kurių laikydamiesi jie turi nagrinėti jiems priskirtus ginčus. Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis numato, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų bylas, Lietuvos apeliacinis teismas yra bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis civilines ir baudžiamąsias bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Nurodytą teisinį reguliavimą detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis, nurodantys, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja inter alia ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

Tuo tarpu pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Pastebėtina, jog sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 16 dalies, 3 straipsnio 1 dalies normas darytina išvada, kad administracinių teismų kompetencijai priskiriamas ginčų, kilusių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, nagrinėjimas. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis atskleidžia viešojo administravimo sampratą, numatydama, jog tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pastebėtina, jog konkreti administracinių teismų kompetencija yra numatyta ABTĮ 15 straipsnyje.

Taigi iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad teismų įgaliojimai nagrinėti atitinkamo pobūdžio ginčus yra apriboti ir teismai privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su įstatymų nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Nurodyto reguliavimo laikymasis yra sąlygotas to, kad, nustačius, jog inicijuojamo ginčo nagrinėjimas yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, skundą yra atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. T1-60 „Dėl priemokos prie tarnybinio atlyginimo Pasvalio rajono savivaldybės viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vadovui nustatymo“. Nurodyto sprendimo neteisėtumą pareiškėjas siejo su tuo, kad skundžiamo sprendimo 1 punktu Pasvalio rajono savivaldybės taryba nusprendė nustatyti viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vyriausiajam gydytojui V. P. 40 procentų dydžio priemoką prie tarnybinio atlyginimo nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už papildomą darbą rengiant ir įgyvendinant programas ir projektus (b. l. 2-4).

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 186 straipsniu, viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro įstatų, patvirtintų Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. T1-164 „Dėl viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro įstatų patvirtinimo“, 21 punktu (b. l. 5). Taigi nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šio pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centras pagal savo teisinę formą yra viešoji įstaiga (b. l. 5). Iš pareiškėjo skundo turinio bei prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad viešosios įstaigos Pasvalio pirminės sveikatos priežiūros centro steigėja, dalininkė yra Pasvalio rajono savivaldybė, su viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vadovu, vyriausiuoju gydytoju V. P. yra sudaryta darbo sutartis (b. l. 5).

Atsižvelgus į viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro teisinį statusą pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2014 m. sausio 7 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad viena iš paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijų yra savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas DK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (2013 m. birželio 1 d. redakcija) (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas taip pat konkrečiai numato, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) viešosios įstaigos steigėjais gali būti savivaldybių tarybos. Pagal to paties įstatymo 28 straipsnį LNSS viešosios įstaigos steigėjo (steigėjų) kompetencijai priklauso, be kita ko, nustatyti LNSS viešosios įstaigos išlaidų, skirtų darbo užmokesčiui ir medikamentams, normatyvus arba pavesti juos patvirtinti pačiai LNSS viešajai įstaigai, nustatyti valdymo organų narių ir revizoriaus atlyginimus. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (2014 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Viešųjų įstaigų įstatymas) 9 straipsnio 3 dalį viešosios įstaigos vadovas yra vertinamas kaip vienasmenis valdymo organas.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog ginčijamą sprendimą Pasvalio rajono savivaldybės taryba priėmė iš esmės įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus. Nagrinėjant pareiškėjo inicijuojamą ginčą turės būti sprendžiami klausimai, susiję su LNSS viešosios įstaigos vadovo darbo apmokėjimu. Tuo tarpu ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priklauso bendrosios kompetencijos teismams.

Šias išvadas patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nagrinėti atvejai. Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. sausio 30 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-9/2015 vertino situaciją, kai pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje ginčijo Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (1.1)TS-147, kuriuo buvo patvirtinti Raseinių viešųjų asmens sveikatos įstaigų vadovų mėnesinės algos kintamosios dalies dydžiai. Specialioji teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 28 straipsnio 8 punktas nustato, kad LNSS viešosios įstaigos steigėjo (steigėjų) kompetencijai priklauso nustatyti valdymo organų narių ir revizoriaus atlyginimus. Taigi ginčijamą sprendimą Raseinių rajono savivaldybės taryba priėmė iš esmės įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus. Nagrinėjant ginčą turės būti sprendžiami klausimai, susiję su LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo apmokėjimu, t. y. su darbo teisiniais santykiais. Atitinkamai, Specialioji teisėjų kolegija vertino, jog byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumas turi būti spendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo įvardinti argumentai, kad savo esme tapačių (analogiškų) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymus, t. y. dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo” ir dėl Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 7-168 „Dėl priedų prie mėnesinių atlyginimų viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams nustatymo” panaikinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9972-561/2014, 2014 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-10094-580/2014 priėmė nagrinėti (b. l. 17-19). Pažymėtina, jog šiuo atveju yra vadovaujamasi, be kita ko, aktualiais Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nagrinėtais atvejais. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla (dabartinis administracinės bylos Nr. I-4915-561/2015), kurioje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui. Teismas šioje nutartyje taip pat pabrėžė, jog ginčijamą sprendimą Elektrėnų savivaldybės taryba priėmė iš esmės įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus bei nagrinėjant ginčą turės būti sprendžiami klausimai, susiję su LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo apmokėjimu, t. y. su darbo teisiniais santykiais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisai tiksliai nurodė, kad analogišką poziciją kaip ir nagrinėjamu atveju yra išreiškusi ir Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. vasario 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-27, 2013 m. kovo 27 d. nutartyje teisingumo byloje Nr. T-46, 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartyje teisingumo byloje V. N.v Plungės rajono savivaldybės taryba ir Plungės rajono savivaldybės administracija. Tačiau šis netikslumas neleidžia vertinti priimtos teismo nutarties iš esmės kaip neteisėtos ir (ar) nepagrįstos. Be to, pastebėtina, jog šios nurodytos situacijos iš esmės konkrečiu atveju atspindi teismų kompetencijų atskyrimą kiek tai susiję su darbo ginčų nagrinėjimu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai ir priimtos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis