AS-552-173-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-173/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02379-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 8 932,8 Lt pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra vidaus tarnybos sistemos pensininkas. Dėl to, kad jo neinformavus buvo sumažinta pareigūno pensija už ištarnautus metus ir pakeista jos išmokėjimo tvarka, su 2013 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė informuoti, kokiu teisės aktu vadovaujantis tai buvo padaryta. Pareiškėjui buvo atsakyta, kad nėra teisinio pagrindo mokėti apskaičiuotą 798,47 Lt valstybinę pareigūno pensiją. R. A. 2013 m. gegužės 31 d. prašyme vidaus reikalų ministro prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4966(11) ir įpareigoti šią instituciją jo 2013 m. gegužės 6 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Atsakovas R. A. 2013 m. gegužės 31 d. prašymą paliko nenagrinėtą. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo nuostatomis ir tvirtino, kad joks teisės aktas negali būti taikomas nuo to momento, kai Konstitucinis Teismas pripažino jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Pareiškėjo manymu, Ministerija, neatsižvelgdama į Konstitucinio Teismo sprendimų nuostatas, sumažindama jam išmokamą pensiją, jos negalėjo mažinti didesniu mastu nei buvo sumažinta vidaus tarnybos sistemos pensininkams, nedirbantiems jokio darbo ar neužsiimantiems verslu. Pareiškėjas darė išvadą, kad, mokėdama sumažintą pensiją, Ministerija grubiai pažeidė konstitucinį proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Ministerija negali pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, nes tai nenustatyta įstatymuose. Atsakovų manymu, teismas pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį galėtų tik tuo atveju, jei nebūtų įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, jei tai nebūtų išimtį iš bendros taisyklės nustatanti teisės norma. Atsakovai pažymėjo, kad terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas.

Remdamiesi šio įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, atsakovai tvirtino, kad pareiškėjas turėjo paduoti skundą per 6 mėnesius nuo skunde nurodyto pažeidimo paaiškėjimo dienos. R. A. apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie pensijos sumažinimo neteisėtumą. Atsakovai darė išvadą, kad skundą jis turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai.

Kadangi atsakovas R. A. skundą gavo tik 2013 m. gegužės 6 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams, todėl jį buvo atsisakyta nagrinėti. Atsakovai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodytas 6 mėnesių terminas nebuvo prasidėjęs, nes joje pareiškėjas kreipėsi ikiteismine tvarka iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. iki pažeidimo paaiškėjimo dienos. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija jo nurodytu laikotarpiu buvo perskaičiuota ir mokėta pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, atsakovai darė išvadą, kad atitinkami Ministerijos veiksmai nurodytu laikotarpiu perskaičiuojant ir mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su prašymu į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 6 d., t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį.

Atsakovai pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytas 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai iki 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. kovo 20 d. ir 2013 m. balandžio 20 d., o į Ministeriją kreiptasi tik 2013 m. gegužės 6 dieną. Atsakovų manymu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi jis neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą ar tenkinti jį iš dalies, atsakovai prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad 2010 m. vasario 11 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010 m. kovo 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, kad patikslinant draudžiamųjų pajamų nustatymo momentą, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 dieną.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą. Teismas 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą pripažino tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. liepos 4 d. skundu, kuris teisme gautas 2013 m. liepos 8 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas nurodė, kad R. A. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo suprasti ir tikėtis, jog jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas, todėl paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Teismas nustatė, jog R. A. 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą, kuriame akcentavo susirašinėjimą su Ministerija.

Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Teismas pažymėjo, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Teismas pažymėjo, kad, nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, R. A. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Teismas nurodė, kad prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Į vidaus reikalų ministrą jis kreipėsi jau pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, negalėjo turėti reikšmės senaties termino eigai.

Teismas rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu ir, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, bylą nutraukė.

III. Pareiškėjas R. A. atskiruoju skundu (b. l. 52-55) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (8 932,80 Lt).

Pareiškėjo manymu, valstybės institucijų elgesys, t. y. ne tik valstybinių pensijų neteisingas ir neproporcingas sumažinimas, pereinamojo laikotarpio nenustatymas bei kompensavimo principo nenumatymas, likutinės pensijos dalies nemokėjimas, Konstitucinio Teismo sprendimo nevykdymas, yra neteisėti. Pareiškėjo manymu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam buvo neteisėtai neišmokėta pensijos dalis, sudaranti 8 932,80 Lt. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nurodo, kad pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, jis dėl pažeistų teisių visų pirma turėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Pareiškėjo manymu, tokia procedūra buvo išlaikyta, kadangi jis laiku kreipėsi į Ministeriją, nes diena, kurią jis sužinojo apie neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį nagrinėjamu atveju laikytina 2012 m. rugsėjo 21 diena.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą pažymi, kad pareiškėjo ginčijamo termino pradžios data yra apibrėžta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Atsakovo teigimu, sužinojimas apie Konstitucinio Teismo nutarimą nebuvo termino pradžia, nes socialinio draudimo įstatymai termino pradžią sieja su sužinojimu apie sprendimo priėmimą, o ne jo neteisėtumą. Išnykus šiai priežasčiai, atsakovo manymu, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net ir po nutarimo paskelbimo iki termino pabaigos buvo dar penki mėnesiai. Kadangi terminas kreiptis į teismą praleistas ne dėl svarbios priežasties, atsakovo manymu, jis neatnaujintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Ši teisės norma nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 4 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas