A-858-1360-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1360/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00411-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. M., J. Z. Š., O. A. S. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. M., J. Z. Š., O. A. S. ir J. M. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, (toliau – ir Prokuroras) su pareiškimu (I t., b. l. 2−11) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

(1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-229 „Dėl Akmenės rajono Kruopių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ sąrašo asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, 7 punktą;

(2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 9112, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,74 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,66 ha žemės sklypą;

(3) panaikinti Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. Ž26-V-38 „Dėl apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-229 „Dėl Akmenės rajono Kruopių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“;

(4) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8366, kuriuo J. Z. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,67 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais O. A. S. − 2,67 ha ir Z. M. – 2,66 ha;

(5) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8367, kuriuo O. A. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,67 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais J. Z. Š. – 2,67 ha ir Z. M. – 2,66 ha;

(6) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8368, kuriuo Z. M. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,66 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais J. Z. Š. – 2,67 ha ir O. A. S. – 2,67 ha;

(7) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. V-3677 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, servitutų ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo Akmenės rajone“ priedo 34 punktą;

(8) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 3949, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,66 ha žemės, išperkant ją mišku;

(9) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 1185-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo Akmenės rajone kompensuojant“ 1 priedo 11 punktą;

(10) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3369, kuriuo Z. M. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(11) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3370, kuriuo O. A. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(12) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3371, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(13) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3372, kuriuo Z. J. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(14) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 3 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(15) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 4 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(16) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 5 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

(17) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 6 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikus tyrimą Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo nustatyta, jog 1991 m. rugsėjo 4 d. O. A. S. kreipėsi į tuometinę Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 79,4167 ha žemės, turėtos tuometiniame (duomenys neskelbtini). Pateiktame prašyme grąžinti žemę buvo nurodyti buvusio žemės savininko V. M. įpėdiniai: O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M., kurie 1993 m. sausio 4 d. susitarimu V. M. turėtą žemės valdą susitarė susigrąžinti natūra kiekvienas po 17,2275 ha dydžio dalį.

3. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo laikomasi 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatų. O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M. nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko V. M., pretendentų tėvo, turėtą žemės valdą buvo vykdomas remiantis Žemės tvarkymo departamento 1931 m. birželio 1 d. ištraukos Nr. 29777 iš (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1926 m., pagrindu. Šioje ištraukoje nurodyta, kad žemės valda-sklypas Nr. 2 ir 1/13 dalis sklypo Nr. 19, į kurią norima atkurti nuosavybės teises, buvo valdoma ne vieno V. M., bet bendrai su kitais asmenimis – A. M. bei B. M. su motina E. D., t. y. broliais ir mama. Todėl V. M. vaikai galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į savo tėvo dalį – 45 ha 5408 kv. m (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei į senelės E. M.-D. dalį – 11 ha 5 595 kv. m (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas), bendrai į 57,1 ha (57 ha 1 003 kv. m), bet ne į visą 80 ha 9 167 kv. m žemės valdą, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą.

4. Pareiškėjo skundžiami ir prašomi panaikinti administraciniai aktai, jų dalys, priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsnius, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 11, 12, 14 punktų nuostatas. Skundžiami administraciniai aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

5. Pareiškėjas nurodė, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Šiuo atveju ginčas kilo dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos, o tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis.

6. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyrius pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 126−130), kuriame nurodė, kad sutinka su prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimu ir jame išdėstytais reikalavimais.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą. Papildomai atsakovas nurodė, kad Tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriuje buvo gautas Tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 1SD-(9.3)-3380. Jis reikšmingas tuo, kad jame nurodyta, jog 2008 m. birželio 26 d. patvirtinta išvada Nr. 3190 J. M. parengta į didesnį plotą nei jam priklausė atkurti nuosavybės teises. Dėl šios priežasties Tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 26Vį-(14.26.2.)-287 išvada buvo pripažinta negaliojančia.

8. Atsakovas paaiškinti dėl kokių priežasčių tuometinis Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius leido piliečiams atkurti nuosavybės teises į visą plotą, nors remiantis dokumentais, jie turėjo teisę atkurti nuosavybę tik į savo tėvo V. M. ir senelės E. D. valdytą žemę, negalėjo. Atsakovas nurodė, kad to įvertinti bei nustatyti nėra galimybės. Pažymima, kad Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui rengiant ir tvirtinant pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, derinant išvadas, kurias patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracija, galimai buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir Tvarkos 105 punkto nuostatos.

9. Tretieji suinteresuoti asmenys J. M., Z. M., J. Z. Š. ir O. A. S. pateikė atsiliepimą į pareiškimą (I t., b. l. 104−111), kuriuo prašė bylą nutraukti kaip pareikštą pažeidžiant bylos teismingumo taisykles ir praleidus senaties terminą, o pastarojo prašymo netenkinus, pareiškimą atmesti.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas siekia panaikinti aktus, kurie priimti prieš 15 metų, vertintinas ne tik momentas, kai apie aktus sužinojo prokuroras, tačiau ir kitų su tuo susijusių valstybės institucijų veikla, delsimas laiku kreiptis į teismą, veikti tinkamai ir atsakingai. Jei pareiškėjo reikalavimai būtų nagrinėjami ir tenkinami, susidarytų paradoksali situacija, kai valstybės institucijų atliekamų veiksmų (priimamų įsakymų) ginčijamas taptų neribotu laike, o tai laikytina ne tik teisinio neapibrėžtumo propagavimu, bet ir privataus asmens ir valstybės priešinimu.

11. Nuosavybės teisių atkūrimo procese nei vienai institucijai nekilo abejonių ar neaiškumo dėl teisės aktų taikymo ar kitų nuosavybės atkūrimui reikšmingų klausimų. Žemėtvarkos institucijos nuosavybės teisių atkūrimo procese naudojosi tais pačiais dokumentais bei duomenimis, kuriais šią bylą grindžia prokuroras, tad tretieji suinteresuoti asmenys nenuslėpė nuo žemėtvarkos institucijų jokių jiems žinomų duomenų, buvo protingi ir sąžiningi nuosavybės teisių atkūrimo subjektai.

12. Nagrinėjamoje byloje reikia vertinti ne tik Atkūrimo įstatyme įtvirtintas normas, tačiau taip pat ir trečiųjų asmenų veiksmų sąžiningumą, jų palikėjų (tėvų) socialinį statusą, susiklosčiusių santykių stabilumą ir proporcingumą, kaip esminius kriterijus, padėsiančius teisingai išspręsti kilusį ginčą. Žemėtvarkos institucijoms nuosekliai įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimant administracinis aktus, kurių pagrindu tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybė teisės į ginčijamus žemės sklypus, susiformavo ir kryptingi bei teisėti trečiųjų asmenų lūkesčiai, siejami su jiems grąžinamais žemės sklypais.

13. Susiklosčiusioje situacijoje privalu sistemiškai įvertinti ir tai, jog nors Atkūrimo įstatyme nebuvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teisių į dėdei priklausiusį turtą, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tretieji asmenys turėjo teisę paveldėti dėdei priklausiusį turtą (mirus A. M. (trečiųjų asmenų dėdei), aukštesnės eilės įpėdinių nebuvo).

14. Nuo žemėtvarkos institucijų administracinių aktų priėmimo dienos praėjo daugiau kaip 15 metų, per kuriuos tretieji asmenys buvo ne tik teisėti, tačiau ir faktiniai žemės sklypų valdytojai ir naudotojai, o ginčo žemės sklypų valdymas daugiau kaip 15 metų atitinka CK 4.68 straipsnyje įtvirtintą sąžiningą, teisėtą, atvirą, nepertraukiamą kaip savo daikto valdymą, kuriam esant fizinis asmuo įgyja nuosavybės teisę į žemės sklypą jį valdydamas 10 metų.

15. Šiuo atveju aktualus Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 punktas, kuris tremtiniams numato galimybę atkurti nuosavybės teises į dvigubai didesnį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nei toks asmuo valdė ir naudojo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvai buvo tremtiniai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys, pasinaudodami minėta išlyga, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises net į kur kas didesnį žemės plotą, nei buvo atkurta pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais.

II. 16. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu (II t., b. l. 19−30) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad nors Atkūrimo įstatymas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys kokiu nors neteisėtu būdu būtų prisidėję prie neteisėtų valdžios institucijų veiksmų suteikiant jiems žemės sklypus, žemėtvarkos institucijoms buvo pateikti visi turimi dokumentai, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės. Teismas vertino, kad valdžios institucijų priimtų sprendimų pagrindu tretieji suinteresuoti asmenys gavę žemę ir itin didelį laiko tarpą (daugiau nei 15 metų) ją valdę, įgijo teisinį lūkestį, kad jų įgytos teisės valdžios bus pripažįstamos ir ginamos.

18. Pirmieji iš skundžiamų aktų, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, buvo priimti dar 1995 metais, nei viename nuosavybės teisių atkūrimo procese nei vienai institucijai nekilo abejonių ar neaiškumo dėl teisės aktų taikymo ar kitų nuosavybės atkūrimui reikšmingų klausimų. Todėl yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą. Atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas padarė išvadą, jog yra praleistas bendrasis dešimties metų senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui.

19. Dėl pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti, dėl tos priežasties, jog negalima palikti galioti aktų, kurie prieštarauja teisės aktams ir negalima naudotis įstatymo numatytomis teisinėmis priemonėmis apginti santykius, atsiradusius ne teisės pagrindu, teismas nurodė, kad šiam klausimui išspręsti būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos priežastys gali būti vertinamos kaip svarbios ieškinio senaties termino atnaujinimui. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas gina viešąjį interesą, negali būti pagrindas netaikyti ieškinio senaties termino, ar praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, nenustačius kitų CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme svarbių priežasčių. Vien tai, jog prokuroras viešojo intereso pažeidimą sieja su tuo, kad ginčijamais administraciniais aktais tretiesiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos į žemę, kuri priklausė pareiškėjų dėdei, kurios pareiškėjai neturėjo teisės susigrąžinti, vadovaujantis teisinių santykių stabilumo principu, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, jog ginamas interesas vertintinas kaip viešasis.

20. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis skundžiamų aktų yra priimti 2009, 2006 ir 2003 metais bei į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.

21. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs bendrąjį ieškinio senaties (materialaus teisinio intereso gynimo) terminą, byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo ginamas interesas vertintinas kaip viešasis, byloje taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo pareiškimas atmestinas.

III. 22. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 32−42), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą, t. y. panaikinti skundžiamus administracinius aktus (jų dalis).

23. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra viešojo intereso. Dėl ginčijamų administracinių aktų valstybė prarado turtą – 13,58 ha žemės.

24. Teismas netinkamai taikė bendrąjį ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamas atvejis – tęstinė nuosavybės teisių atkūrimo veikla, kurios metu skirtingais laikotarpiais buvo priimta keletas skirtingų administracinių aktų, tad teigti, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmųjų administracinių akto priėmimo datos – 1995 metų, negalima. 1995 ir 1996 metų administraciniais aktais žemė tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo suteikta, jie įgyvendinti tik 2007 metais, kiti aktai priimti 2003, 2009, 2010 metais.

25. Teismas suabsoliutino teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Panaikinus skundžiamus administracinius aktus, pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos ir atskirų asmenų teisėtų lūkesčių nebūtų pažeista.

26. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, dėl kurių ilgą laiką nesikreipta, ginant viešąjį interesą. Apie dalį skundžiamų administracinių aktų Tarnybai tapo žinoma tik atlikus 2004–2010 metais parengtų išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patikrinimą. Nustačius pažeidimus, nedelsiant imtasi veiksmų užkardyti neteisėtą valstybės žemės perdavimą privačion nuosavybėn, kreipiantis į prokuratūrą. Prokuratūroje tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso buvo pradėtas 2011 m. liepos 7 d., gavus 2011 m. liepos 1 d. Tarnybos raštą dėl apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo, o į teismą kreiptasi 2011 m. liepos 28 d.

27. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 59−60), kuriame nurodė, kad sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Prašoma panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą.

28. Tretieji suinteresuoti asmenys J. M., Z. M., J. Z. Š. ir O. A. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 45−53), kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į 80 ha 9 167 kv. m ploto žemės atgavimą. Tretieji suinteresuoti asmenys siekė atkurti ir atkūrė nuosavybės teises į 70,68 ha ploto jų tėvo valdytą žemės dalį. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tretiesiems suinteresuotiems asmenims nėra baigtas. Procesas, prasidėjęs 1995 metais, buvo baigtas 2010 metais. Be to, šio ginčo dalyku yra tik 13,58 ha žemės ploto dalis.

30. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko su prokuroro pozicija, kad 13,58 ha ploto ginčo žemės dalis priklausė ne jų tėvui, o dėdei. Visos iki šiol nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavusios institucijos yra pripažinusios, jog 70,68 ha ploto žemės priklausė trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvui, o priešingi prokuroro teiginiai nėra pagrįsti tokiais įrodymais.

31. Pareiškėjas neįvardija asmenų ar jų grupės, kurių interesai pažeisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčo žemė nepriklauso ir niekada nepriklausė valstybei.

32. Pareiškėjas skundžiamų administracinių aktų panaikinimą inicijavo ne dėl kokių nors naujai paaiškėjusių aplinkybių, surastų dokumentų, tačiau tik dėl skirtingo tų pačių, trečiųjų suinteresuotų asmenų prieš 17 metų pateiktų, dokumentų vertinimo, tad nėra pagrindo konstatuoti ne tik trečiųjų suinteresuotų asmenų neteisėtų, tačiau ir aplaidžių ar neatsargių, veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nuosavybės teisių atėmimas savo prasme yra nusavinimo (konfiskavimo) pobūdžio ir laikomas bausmės forma, nesant trečiųjų suinteresuotų asmenų kaltės, jiems negali atsirasti neigiamos tokių administracinių aktų priėmimo pasekmės.

33. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai suformuoti ne įstatymu, o individualiais administraciniais aktais, kuriais vadovautasi daugiau kaip 17 metų. Nors kaip minėta, trečiųjų suinteresuotų asmenų įsitikinimu, nuosavybės teisės jiems atkurtos pagrįstai, nes atkurtos į tėvo, o ne dėdės žemę.

34. Teismas pagrįstai konstatavo, kad praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą momento. Be to, suėjęs senaties terminas.

IV. 35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1402/2013 (II t., b. l. 65–76) Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras ginamo viešojo intereso turinio požiūriu turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, o pareiškėjo ginami interesai jų turinio prasme laikytini viešuoju interesu, kurį pagal susiformavusią teismų praktiką prokuroras ne tik turi teisę, bet ir privalo ginti.

37. Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

38. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, šioje byloje nepagrįstas. Ginčijamu atveju vyksta tęstinis nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Nepaisant to, kad pirmasis administracinis aktas buvo priimtas 1995 m. gruodžio 7 d., siekiant įgyvendinti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo priimti administraciniai aktai 2003, 2009, 2010 metais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki šiol nėra pasibaigęs.

39. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą, taip pat kad nuo administracinių aktų priėmimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas. Todėl pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

V. 40. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą iš naujo, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (II t., b. l. 134–145) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą tenkino. Trečiojo suinteresuoto asmens J. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

41. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus bei remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarė išvadą, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio savininko V. M. turėtą žemės valdą, O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M. nuosavybėn buvo perduota bendrai 70,68 ha žemės, t. y. 13,58 ha daugiau, nei turėjo V. M.. Taip buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo nuostatos. Šie administraciniai aktai (jų dalys) laikytini neteisėtais, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

42. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyvioms normoms, darytina išvada, jog neabejotinai yra ir viešasis interesas. Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą gynimas yra ir viešojo intereso gynimas.

43. Kai pareiškėjas kreipėsi su pareiškimu į teismą, nebuvo suėjęs 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), nes ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2003, 2009, 2010 metais. Nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims procesas iki šiol nėra pasibaigęs.

44. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims negalėjo kilti teisėti lūkesčiai į ginčo žemės sklypus, nes Atkūrimo įstatymas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į dėdžių ar tetų valdytą nekilnojamąjį turtą.

VI. 45. Tretieji suinteresuoti asmenys J. M., Z. M., J. Z. Š. ir O. A. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 147−159), kuriuo prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl administracinių aktų panaikinimo atmesti kaip teikiamą, praleidus bendrąjį senaties terminą bei pažeidžiantį teisinių santykių stabilumą, asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

46. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad teismų sprendimai šioje administracinėje byloje, nors priimti remiantis analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, yra visiškai skirtingi. Todėl yra pagrindas manyti, jog egzistuoja teisės aiškinimo, esant viešajam interesui, suvokimo problema.

47. Panevėžio apygardos administracinis teismas sureikšmino procedūrinę viešojo intereso doktriną, besąlyginį proceso laikymąsi iškėlęs virš kitų teisės principų ir net juos paneigęs. Teismas nesivadovavo absoliučiai nei vienu viešojo intereso objektyviuoju kriterijumi.

48. Viešajam interesui prieštarautų ginčijamų administracinių aktų panaikinimas, nes taip ne tik būtų šiurkščiai pažeista visuomenės narių grupės (šeimos) teisė atkurti nuosavybės teises į jų tėvų valdytą žemę, tačiau būtų žlugdomas ir visos visuomenės pasitikėjimas valstybe, jos institucijų priimtais sprendimais.

49. Panevėžio apygardos administracinis teismas nesiaiškino, kas ir dėl ko padarė teisės aktų pažeidimus, jeigu juos apskritai padarė, nevertino pažeidimo pobūdžio (ar jis yra itin svarus, ar tik formalus), nepagrįstai neatsižvelgė į praėjusį didelį laiko tarpą, nevertino proporcingumo ir interesų derinimo principų nagrinėjamojoje byloje.

50. Nei pareiškėjas, nei Panevėžio apygardos administracinis teismas neįvardijo asmenų ar jų grupės interesų, kurie pažeisti ginčijamu nuosavybės teisių atkūrimu.

51. Šioje administracinėje byloje nėra išspręstas ginčas ne tik dėl viešojo intereso sampratos, viešojo intereso buvimo ginčo situacijoje ir kitų konstitucinių principų gynimo svarbos, tačiau ir dėl to, kam priklausė nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypų dalį, t. y. 13,58 ha.

52. Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino teisėto lūkesčio, kaip teisinės kategorijos, esmę. Nagrinėjamojoje situacijoje teisėtą lūkestį tretiesiems suinteresuotiems asmenims suformavo ne įstatymas, o žemėtvarkos institucijų veiksmai bei priimti individualūs administraciniais aktai, kuriais tretieji suinteresuoti asmenys vadovavosi daugiau nei 17 metų.

53. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių paneigimas šioje administracinėje byloje reikštų nepasitikėjimo įtvirtinimą piliečio ir valstybės santykiuose – piliečiai niekada negalėtų būti tikri, jog net prieš keliolika metų priimti valstybės institucijų sprendimai yra tvarūs, kad jų pagrindu sukurti visuomeniniai santykiai yra gerbiami, o valstybė vykdo savo įsipareigojimus piliečiams.

54. Ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį nuosavybės teisės pažeidimą. Valstybės institucijos per 20 metų turėjo ne vieną galimybę patikrinti ir įvertinti nuosavybės atkūrimui trečiųjų asmenų pateiktų dokumentų turinį bei prasmę, kadangi nuosavybės atkūrimas buvo ne vienkartinis veiksmas.

55. Situacija, kad nuosavybės teisių atkūrimas užtruko nuo 1991 m. iki 2010 m. susiklostė ne dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų kaltės, o dėl žemėtvarkos institucijų neveikimo, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai tretiesiems suinteresuotiems asmenims turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės.

56. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 173−186), kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir pareiškime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad teiginiai, jog įstatymų laikymasis nėra viešasis interesas, prieštarauja teismų formuojamai praktikai, o samprotavimai apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys tiesiogiai pretendavo ir atkūrė nuosavybės teises į jų šeimos turėtas žemėvaldas, prieštarauja Atkūrimo įstatymo reikalavimams. Teisinio pagrindo trečiuosius suinteresuotuosius asmenis pripažinti sąžiningas įgijėjais nėra, nes asmuo, neatlikęs teisinės pareigos, negali reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos tokiomis pat sąlygomis, kaip ir asmuo, kurio teisėti lūkesčiai susiformavo iš teisės. Prokuroro ginamos vertybės turi prioritetą prieš teisinių santykių stabilumą ir asmenų teisėtus lūkesčius, nes palikus galioti ginčijamus administracinius aktus, valstybė ir visuomenė patirtų daug didesnę žalą.

58. Tretieji suinteresuoti asmenys nepagrįstai remiasi Šiaulių apygardos administracinio teismo padarytomis išvadomis, nes minėtas teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo padarytos išvados neturi jokios teisinės reikšmės.

59. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius pateikė atsiliepimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (II t., b. l. 165−169), kuriame nurodė, kad nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir mano, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai, teisėtai ir teisingai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VII. 60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl administracinių aktų, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino.

61. Šioje byloje keliami klausimai, susiję su prokuroro teise kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, viešojo intereso samprata kilusiame ginče bei prokuroro reikalavimų pagrįstumas.

Dėl prokuroro teisės ginti viešąjį interesą

62. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą – prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamai situacijai aktualus įstatymo reguliavimas yra Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos.

63. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro pareiga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Prokuratūros įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija Nr. X-1661, galiojusi nuo 2008 m. liepos 17 d.) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šiuo metu galiojančioje Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Dėl viešojo intereso buvimo

64. Vienas iš esminių reikalavimų, keliamų viešąjį interesą siekiančiam apginti prokurorui – tai būtinybė, kad jo kreipimasis būtų ne dėl privataus, bet būtent dėl viešojo intereso gynimo. Pabrėžtina, kad privatų interesą gali apimti ir viešasis interesas ir pastarasis jo savaime nepaneigia, tačiau kiekvieną kartą teismui, gavusiam prokuroro, ginančio viešąjį interesą pareiškimą, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti viešojo intereso buvimą ir ryšį tarp prokuroro reikalavimų bei nustatyto viešojo intereso apsaugos.

65. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad viešasis interesas išsamiai nėra apibrėžiamas Konstitucijoje, ABTĮ ar Prokuratūros įstatyme. Todėl ši sąvoka atskleidžiama analizuojant konkrečios situacijos specifiką ir atsižvelgiant į esamas viešojo intereso identifikavimo gaires, suformuotas teismų praktikoje.

66. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

67. Pripažintina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15).

68. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, viešasis interesas turi būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija Nr. 15; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005).

69. Sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15).

70. Šioje byloje pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras viešąjį interesą sieja su imperatyvių teisės normų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje pažeidimu. Pareiškėjas pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas turi vykti skaidriai, laikantis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

71. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – tai specifinis procesas, kuriuo siekiama ankstesniems savininkams grąžinti okupacinės valdžios nacionalizuotą ir kitais neteisėtais būdais nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kuriomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams buvo atkuriamos nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

72. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).

73. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuosavybės teisių atkūrimo proceso pobūdį ir teismų praktiką, pabrėžia, kad visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuosavybės teisių atkūrimas yra specifinis ir jautrus visuomenėje procesas, nes juo iš esmės siekiama bent iš dalies atkurti socialinį teisingumą, buvusį iki Lietuvos Respublikos okupacijos ir po jos sekusio nekilnojamojo turto nacionalizavimo. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą.

74. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad specifinis nuosavybės teisių atkūrimo proceso objektas taip pat nėra paprastas turtas. Šioje byloje nuosavybės teisių atkūrimo objektas yra žemė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad žemė, kaip ir miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą; Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei.

75. Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti ne tik privati, bet ir valstybės ar savivaldybės. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kaip turi būti reguliuojamas valstybės nuosavybės valdymas. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. Ši gerovė negali būti suprantama vien materialine (ar finansine) prasme (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad valstybės nuosavybes teise valdomas turtas nebūtų nepagrįstai perduotas privačių asmenų nuosavybėn, t. y. išreiškia valstybės interesą, kad valstybės nuosavybės teise valdomas turtas tarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei.

76. Apibendrinant darytina išvada, kad tinkamo ir skaidraus nuosavybės teisių atkūrimo, kaip specifinio proceso, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į ypatingą nuosavybės objektą – žemę, užtikrinimas, yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prokuroras, kreipdamasis į teismą šioje byloje, gina viešąjį interesą.

Dėl termino pateikti pareiškimą

77. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

78. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15).

79. Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Prokuroras turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15).

80. Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos prokuroras į teismą kreipėsi 2011 m. liepos 28 d. (I t., b. l. 2). Tyrimas pradėtas, 2011 m. liepos 7 d., gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 1 d. raštą (I t., b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi greičiau nei per vieną mėnesį nuo to momento, kai gavo informaciją, kuri buvo pagrindas jam spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, darytina išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ numatyto termino.

81. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, todėl senaties terminas prokuroro pareiškimui turi būti skaičiuojamas nuo momento, kai nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos, atsižvelgiant į minėtą 6 mėnesių terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad toks senaties termino skaičiavimas šiuo atveju nepagrįstas, nes nuosavybės teisių neatkūrimas laiku savaime nėra pagrindas prokurorui kreiptis dėl viešojo intereso gynimo. Viešojo administravimo subjektų neveikimas gali būti skundžiamas suinteresuotų asmenų. Nagrinėjamoje byloje prokuroras ginčija neteisėtus administracinius aktus, bet ne nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimą ar kitokį delsimą priimti administracinius aktus, būtent ginčijamų administracinių aktų pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo sukurtos subjektinės teisės, todėl terminų skaičiavimas sietinas būtent su jų priėmimu, o ne su valstybės institucijų neveikimu.

Dėl reikalavimų pagrįstumo ir interesų pusiausvyros

82. Nagrinėjamoje byloje viešąjį interesą ginantis prokuroras prašo panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 1991 m. rugsėjo 4 d. O. A. S. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. M. nuosavybės teise valdytą žemę (I t., b. l. 15–16). Prašymu prašyta atkurti nuosavybės teises į 79,416 ha ploto žemės valdą. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko V. M., pretendentų tėvo, turėtą žemės valdą buvo vykdomas remiantis Žemės tvarkymo departamento 1931 m. birželio 1 d. ištraukos Nr. 29777 iš (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1926 m., pagrindu (I t., b. l. 17). Šioje ištraukoje nurodyta, kad žemės valda, į kurią norima atkurti nuosavybės teises, buvo valdoma ne vieno V. M., bet bendrai su kitais asmenimis – A. M., B. M. ir E. D., t. y. broliais ir mama. Tarp jų buvo kilęs ginčas, kuris buvo išspręstas teisme patvirtinus taikos sutartį. Papilės apylinkės teismas 1936 m. spalio 25 d. patvirtino taikos sutartį tarp V. M., E. M.-D., A. M., B. M., O. M.-M., S. M.-P. dėl likusio po J. M. mirties žemės ūkio, susidedančio iš 80 ha 9 167 kv. m žemės su trobesiais, esančio (duomenys neskelbtini), pasidalijimo (I t., b. l. 20–21). Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Papilės apylinkės teismo taikos sutarties pagrindu trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvui V. M. atiteko 45 ha 5 408 kv. m, jų senelei E. M.-D.– 11 ha 5 595 kv. m. Po minėtos taikos sutarties pretendentų tėvas ir senelė nuosavybės teise valdė žemės valdas, kurių bendras plotas 57,1 ha.

83. Ginčo santykiams aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII-359, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje. Nei Atkūrimo įstatyme, nei Tvarkoje nėra numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises į dėdžių ar tetų turėtą žemę. Tokia galimybė nebuvo įtvirtinta ir iki 1997 m. liepos 7 d. galiojusiame 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Lietuvos Aidas, 1991, Nr. 21-545).

84. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatavo, kad V. M. vaikai (tretieji suinteresuoti asmenys) galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į savo tėvo dalį – 45 ha 5 408 kv. m bei į senelės E. M.-D. dalį – 11 ha 5 595 kv. m, bendrai į 57,1 ha (57 ha 1 003 kv. m), bet ne į visą 80 ha 9 167 kv. m žemės valdą.

85. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde nurodo, kad prie bylos prijungtoje Akmenės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-58-672/2012 pateikta pakankamai įrodymų, jog ginčo žemės sklypų dalis, kuri pasak prokuroro, priklausė trečiųjų suinteresuotų asmenų dėdei A. M., iš tikrųjų priklausė jų tėvui V. M. ir tretieji suinteresuoti asmenys galėjo atkurti nuosavybės teises į ginčo objektu esančią žemę. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia, kad prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu jie buvo pateikę duomenis, pagrindžiančius jų teises į daugiau nei 57,1 ha žemės, taip pat nepateikė argumentų, šiuo aspektu paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčijami administraciniai aktai, kuriais atkurta nuosavybė, atsižvelgiant į konkretų trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą, buvo priimti turint trečiųjų asmenų pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas nuosavybės teises. Teismas šioje byloje sprendžia ginčą dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, bet ne dėl juridinių faktų buvimo. Pažymėtina, kad iš 2012 m. gegužės 25 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nutarties (civilinė byla Nr. 2-58-672/2012) matyti, jog teismas civilinę bylą nutraukė ir juridinio fakto, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvas J. M. nuosavybės teise valdė prieš tai jo broliui A. M. priklausiusią žemę, nenustatė.

86. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad atkuriant socialinį teisingumą nuosavybės teisių atkūrimo procese, svarbu paisyti ne tik privačių, bet ir visos visuomenės, kurios nariai yra ir buvę nuosavybės savininkai, interesų. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

87. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkūrimas aiškiai pažeidė imperatyvias teisės normas, t. y. tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurta nuosavybės ne tiek, kiek buvo galima atkurti pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir atsižvelgus į jų pateiktus turėtas nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus. Kaip minėta, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.

88. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

89. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į bylos aplinkybių specifiką bei nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo apimtį ir šio neteisėtumo akivaizdumą, konstatuotina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, lūkesčių dėl šioje byloje ginčijamų teisės aktų, kurie nuo pat pradžių buvo neteisėti, pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų. Teisinis reguliavimas, atkuriant trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises, buvo pakankamai aiškus, aiškūs buvo ir trečiųjų suinteresuotų pateikiami dokumentai, pagrindžiantys jų teises atkurti nuosavybę. Todėl jų prašymas atkurti nuosavybės teises į akivaizdžiai didesnį plotą žemės nei pagal esamus įrodymus jie turėjo teisę atkurti ir jo realizavimas nagrinėjamu atveju negali tapti pagrindu konstatuoti susiformavus tokį lūkestį, kuris pagrįstų visų dėl jų nuosavybės atkūrimo priimtų administracinių aktų, kuriuos šioje byloje ginčija prokuroras, teisėtumą.

90. Vis dėlto net ir pripažinus, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurta daugiau nekilnojamojo turto nei pagal jų prašymo atkurti nuosavybę pateikimo metu buvusius duomenis, galėjo būti atkurta, būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos specifiką ir užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

91. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

92. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

93. Nagrinėjamoje byloje 1995 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimais Nr. 3369 (I t., b. l. 31), Nr. 3370 (I t., b. l. 36), Nr. 3371 (I t. , b. l. 41) ir Nr. 3372 (I t. b. l. 46) bei 1995 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 545-V (I t., b. l. 32–33, 37–38, 42–43, 47–48) tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra po 14,57 ha, o likusią žemės valdos dalį nuspręsta atkurti vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys, įvertinus jų pateiktus dokumentus, turėjo teisę į 57,1 ha žemės, jiems turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra po 14,275 ha žemės valdą. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, panaikinęs visų administracinių aktų dalis, kuriomis tretiesiems suinteresuotiems asmenims grąžinta didesnė nei po 14,275 ha atkurtos žemės valdos dalis. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės taikymu, kiek tai susiję su tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtomis nuosavybės teisėmis, grąžinant natūra 14,57 ha žemės valdą.

94. Visų pirma pažymėtina, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo priimti 1995 metais, jų pagrindu minėtiems asmenims de facto buvo realizuota jų turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuoti atitinkami sklypai, žemės sklypai perduoti savininkams naudoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jie naudojami, dalyje iš jų įveisiant mišką (II t., b. l. 3–7, 10–12). Taigi aptariamų žemės sklypų atžvilgiu pareiškėjai ilgą laiką (t. y. beveik šešiolika metų skaičiuojant nuo sprendimų atkurti nuosavybės teises iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos) faktiškai įgyvendino nuosavybės teises. Nors 1995 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimais Nr. 3369 (I t., b. l. 31), Nr. 3370 (I t., b. l. 36), Nr. 3371 (I t. , b. l. 41) ir Nr. 3372 (I t. b. l. 46) bei 1995 m. 1995 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 545-V (I t., b. l. 32–33, 37–38, 42–43, 47–48) tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo nuosavybės teise suteikta daugiau žemės nei jie turėjo teisę atkurti, pabrėžtina, kad skirtumas tarp 14,275 ha ir 14,57 ha yra toks nežymus, kad šioje byloje viešasis interesas, sumažinant dar 1995 m. atkurtą nuosavybę tokiu nedideliu mastu, nebūtų apgintas, o priimtų administracinių aktų panaikinimas tikėtinai nulemtų didesnes sąnaudas ir valstybei, ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nei iš tokia apimtimi ginamo viešojo intereso kylanti nauda. Kaip minėta, tretiesiems suinteresuotiems asmenims 1995 m. atkurtų nuosavybės teisių pagrindu jau yra suformuoti žemės sklypai, savininkai jais naudojasi, įrašai apie jų nuosavybės teises į suformuotus žemės sklypus įrašyti 1995 m. gruodžio 18 d. (I t., b. l. 34, 39, 44, 49). Todėl jiems natūra grąžintiną žemės valdą sumažinus po 0,295 ha, kiltų poreikis iš naujo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsirastų didelių sąnaudų rizika dėl būtinybės performuoti žemės sklypus, rengti teritorijų planavimo dokumentus, dėl to galimai kiltų tolesnių ginčų, susijusių su šių žemės sklypų ribų nustatymu.

95. Pabrėžtina, kad tokia intervencija būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dėl susiklosčiusių teisinių santykių specifikos, nepaisant administracinių aktų, kurių pagrindu buvo įgytos 14,57 ha žemės valdos, neteisėtumo, poreikis užtikrinti teisinių santykių stabilumą, tikėtinos sąnaudos, galimai kilsiančios dėl valstybės intervencijos į susiformavusius santykius ir aiškus trečiųjų asmenų interesas, pasireiškiantis nuosavybės teisių realizavimu, lemia, jog 1995 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimai Nr. 3369, 3370, 3371 ir 3372 (I t. b. l. 46) bei 1995 m. 1995 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo administracijos įsakymas Nr. 545-V (I t., b. l. 32–33, 37–38, 42–43, 47–48) tiek, kiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūrą po 14,57 ha, paliktini nepakeisti.

96. Kita vertus nepaisant nuo 1995 m. besitęsiančio nuosavybės atkūrimo proceso, pirmiau minėti argumentai dėl 1995 m. teisiškai ir faktiškai atkurtų nuosavybės teisių bei poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą byloje vertinamu atveju negali būti taikomi kitiems byloje ginčijamiems administraciniams aktams. Pažymėtina, kad po 1995 m. kiti nagrinėjamoje byloje ginčijamas žemės sklypai buvo suformuoti remiantis 2003 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8368 (I t., b. l. 60–61), 2003 m. spalio 20 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-3677 (I t., b. l. 62–64), 2003 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8367 (I t., b. l. 58–59), 2003 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8366 (I t., b. l. 56–57), 2010 m. rugpjūčio 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu Nr. Ž26-V-38 „Dėl apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-229 „Dėl Akmenės rajono Kruopių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ (I t., b. l. 77), 2010 m. rugpjūčio 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu Nr. Nr. 9112 (I t., b. l. 78), 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-229 „Dėl Akmenės rajono Kruopių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ sąrašo asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, 7 punktu (I t., b. l. 73–76). Tuo tarpu J. M. 1996 m. spalio 11 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 3949 (I t. b. l. 51) de jure atkurtas nuosavybės teises pretendento prašymu buvo nuspręsta grąžinti lygiaverčiu žemės sklypu 2007 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-231-41 (I t., b. l. 196). Taigi 1995 m. natūra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus vertintinos kitaip nei dėl likusių žemės sklypų, nes nuo pastarųjų priėmimo ir įgyvendinimo nepraėjo nepateisinamai didelis laiko tarpas.

97. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje konstatuotas administracinių aktų neteisėtumas neužkerta kelio tretiesiems suinteresuotiems asmenims siekti realizuoti jų nurodomą teisę atkurti nuosavybės teises ir į kitą žemę teikiant valstybės institucijoms nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar nusistatant atitinkamą juridinį faktą.

98. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šioje byloje skundžiamų administracinių aktų (jų dalių) panaikinimas neužkerta kelio tretiesiems suinteresuotiems asmenims kreiptis dėl turtinės ar neturtinės žalos, jei, trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, jie ją patyrė dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo jiems atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

99. Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, išskyrus sprendimo dalį dėl 1995 m. priimtų administracinių aktų, kurių pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos ir realizuotos nuosavybės teisės natūra grąžinant po 14,57 ha žemės valdas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės grąžinant po 14,57 ha žemės valdas, keistina, o likusi teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

100. Tretieji suinteresuoti asmenys prašė atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarčių (II t., b. l. 54–55) bei sąskaita už teisines paslaugas (atsiliepimo paruošimą) Nr. 13/03-03 (II t., b. l. 56), pavedimą patvirtinantis dokumentas (II t., b. l. 57).

101. Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus – šios Rekomendacijos, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi ir CPK 98 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo administracinėse bylose; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje AS520-247/2013).

102. Tretieji suinteresuoti asmenys prašo priteisti 1 500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (II t., b. l. 56). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimali priteistina suma yra 1 500 Lt (1 000 Lt minimali mėnesinė alga pagal 2012 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, padauginta iš koeficiento 1,5).

103. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje AS520-247/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012 ir kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012).

104. Nagrinėjamu atveju prokuroras teismui buvo pateikęs prašymą dėl administracinių aktų, kuriais pareiškėjams atkurta nuosavybė į 80 ha 9 167 kv. m žemės valdą, nors pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktus duomenis jų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pateikimo metu jiems galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 57 ha 1 003 kv. m žemės valdą. Tad ginčas iš esmės buvo dėl materialaus pobūdžio reikalavimo – panaikinti administracinius aktus, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 57 ha 1 003 kv. m žemės valdą. Todėl laikytina, kad byloje materialųjį teisinį reikalavimą sudaro 23 ha 8 164 kv. m. Prokuroro reikalavimai tenkinti dalyje dėl 22 ha 6 984 kv. m, t. y. netenkinta tik dalis dėl 1 ha 1 800 kv. m (1,18 ha). Tad byloje tenkinta 95,3 proc. reikalavimų (dėl 22 ha 6 984 kv. m iš visų 23 ha 8 164 kv. m). Atitinkamai tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteistiną dalį sudaro 4,7 proc. visų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 70,5 Lt (1 500 Lt, padauginta iš 4,7 proc.). Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, protingumo bei teisingumo principus, padidina priteistinų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 300 Lt.

105. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą dėl 6 020 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris keičiamas, buvo atmestas trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat atsižvelgiant į proceso operatyvumo principą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

106. Trečiojo suinteresuoto asmens J. M. prašymu prašoma priteisti 6 020 Lt bylinėjimosi išlaidų (II t., b. l. 86–87). Byloje pateikti duomenys, iš kurių galima spręsti apie bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą – pateiktos sąskaitos išankstiniam apmokėjimui ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (II t, b. l. 91–106). Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti išlaidas, susijusias su pareiškimo analize, atsiliepimo ir kitų procesinių dokumentų rengimu (2 900 Lt), atstovų vykimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą išlaidas (1 220 Lt), išlaidas, kylančias iš susitikimų su klientu, dokumentų ir teismų praktikos analizės (1 900 Lt).

107. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta dokumentų, kurie pagrįstų prašomas priteisti transporto išlaidas (nėra kuro pirkimo kvitų ar kitų dokumentų). Todėl negalint patikrinti išlaidų realumo, ši prašymo dalis atmestina. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo teikiamas trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimas (I t., b. l. 104−111). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už atsiliepimą pirmosios instancijos teismui maksimali priteistina suma yra 3 000 Lt (1 000 Lt minimali mėnesinė alga pagal 2012 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, padauginta iš koeficiento 3). Atsižvelgiant į byloje tenkintų reikalavimų dalį (4,7 proc.), trečiajam suinteresuotam asmeniui gali būti atlyginama 141 Lt bylinėjimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, protingumo bei teisingumo principus, padidina priteistinų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 300 Lt.

108. Atsižvelgdama į pateiktus įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų, išplėstinė teisėjų kolegija tenkina pateiktus trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus iš dalies. Byloje tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė pagrįsto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų sprendžiant administracinę bylą A858-1360/2014. Pabrėžtina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme gali būti paduotas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsniu 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. M., J. Z. Š., O. A. S. ir J. M. apeliacinį skundą apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą ir 19 punktą dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat punktus dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3369, Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3370, Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3371, Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3372 ir Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 3, 4, 5, 6 punktų ir juos išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3369, kuriuo Z. M. atstatytos nuosavybės teisės į 17,23 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemės plotą, viršijantį 14,57 ha.

Panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3370, kuriuo O. A. S. atstatytos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemės plotą, viršijantį 14,57 ha.

Panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3371, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemės plotą, viršijantį 14,57 ha.

Panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 3372, kuriuo J. Z. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemės plotą, viršijantį 14,57 ha.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimo dalį dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 3, 4, 5, 6 punktų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens J. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų Panevėžio apygardos administraciniame teisme tenkinti iš dalies. Trečiajam suinteresuotam asmeniui J. M. iš pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros priteisti 300Lt bylinėjimosi išlaidų.“

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. M., J. Z. Š., O. A. S. ir J. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme tenkinti iš dalies. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. M., J. Z. Š., O. A. S. ir J. M. priteisti iš pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė