A-556-1111-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1111/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02491-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – ir pareiškėjas, ir Vidaus reikalų ministras) 2012 m. rugsėjo 27 d. padavė teismui skundą (1 t., b. l. 1–11), kurį patikslino 2013 m. rugsėjo 5 d. (2 t., b. l. 29-30), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojos D. Bakutienės 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 1 ir 2 punktus tiek, kiek jie susiję su 1.1, 1.2, 1.3 punktuose konstatuotais pažeidimais.

Pareiškėjas ginčija sprendimo dalį, kurioje konstatuoti pažeidimai ir nurodytas įpareigojimas dėl tarnybos ar drausminės atsakomybės už juos. Pareiškėjo teigimu, sprendimo 1.1-1.3 punktuose konstatuotų pažeidimų nebuvo, nes nurodyti veiksmai buvo teisėti, o LR vidaus reikalų ministras negali skirti nuobaudų Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir IRD) ir Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir TVŪD) darbuotojams.

Nurodė, kad IRD pagrįstai įslaptino pirkimą „Vidaus reikalų radijo ryšio ir duomenų perdavimo tinklų infrastruktūros nuomos ir su ja susijusių paslaugų pirkimas“ (toliau – Pirkimas), konstatavęs, kad jam vykdyti būtina perduoti potencialiems tiekėjams detalius duomenis apie įrangos techninius parametrus ir naudojamus ryšio kanalus. IRD kreipėsi į specialiąją ekspertų komisiją dėl duomenų panaudojimo, o ši nustatė, kad duomenys atitinka radijo dažnių kategorijas, priskirtas tarnybos paslapčiai. Dėl to minėtiems duomenims suteikta slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Pirkimas buvo organizuojamas, nes nuo 2011 m. liepos 1 d. baigė galioti dvi sutartys dėl to paties objekto su ta pačia slaptumo žyma: Vidaus reikalų skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos infrastruktūros nuomos ir su ja susijusių eksploatacijos paslaugų pirkimo sutartis, sudaryta su UAB „Inta“, ir Paslaugos teikimo sutartis, sudaryta su AB „Teo Lt“. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė) nekvestionavo sutarties su UAB „Inta“ įslaptinimo tikslingumo, todėl ir šio pirkimo atveju nebuvo pagrindo manyti, jog naujas tokių pačių paslaugų pirkimas neturėtų būti įslaptintas.

Pirkimo procedūrų metu buvo būtina panaudoti detalizuotus duomenis apie ryšio įrangą, techninius parametrus, naudojamus radijo dažnius, kas sudaro tarnybos paslaptį, šie duomenys yra sudedamoji pirkimo techninės specifikacijos dalis, jie naudojami sutarties vykdymo metu, pirkimo išskaidymas į kelis įslaptintus ir neįslaptintus pirkimus gerokai padidintų įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo riziką. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Pirkimo sąlygas, tokias paslaugas galėjo teikti daugelis elektroninių ryšių tinklų operatorių, pirkimo sąlygas atitiko mažiausiai trys tiekėjai.

Taigi IRD sudarė galimybę konkuruoti visiems galimiems tiekėjams, pirkimo komisija atsižvelgė į tai, kiek rinkoje yra potencialių teikėjų, juos visus pakvietė dalyvauti pirkime, suteikė teisę jiems dalyvauti jungtinės veiklos pagrindu, pasitelkti subrangovus. SMRRS infrastruktūros komponentų sąveikos programinė įranga yra specializuota, todėl komponentams tinka tik „Motorola GmbH“ pagaminta techninės įrangos priežiūra, dėl to viešųjų pirkimų komisijai buvo siūloma nustatyti atitinkamus minimalius kvalifikacinius reikalavimus.

SMRRS yra vientisa ryšio sistema, kurios kiekviena bazinė stotis teikia radijo ryšį tam tikroje teritorijoje, o kai kuriose vietose bazinė stotis teikia radijo ryšį vienam administraciniam vienetui. Be esamų vartotojų, į SMRRS buvo ketinama įjungti kitų Lietuvos institucijų vartotojus ir įsipareigoti patikimai teikti paslaugas, todėl buvo svarbu užtikrinti visos SMRRS nepertraukiamą veikimą. Dėl to komisijai siūlyta vykdyti neskelbiamas derybas, kviečiant vienintelę paslaugų teikėją VĮ „Infostruktūra“, nes tik ši įmonė turi galiojančias sutartis su „Motorola GmbH“ ir jos partneriu.

TVŪD, vykdydamas SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų pirkimą, galėjo pirkimo dokumentuose nurodyti pakankamai tikslų reikalingų paslaugų kiekį ir jį nurodė. Paslaugų teikėjas turėjo realią galimybę įvertinti visas galimas išlaidas ir pagal tai pateikė paslaugos vieneto kainą bei bendrą paslaugos teikimo kainą. Pareiškėjo teigimu, jei perkančioji organizacija sudaro viešojo pirkimo sutartį, kurioje nėra nustatytų kainodaros taisyklių, tik nurodyta fiksuota kaina, jos veiksmai negali būti laikomi pažeidžiančiais teisės aktų reikalavimus, nes tokia pareiga jai nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).

Pažymėjo, kad nurodytas pirkimo būdas neribojo tiekėjų galimybės dalyvauti konkurse, sprendime nenurodyti argumentai, kodėl šis būdas prieštarauja teisės aktams. Be to, atsakovas, tikrindamas skelbimą apie pradedamą projekto konkursą, pastabų dėl pirkimo būdo neturėjo. Skundžiamas sprendimas neatitinka Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkto, nes įpareigojimas yra abstraktus, o pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, skirti tarnybinę nuobaudą gali tik valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, šiuo atveju Vidaus reikalų ministras nėra įgaliotas to atlikti.

Pabrėžė, kad Valstybės kontrolei nenustatyta teisė ar pareiga prižiūrėti, kaip valstybės institucijos laikosi Viešųjų pirkimų įstatymo ar kitų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų taikymo. Tokią pareigą turi Viešųjų pirkimų tarnyba. Toks teisės aktų ir valstybės institucijų kompetencijos aiškinimas, kai dvi skirtingos institucijos kontroliuoja kitų valstybės institucijų veiklą toje pačioje srityje, tais pačiais aspektais ir teikia savo išvadas, yra ydingas, nes pažeidžia valdžios atskyrimo principą.

Dėl to Valstybės kontrolės išvados vertintinos kaip priimtos viršijant jai priskirtą kompetenciją.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 54–67; 2 t., b. l. 33–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnį tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie tarnybinį nusižengimą, t. y. šiuo atveju ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprieštarauja dėl sprendime nurodytų pažeidimų, bet ginčija tik konkrečių asmenų atsakomybės ribas. Pagal Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnį, valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojas turi teisę audituoto subjekto vadovui, šiuo atveju Vidaus reikalų ministrui, nurodyti nustatytus teisės aktų pažeidimus, kartu neįpareigojant jų pašalinti.

Toks sprendimas turėtų būti pagrindu įpareigoti kitas institucijas ar pareigūnus atitinkamai įvertinti pažeidimus. Pažymėjo, kad sprendimo 1.1 punkte nurodyti pažeidimai nėra grindžiami netinkamu ar neteisėtu įslaptintos informacijos perdavimu. Nustatyta, kad pirkimo ir sutarties sąlygos dėl ryšio įrangos perkėlimo į kitas techninėje specifikacijoje nenumatytas vietas buvo tik formalios, o paslaugoms teikti nebuvo būtina įslaptinta informacija. Atsakovo nuomone, pirkimo dokumentuose numačius galimybę pasiūlyti kitas specifikacijoje nenumatytas nuomos vietas, sudaryta prielaida perduoti tiekėjui sutarčiai vykdyti nebūtiną įslaptintą informaciją.

Pirkimo sąlygose buvo numatytas reikalavimas pateikti tiekėjo rašytinį patvirtinimą, kad yra ar bus nuomai siūlomų vietų nuomininkas, turintis teisę subnuomoti šias vietas, toks reikalavimas pritaikytas vieninteliam tiekėjui – VĮ „Infostruktūra“, nes iki pirkimo pradžios ši įmonė jau buvo sudariusi pastatų ir kitų statinių plotų nuomos sutartis su nuomai siūlomų vietų teisėtais valdytojais. Tokiu būdu nesilaikyta lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principų. Pareiškėjo argumentas, kad jis vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymu, nes šis įstatymas netaikomas pirkimams pagal procedūras, nustatytas Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos apraše. Be to, nors tiekėjo pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų 3.7.9 punkto, komisija pasiūlymą pripažino tinkamu ir neatmetė, nepaprašė jo patikslinti.

Ištaisant finansinį pasiūlymą buvo pakeista pasiūlymo vertė ir sumažintas nuomos objektų skaičius. Komisija nevertino to, kad partneris pagal jungtinės veiklos sutartį skolingas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovo teigimu, komisija nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes vykdė pirkimo procedūras dėl ryšio sistemos techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų įsigijimo neskelbiamų derybų būdu pasikviesdama vienintelį tiekėją, neturėdama akivaizdžių įrodymų, kad tik šis tiekėjas turi išimtines teises teikti reikiamas paslaugas.

Nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teises į specializuotą programinę įrangą turėjo „Motorola GmbH“, kuri buvo sudariusi sutartį su VĮ „Infostruktūra“ dėl šios įrangos aptarnavimo, bet ne dėl intelektinių nuosavybės teisių perleidimo. Įstatyme nenumatyta, kad pirkimas vykdomas neskelbiamų derybų būdu, kai reikia tai atlikti kuo greičiau. Kvalifikacijos reikalavimas pateikti sutartis ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę naudotis ryšio sistemos intelektine nuosavybe, buvo pritaikytas minėtai įmonei ir apribojo konkurenciją.

Pažymėjo, kad ši įmonė nepateikė specialistų sąrašo ir jų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kaip reikalauta pirkimo dokumentų 3.1.8 punkte. Pirkimo komisija pasirinko fiksuotos kainos nustatymo būdą, t. y. 1 mėnesio fiksuotą kainą. Tačiau tiekėjas negalėjo įvertinti, kiek kartų per mėnesį turės atlikti sistemos gedimo ir klaidų šalinimo, remonto darbus. Pasirenkant fiksuotos kainos nustatymo būdą, kai nėra žinomas tikslus paslaugų kiekis, nepasiektas viešojo pirkimo tikslas – įsigyti paslaugas racionaliai panaudojant lėšas.

Nustatyta, kad TVŪD vykdė projekto konkursą dėl viešinimo paslaugų įsigijimo. Projekto konkursas gali būti vykdomas tada, kai yra perkamos teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos, duomenų apdorojimo ar panašaus pobūdžio paslaugos. TVŪD šiuo atveju įsigytos viešinimo paslaugos neatitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 67, 68 straipsniuose numatytų projekto konkurso kriterijų. Be to, sąlygose buvo numatyta, kad projekto konkursą laimėjęs tiekėjas bus kviečiamas dalyvauti pirkimo procedūrose dėl projekto įgyvendinimo paslaugų pirkimo neskelbiamų derybų būdu.

Ši sąlyga neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 68 straipsnio 2 dalyje numatytų projekto konkurso vykdymo sąlygų. TVŪD iš konkurso laimėtojo įsigijo viešinimo ir informavimo paslaugas neskelbiamų derybų būdu, taigi nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 3 dalies. Atsakovo teigimu, ministerija, neteisėtai pasirinkusi projekto konkursą viešinimo paslaugoms pirkti, išvengė prievolės taikyti Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje numatytus mažiausios kainos ar ekonomiškiausiai naudingiausio pasiūlymo kriterijus.

Pabrėžė, kad Valstybės kontrolės kompetencijos negalima aiškinti siaurai, kadangi viena jos funkcijų yra atlikti finansinį ir veiklos auditus, o didžioji biudžeto lėšų naudojama būtent viešųjų pirkimų būdu, todėl svarbu, jog pirkimai būtų atliekami laikantis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Šio įstatymo 211 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, be Viešųjų pirkimų tarnybos, viešųjų pirkimų kontrolę atlieka įgaliotos valstybės institucijos, taigi ir Valstybės kontrolė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo TVŪD atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 51–52) prašė jį patenkinti, remiantis pareiškėjo išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo IRD atsiliepimu į skundą prašė jį patenkinti, remiantis pareiškėjo išdėstytais motyvais (1 t., b. l. 190–191).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (2 t., b. l. 46–54) bylos dalį dėl Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 1 punkto panaikinimo nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Valstybės kontrolė, atlikusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą, įvertino informacinės sistemos, į kurios sudėtį įtraukta skaitmeninė mobiliojo radijo ryšio sistema (SMRRS), ir viešinimo paslaugų viešąjį pirkimą, sutarčių sudarymą ir jų vykdymą, ir nustatytus teisės aktų pažeidimus nurodė 2012 m. liepos 19 d. ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-51. Ataskaitoje konstatuota, kad Vidaus reikalų ministerija be įstatymų galios turinčių teisės aktų pagrindo perdavė Telekomunikacinio tinklo administravimo funkcijas VĮ „Infostruktūra“, kas leido įmonei sudaryti tinklo, kurį faktiškai valdė ministerija ir administravo IRD, priežiūros paslaugų sutartis su konkrečiais tiekėjais neatliekant viešojo pirkimo procedūrų.

IRD iš konkretaus tiekėjo VĮ „Infostruktūra“ įsigijo Skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos priežiūros paslaugų, perduodamas tiekėjui įslaptintą informaciją, kuri nebūtina paslaugoms teikti, taip apribojo galimybę uždarame konkurse dalyvauti daugiau tiekėjų, be to, nepagrįstai taikydamas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą nevykdė viešojo pirkimo procedūrų, o paslaugas pirko vadovaudamasis tuo metu galiojusiu Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašu.

Be to, IRD nesilaikė šio aprašo reikalavimų, nes patvirtino pirkimo sąlygas, kurios buvo pritaikytos vieninteliam tiekėjui VĮ „Infostruktūra“, taip neužtikrino galimybės tiekėjams konkuruoti tarpusavyje, neatmetė VĮ „Infostruktūra“ pateikto pirkimo sąlygų reikalavimų neatitinkančio pasiūlymo, paprašė jį patikslinti taip, kad pasiūlymas atitiktų nustatytas sąlygas, ir su ja sudarė paslaugų teikimo sutartį. TVŪD Skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos bazinės įrangos viešąjį pirkimą vykdė formaliai, nes perdavus šios sistemos administravimo funkcijas VĮ „Infostruktūra“, jai buvo suteikta galimybė sudaryti sutartį su įrangos gamintoja dėl bazinės įrangos įsigijimo, todėl tai buvo vienintelis tiekėjas.

Konstatuota, kad TVŪD vykdė pirkimo procedūras neskelbiamų derybų būdu neturėdamas pakankamai akivaizdžių įrodymų, jog tik VĮ „Infostruktūra“ turi išimtines teises teikti reikiamas paslaugas. 2012 m. rugsėjo 5 d. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas, vadovaudamasis Valstybės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1, 3, 7 punktais, 20 straipsniu, priėmė sprendimą Nr. SP-15, kuriuo nusprendė:

1) nurodyti Vidaus reikalų ministrui sprendimo dėstomojoje išdėstytus reikšmingus teisės aktų pažeidimus; 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Teismas konstatavo, kad byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl LR valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 1 ir 2 punktų tiek, kiek jie susiję su 1.1, 1.2, 1.3 punktuose konstatuotais pažeidimais, teisėtumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1995 m. gegužės 30 d.

Valstybės kontrolės įstatymo Nr. I-907 (toliau – ir VKĮ, redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.) 13 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1, 3, 7 punktais, 20 straipsniu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Valstybės kontrolė, atlikusi Vidaus reikalų ministerijos valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą, ginčijamame sprendime nurodė Vidaus reikalų ministrui Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, taip pat Buhalterinės apskaitos įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo pažeidimus ir įpareigojo Vidaus reikalų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, vertindamas viešųjų pirkimų procedūras, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, kadangi vertinti, kaip laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo ir jį įgyvendinančių aktų, turi tik Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teismas, vadovaudamasis 1996 m. rugpjūčio 13 d. Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 (toliau – VPĮ, redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalimi, 211 straipsnio 1 dalimi, VKĮ 9 straipsnio, apibrėžiančio Valstybės kontrolės kompetenciją, 1, 2 dalimis, sutiko su atsakovo argumentais, kad Valstybės kontrolė, kuriai įstatymu pavesta kontroliuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimo teisėtumą, atsižvelgiant į tai, jog didelė dalis biudžeto lėšų yra naudojamos būtent viešųjų pirkimų būdu įsigyjant prekes, darbus ir paslaugas, yra tinkamas subjektas atliekant valstybinį auditą vertinti viešųjų pirkimų procedūras ir priimdama ginčijamą sprendimą įgaliojimų neviršijo.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo sprendimo 1.1 punkte nurodyto pažeidimo, vadovavosi VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1105 (toliau – ir Aprašas, galiojęs iki 2011 m. lapkričio 23 d.), 7, 40 punktais. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog IRD 2011 m. vykdė pirkimą „Vidaus reikalų radijo ryšio ir duomenų perdavimo tinklų infrastruktūros nuomos ir su ja susijusių paslaugų pirkimas“.

Pirkimas įslaptintas, konstatavus, jog jam vykdyti būtina perduoti potencialiems tiekėjams detalius suvestinius duomenis apie Vidaus reikalų radijo ryšio ir duomenų perdavimo tinklų įrangos techninius parametrus ir naudojamus radijo dažnius (kanalus). Atsakovas nekelia ginčo dėl to, ar įslaptinta informacija perduota tinkamai. Atsakovo teigimu, numačius galimybę pasiūlyti kitas techninėje specifikacijoje nenumatytas nuomos vietas, sudaryta prielaida perduoti tiekėjui sutarčiai vykdyti nebūtiną įslaptintą informaciją. Nustatyta, kad vienintelis pasiūlymą pateikęs tiekėjas VĮ „Infostruktūra“ nurodė žemės sklypų ir pastatų bei kitų inžinerinių statinių plotų, ant kurių sumontuota ryšio sistemos įranga, nuomos vietas, kurios buvo numatytos techninėje specifikacijoje, nes iki pirkimo pradžios jau buvo sudaręs sutartis su vietų nuomotojais, kuriems buvo žinomi nuomojamos įrangos techniniai duomenys.

Teismas sutiko su atsakovu, jog tokiu būdu sąlyga dėl kitų techninėje specifikacijoje nenumatytų nuomos vietų faktiškai nebuvo ir negalėjo būti įgyvendinta, tačiau tai sudarė prielaidą įslaptinti informaciją, dėl ko viešajam pirkimui vykdyti taikytas VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kaip minėta, nustačius tokią sąlygą, informacija, atsakovo teigimu, įslaptinta pagrįstai, tačiau šiuo atveju kvestionuojamas minėtos sąlygos nustatymo tikslingumas. Teismas negali vertinti aplinkybių, susijusių su kitomis pirkimo sutartimis sudarymu ir vykdymu, nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas.

Pareiškėjo argumentai dėl to, kad žemės sklypų nuomos sutartys buvo sudarytos vėliau, nei pasirašyta pirkimo sutartis, nepagrįsti, kadangi ginčytina pirkimo sąlyga šiuo atveju yra dėl teisės nuomotis siūlomas vietas, ne žemės sklypus, o VĮ „Infostruktūra“ iš anksto patvirtino turinti šią teisę. Darytina išvada, kad net ir kviečiant pasiūlymus teikti kitus tiekėjus, pirkimo sąlygas atitiktų vienintelė VĮ „Infostruktūra“. Tokiu būdu patvirtintos pirkimo sąlygos apribojo galimybes tiekėjams konkuruoti tarpusavyje, pažeidžiant Aprašo 7 punkto nuostatas.

Nustatyta, kad konkursą laimėjusios tiekėjų grupės pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų reikalavimų, nes ji nepateikė subrangovų darbuotojų, tiesiogiai vykdysiančių pirkimo sutartį, kuriems reikės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sąrašo, pasiūlyme buvo nurodyta daugiau nuomos objektų, negu prašoma pirkimo sąlygose, nepateikta dokumentų, patvirtinančių, jog partneris pagal jungtinės veiklos sutartį yra įvykdęs įsipareigojimus, susijusius su mokesčių ir socialinio draudimo įmokų mokėjimu. Pirkimo komisija paprašė patikslinti šį pasiūlymą, kaip skunde nurodo pareiškėjas, vadovaudamasis VPĮ 39 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato perkančiosios organizacijos teisę ir pareigą paprašyti dalyvius paaiškinti pasiūlymus ar pašalinti aritmetines klaidas.

Nagrinėjamu atveju VPĮ nuostatos apskritai neturėjo būti taikomos, kadangi pirkimas vykdytas pagal Aprašo nuostatas. Be to, VPĮ 39 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad negalima keisti kainą arba daryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus. Tiekėjui patikslinus pasiūlymą tokiu būdu, jog dalis nuomos objektų, nurodytų pasiūlyme, nebuvo įtraukta į pirkimo sąlygas, nuomos kainą nurodant 0 Lt, buvo pakeista pasiūlymo vertė ir sumažintas objektų skaičius.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo sprendimo 1.2 punkte nurodyto pažeidimo, vadovavosi VPĮ 3 straipsniu, 32 straipsnio 6 dalimi, 39 straipsnio 2 dalies 1-2 punktais, 56 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21, 9 punktu. Teismas nustatė, kad įdiegtos ryšio sistemos infrastruktūros komponentų sąveikos programinės įrangos priežiūrai tinka tik ryšio sistemos gamintojos priežiūros įranga, o intelektinės nuosavybės teises į programinę įrangą priklauso jos gamintojui.

Įrangos integravimą į ryšio sistemą gali atlikti VĮ „Infostruktūra“ ir gamintoja, taigi VĮ „Infostruktūra“ nėra vienintelis tiekėjas, turintis išimtines teises teikti sistemos aptarnavimo paslaugas. Audito metu pateiktas Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto ekspertinis vertinimas, kuriame nėra vienareikšmiškai teigiama, jog bendrovė vienintelė gali teikti šias paslaugas Lietuvoje. Teismo vertinimu, pareiškėjas bendrovės išimtinių teisių nepagrindė. Pareiškėjas patvirtino kvalifikacijos reikalavimą – pateikti tiekėjams sutartį, suteikiančią teisę naudotis ryšio sistemos gamintojo intelektine nuosavybe ir specialistų pajėgumais, tačiau žinoma, kad VĮ „Infostruktūra“ tokią sutartį jau buvo sudariusi, todėl atsižvelgiant į minėtą informaciją pirkimo būdo pasirinkimas sudaro prielaidas dirbtinai apriboti konkurenciją.

Be to, kaip minėta, VĮ „Infostruktūra“ nepateikė specialistų, galinčių prižiūrėti ryšio sistemą, sąrašo ir jų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, todėl tiekėjo pasiūlymas turėjo būti atmestas, dalyviui neatitinkant minimalių kvalifikacijos reikalavimų. Pasirinktas fiksuotos kainos nustatymo būdas taip pat netinkamas, kadangi tiekėjas neturėjo galimybių įvertinti, kiek kartų per mėnesį turės atlikti ryšių sistemos gedimo ir klaidų šalinimo remonto paslaugas. Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo sprendimo 1.3 punkte nurodyto pažeidimo, vadovavosi VPĮ 56 straipsnio 3 dalimi, 67 straipsniu, 68 straipsnio 2 dalimi.

Teismas nustatė, kad TVŪD vykdė projekto konkursą ir įsigijo viešinimo ir informavimo paslaugas. Šios paslaugos nepriklauso anksčiau nurodytų paslaugų ar panašaus pobūdžio kategorijai, dėl kurių gali būti vykdomas projekto konkursas. Nepaisant to, kad perkamų objektų sąrašas, kaip nurodo pareiškėjas, nėra baigtinis, perkami objektai turi atitikti VPĮ 67 straipsnio sąlygas. Konkurso sąlygų 10.7 punkte nurodyta, kad projekto konkursą laimėjęs tiekėjas VPĮ nustatyta tvarka bus kviečiamas dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose dėl projekto įgyvendinimo paslaugų pirkimo neskelbiamų derybų būdu.

Ši sąlyga neatitinka VPĮ 68 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi su projekto konkurso laimėtoju turi būti sudaroma sutartis, nevykdant viešojo pirkimo procedūrų, arba konkurso laimėtojus apdovanojus prizais ar kitu būdu atsilyginus neskelbiamų derybų būdu tęsti pirkimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Valstybės kontrolės išvada dėl ginčijamo sprendimo 1.1, 1.2, 1.3 punktuose nurodytų pažeidimų yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 punktą, kuriame minėti pažeidimai nurodomi Vidaus reikalų ministrui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-29/2013 konstatavo, kad šis punktas yra informacinio pobūdžio ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktą, nustačius, kad ginčijamas teisės aktas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, byla turi būti nutraukiama. Tokia pozicija atitinka LVAT praktiką (žr. pvz., 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11).

Dėl to teismas skundo dalį, kuria prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo 1 punktą, nutraukė. Teismas nurodė, kad, konstatavus, jog Valstybės kontrolės išvada dėl padarytų pažeidimų yra pagrįsta, pripažintina, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalis, kuria suformuluotas įpareigojimas įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenims tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją nėra pagrindo. Teismas, vadovaudamasis VKĮ 18 straipsnio 3 punktu, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1, 5 dalimis, konstatavo, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog sprendime turėtų būti nurodyti konkretūs atsakomybėn trauktini asmenys, kadangi tarnybinė nuobauda gali būti paskirta tik atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, kuris pradedamas asmenį į tarnybą priėmusio vadovo sprendimu.

Pareiškėjas, vykdydamas Valstybės kontrolės įpareigojimą, turi veikti teisės aktų jam priskirtos kompetencijos ribose, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir, nustačius pažeidimą padariusius jam įgaliotus asmenis, patraukti juos tarnybos atsakomybėn.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 56–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą; panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje“ 1 ir 2 punktus tiek, kiek jie susiję su 1.1 punkte konstatuotais pažeidimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Valstybės kontrolės teiginys, jog IRD nevykdė viešojo pirkimo procedūrų, prieštarauja toliau išsakytam teiginiui, jog IRD taikė pirkimo metu galiojusio Aprašo reikalavimus. Viešųjų pirkimų įstatymo ir Aprašo santykis viešųjų pirkimų prasme turi būti suprantamas kaip lex generalis ir lex specialis santykis, nes Aprašas reglamentuoja specifinį viešų pirkimų institutą - su valstybės ar tarnybos paslaptimi susijusius pirkimus, kuris pagal savo prigimtį reikalauja specialiųjų sąlygų jo vykdymo apsaugai.

Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės kontrolė nekvestionuoja paties su pirkimu susijusio informacijos įslaptinimo tikslingumo bei jos buvimo Vidaus reikalų ministerijos detaliajame įslaptinamos informacijos sąraše, teiginys, jog IRD nepagrįstai taikė Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra nepagrįstas, nes taikyti šį straipsnį egzistavo visi faktiniai pagrindai. Valstybės kontrolės konstatavimas fakto, kad įslaptinta informacija nebuvo perduota tiekėjui vykdant sutartį, negali būti laikomas įrodymu, jog įslaptintos informacijos pateikimas tiekėjui nebus reikalingas.

Valstybės kontrolė negali pasisakyti apie Telekomunikacinio tinklo plėtros, aprūpinimo, modernizavimo poreikius bei šio tinklo tarpusavio integraciją. Dėl šios priežasties jos teiginys, kad įslaptinimas buvo tik prielaida netaikyti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, negali būti prilyginamas institucijos kompetentingos duoti išvadą ryšių reguliavimo ir kitais telekomunikacijų klausimais išvadai, nes Valstybės kontrolė neturi patirties administruojant bei valdant telekomunikacines sistemas ir negali pasisakyti apie tokių sudėtingų sistemų vystymosi, administravimo bei modernizavimo ypatumus.

Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tą faktą, kad nenustačius minimos su įslaptinimu susijusios sąlygos pirkimo dokumentuose, žinant, jog įslaptinta informacija yra naudojama pirkimo objekto įrangos tarpusavio integracijai, kiltų pagrįstas pavojus tokios informacijos atskleidimui esant atitinkamiems įrangos gedimams bei tinklo modernizavimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirkimas vykdomas siekiant sudaryti ilgesnę nei vienerių metų trukmės sutartį, taigi faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sutarties vykdymui, per sutarties galiojimo laiką gali pasikeisti ir lemti tokias sąlygas, jog tiekėjui taps būtina perduoti įslaptintą informaciją.

IRD taip pat nesutinka su sprendime konstatuotu Aprašo 7 punkto pažeidimo faktu. Atkreipia dėmesį, kad IRD 2011 m. birželio 1 d. raštu Nr. (6-5)9R-6494 pateikė kvietimus dalyvauti pirkimo procedūrose visiems žinomiems rinkos dalyviams. Sutikimus dalyvauti pirkimo procedūrose pateikė VĮ „ Infostruktūra“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, TEO LT, AB ir UAB „TeleTower“ pasitelkusi subrangovus UAB „Omnitel“ ir UAB „Bitė Lietuva“. Sutikimas dalyvauti pirkimo procedūrose kelia rimtą abejonę pirkimo sąlygų pritaikymui tik vieninteliam tiekėjui.

Šis faktas daro prielaidą manyti, kad sutikę dalyvauti pirkimo procedūrose tiekėjai, būdami pakankamai kompetentingi įvertinti pirkimo sąlygas techniniais bei kitais svarbiais aspektais, neįžvelgė diskriminacinių sąlygų, o tuo labiau sąlygų pritaikymo tik vienam tiekėjui. Pirkimo sąlygas atitiko mažiausiai trys tiekėjai, iš jų du jau teikė IRD tokias paslaugas (UAB „Inta“ ir TEO LT, AB). Taigi galima konstatuoti, kad atsižvelgiant į pirkimo sąlygas tokias paslaugas galėjo teikti daugelis elektroninių ryšių tinklų operatorių, o įvertinus galiojančias sutartis galimi mažiausiai trys tiekėjai.

IRD, priešingai nei teigia Valstybės kontrolė, sudarė galimybę konkuruoti visiems galimiems tiekėjams, nes nepaisant to, kad pagal Aprašo 28 punktą galėjo kviestis ne mažiau kaip 2 tiekėjus, pateikė kvietimus ir visą būtiną informaciją, įskaitant įslaptintą priedą, visiems pagrindiniams rinkos dalyviams. Pažymi, kad nepateikus detalių techninių duomenų kaip tik būtų proteguojamas vienas tiekėjas (UAB „Inta“), su kuriuo analogiška sutartis jau buvo sudaryta, t. y. jis jau disponavo įslaptinta informacija ir turėtų pranašumą prieš kitus pirkimo dalyvius.

IRD taip pat nurodo, kad Valstybės kontrolės konstatuotas Aprašo 40 punkto pažeidimas yra neatitinkantis tikrovės, nes tiekėjų grupės pateiktame pasiūlyme buvo nurodyta daugiau ryšių linijų nuomos objektų, negu buvo prašoma pirkimo užduotyje. Pirkimo komisija finansinio pasiūlymo vertinimo metu rado finansiniame pasiūlyme nurodytos kainos apskaičiavimo klaidų ir, nesant Apraše teisinio reglamentavimo ką daryti tokiu atveju, taikė įstatymo analogiją su viešųjų pirkimų institute esamu tokios situacijos reglamentavimu - paprašė tiekėjo ištaisyti pastebėtas aritmetines klaidas.

Tai buvo tik formalus finansinio pasiūlymo patikslinimas, kadangi tiekėjas per klaidą nurodė daugiau ryšio linijų nuomos objektų, nei buvo numatyta pirkimo sąlygose. Atkreipia dėmesį, kad 2011 m. birželio 30 d. pasirašyta Vidaus reikalų radijo ryšio ir duomenų perdavimo tinklų komponentų vietų ir ryšio linijų nuomos pirkimo sutartis Nr. (6-5)8RN-3(RN)/32-ST-l(RN) su tiekėjų grupe VĮ „Infostruktūra“ ir UAB „TeleTower“ mažesne kaina nei prieš tai buvusi 2009 m. vasario 27 d. sutartis su UAB „Inta“ dėl Skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos infrastruktūros nuomos ir su ja susijusių eksploatacijos paslaugų pirkimo.

IRD teigia, kad ginčijamo sprendimo 2 punktas yra išvestinis iš sprendimo 1.1 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų, kurių konstatavimas yra pagrindas pradėti tarnybinės nuobaudos ar drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą. Tarnybinės nuobaudos taikymo procesas yra tiesiogiai susijęs su institucijos garbės bei orumo pažeidimu, institucijos darbo krūvio padidėjimu. Atsižvelgiant į sprendimo 1.1 punkto nepagrįstumą sprendimo 2 punktas turi būti naikintinas. Taip pat sprendimo 1.1 punkte nurodytų pažeidimų konstatavimas yra pagrindas pradėti ir iš Europos Sąjungos gautų lėšų, kurios buvo panaudotos vykdant 2011 m. birželio 30 d.

IRD ir tiekėjų grupės (VĮ „Infostruktūra“ ir UAB „TeleTower“) Vidaus reikalų radijo ryšio ir duomenų perdavimo tinklų komponentų vietų ir ryšio linijų nuomos pirkimo sutartį Nr. (6-5)8RN-3(RN)/32-ST-l(RN), tinkamumo šiai sutarčiai vykdyti patikros procedūras. Lėšas pripažinus netinkamomis, IRD turėtų grąžinti visas netinkamomis pripažintas lėšas. Taigi sprendimo 1.1 punkto konstatavimas sukelia IRD finansinių pasekmių.

Atsakovas Valstybės kontrolė atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 77–84) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog ginčijamo sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punktas yra teisėtas bei pagrįstas ir pareiškėjo Vidaus reikalų ministro skundą atmetė. Tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma atlikus išsamų aplinkybių tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis.

Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, kaltinimo apimtis (LVAT 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011). Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. SP-16 įpareigoti Vidaus reikalų ministrą įstatymų nustatyta tvarka pažeidimus padariusius asmenis patraukti tarnybos ar drausminėn atsakomybėn yra tik būtina prielaida pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

Įvertinus šį ginčijamo sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punktą akivaizdu, kad jis ne Informatikos ir ryšių departamento direktoriui, o Vidaus reikalų ministrui sukuria konkrečias pareigas - už sprendime nurodytus pažeidimus atsakingus tarnautojus ir darbuotojus patraukti tarnybos ar drausminėn atsakomybėn (LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525- 29/2013). Vidaus reikalų ministro pavedimas atlikti tyrimą yra tik tarpinis dokumentas, kurio pabaigoje paprastai priimamas konkretus materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos.

Todėl, nesutikdami su tokio pobūdžio sprendimu, asmenys savo argumentus gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka - ginčyti galutinį sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, o Informatikos ir ryšių departamento apeliacinis skundas teisiškai nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 101 str. 1 p.). Atsakovas taip pat nurodo, kad IRD nepateikė naujų įrodymų, kuriais grindžia savo poziciją. Valstybės kontrolė, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vidaus reikalų ministerija, būdama vidaus reikalų informacinės sistemos valdytoja, į telekomunikacinio tinklo sudėtį įtraukė skaitmeninę mobiliojo radijo ryšio sistemą, kurią ministerijai pavaldi įstaiga Turto valdymo ir ūkio departamentas įsigijo už 95 477 Lt. Ministerijai pavaldi įstaiga - Informatikos ir ryšių departamentas, buvo informacinės sistemos tvarkytojas ir faktiškai vykdė jos administravimo funkcijas. Vidaus reikalų ministro įsakymais (2010 m. gruodžio 22 d. Nr. 1V-791, 2011 m. vasario 24 d. Nr. IV-137) nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. vasario 24 d. minėtos sistemos administravimo funkcijos buvo perduotos VĮ „Infostruktūra“.

Įmonė su tiekėjais sudarė skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos priežiūros paslaugų sutartis. Sistemos administravimo funkcijas grąžinus pavaldžiai įstaigai Informatikos ir ryšių departamentui, šios paslaugos įsigytos iš VĮ „Infostruktūra“ nesilaikant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Taikant Aprašą, o ne Viešųjų pirkimų įstatymą, buvo apribota konkurencija įsigyjant paslaugas, kurioms teikti nebuvo reikalinga įslaptinta informacija. Informatikos ir ryšių departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d.

įsakymu Nr. 5V-35 sudaryta pirkimo komisija pirkimo dokumentuose (2011 m. gegužės 31 d. posėdžio protokolas Nr.

6) patvirtino sąlygas ir numatė galimybę skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos bazinę įrangą perkelti į kitas techninėje specifikacijoje nenumatytas vietas. Bylos medžiaga patvirtina, o teismas konstatavo, kad vienintelis pasiūlymą pateikęs tiekėjas VĮ „Infostruktūra“ nurodė žemės sklypų ir pastatų bei kitų inžinerinių statinių plotų, ant kurių sumontuota Informatikos ir ryšių departamento patikėjimo teise valdoma skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos įranga, nuomos vietas, kurios buvo jau numatytos techninėje specifikacijoje.

Be to, nustatyta, kad sutarties vykdymo metu nuomos vietos faktiškai nebuvo keičiamos. Pažymi, kad tiekėjas VĮ „Infostruktūra“ iki pirkimo pradžios jau buvo sudaręs sutartis su techninėje specifikacijoje nurodytų nuomos vietų savininkais, kuriems buvo žinomi nuomojamos įrangos techninių parametrų duomenys. Taigi VĮ „Infostruktūra“ atliko tik tarpininkavimo paslaugas. Iš to galima daryti išvadą, kad pirkimo sąlygos dėl skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos įrangos perkėlimo į kitas techninėje specifikacijoje nenumatytas vietas buvo tik formalios, o išdėstyti faktai įrodo, jog paslaugoms teikti nebuvo būtina įslaptinta informacija.

IRD teigia, kad įslaptinta informacija naudojama pirkimo objekto įrangos tarpusavio integracijai, o Valstybės kontrolė negali pateikti nuomonės apie telekomunikacinio tinklo plėtros, aprūpinimo, modernizavimo poreikius ir tinklo tarpusavio integraciją. Šis argumentas nepaneigia pažeidimo fakto dėl neteisingai nustatytų pirkimo sąlygų; jis tik numato prielaidą, kad galbūt ateityje gali prireikti perduoti įslaptintą informaciją, o tai nebuvo minėto pirkimo tikslas. IRD vykdant nuomos vietų pirkimą, įranga jau buvo sumontuota ir elektroninių ryšių operatoriai disponavo šia informacija, todėl nebuvo pagrindo tiekėjams, teikiantiems vietų nuomos tarpininkavimo paslaugas, perduoti įslaptintą informaciją.

Vidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyrius įvertino analogiškos 2009 m. vasario 27 d. sutarties dėl skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos infrastruktūros nuomos ir su ja susijusių eksploatacijos paslaugų viešųjų pirkimų procedūras ir nustatė, kad sutartis nepagrįstai įslaptinta. Pagal šią sutartį buvo pirktos tų pačių vietų nuomos paslaugos. Pirkimo dokumentuose numačius galimybę pasiūlyti kitas techninėje specifikacijoje nenumatytas nuomos vietas, sudaryta prielaida perduoti tiekėjui sutarčiai vykdyti nebūtiną įslaptintą informaciją.

Dėl to neteisėtai ir nepagrįstai buvo taikomas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Atsakovas taip pat pažymi, kad IRD vykdė pirkimą neteisėtai ir nepagrįstai taikydamas minėtą Aprašą, tačiau nesilaikė ir šio teisės akto reikalavimų, siekdamas įsigyti skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos nuomos ir su ja susijusias eksploatacijos paslaugas iš konkretaus tiekėjo VĮ „Infostruktūra“. Tai įrodo bylos medžiaga, kad pirkimo sąlygose buvo numatytas reikalavimas pateikti tiekėjo rašytinį patvirtinimą, jog jis yra ar bus nuomai siūlomų vietų nuomininkas, turintis teisę suteikti naudotis (subnuomoti) siūlomas vietas.

Šis reikalavimas buvo pritaikytas vieninteliam tiekėjui - VĮ „Infostruktūra“, nes iki pirkimo pradžios ši įmonė jau buvo sudariusi pastatų ir kitų inžinerinių statinių plotų nuomos sutartis su nuomai siūlomų vietų teisėtais valdytojais-savininkais. Taigi tiekėjas VĮ „Infostruktūra“ buvo susitaręs su minėtų vietų savininkais dėl nuomos sąlygų, todėl konkurse dalyvauti kviesti tiekėjai negalėjo atitikti pirkimo sąlygų. Dėl šios priežasties pasiūlymą pateikė tik vienintelis tiekėjas, o konkurse dalyvauti buvo kviečiami penki, kaip teigia IRD.

Tai irgi įrodo, kad pirkimo sąlygos buvo pritaikytos VĮ „Infostruktūra“ ir buvo apribota konkurencija ir kitų tiekėjų lygiateisiškumas. IRD teigia, kad nepateikus detalių techninių duomenų būtų buvęs proteguojamas vienas tiekėjas - UAB „Inta“, tačiau šiam faktui pagrįsti apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų. Pažymi, kad reikalavimai pirkimo objektui turi būti suformuluoti taip, jog visiems dalyviams būtų sudarytos vienodos sąlygos ir nebūtų ribojama konkurencija. Pirkimo dokumentai (įskaitant ir technines specifikacijas) turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2009 m. rugsėjo 3 d.

Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 3, 11 išvada). Patvirtinus pirkimo sąlygas, kurios riboja tiekėjams galimybes konkuruoti tarpusavyje, buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio Aprašo 7 punkte numatytų lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principų. IRD teigia, kad Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 dėstomosios dalies 1.1 punkto teiginys: „neatmetė konkurso dalyvio pateikto neatitinkančio pirkimo sąlygų reikalavimų pasiūlymo ir paprašė jį patikslinti taip, kad pasiūlymas atitiktų nustatytas sąlygas, ir su juo sudarė paslaugų teikimo sutartį“ yra nepagrįstas, nes pirkimo komisija finansinio pasiūlymo vertinimo metu rado kainos apskaičiavimo klaidų ir, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, paprašė tiekėjo ištaisyti pastebėtas aritmetines klaidas.

IRD argumentas, kad vykdydamas pirkimą jis vadovavosi įstatymo analogija, yra teisiškai nepagrįstas, nes, organizuojant ir vykdant pirkimą pagal Aprašą, Viešųjų pirkimų įstatyme numatytos procedūros netaikomos. Be to, pirkimo komisija paprašė tiekėjo patikslinti neatitinkantį pirkimo sąlygų pasiūlymą, kad jis atitiktų pirkimo sąlygas. Tokiu būdu buvo nesilaikyta pirkimo sąlygų 9.2.3 punkte numatytos pasiūlymo vertinimo tvarkos. Tiekėjo pasiūlyme buvo nurodyta daugiau ryšių linijų nuomos objektų, nei buvo nurodyta pirkimo sąlygose.

Pirkimo komisija paprašė patikslinti finansinį pasiūlymą ir neįtraukti šių objektų į pirkimo sąlygas, bet nuomos kainą nurodyti 0 Lt. Ištaisant finansinį pasiūlymą buvo pakeista (sumažinta) pasiūlymo vertė ir sumažintas nuomos objektų skaičius. Atlikus šiuos veiksmus pasiūlymas jau atitiko pirkimo sąlygas. Nepaisant to, pirkimo komisija paprašė patikslinti kitas pirkimo sąlygas neatitinkantį pasiūlymą, kad jas atitiktų, nes tiekėjas nepateikė dokumentų, jog partneris pagal jungtinės veiklos sutartį yra įvykdęs mokesčių ir socialinio draudimo įmokų mokėjimo įsipareigojimus.

Pirkimo komisijai paprašius patikslinti atitiktį kvalifikaciniams reikalavimams, tiekėjas pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2011 m. birželio 28 d. pažymą Nr. 25307, kurioje nurodyta, kad partneris skolingas VSDF biudžetui. Dėl šios priežasties tiekėjo partneris neatitiko pirkimo sąlygose numatyto kvalifikacinio reikalavimo - būti įvykdžius įsipareigojimus, susijusius su socialinio draudimo įmokų mokėjimu. IRD su šiais sprendimo dėstomosios dalies 1.1 punkto teiginiais dėl Aprašo 40 punkto pažeidimo sutinka, nes neginčija faktų, įrodančių minėtą pažeidimą.

Išdėstyti dalykai ir bylos medžiaga įrodo, kad buvo pažeistas Aprašo 40 punkto reikalavimas. Pažymi, kad IRD su teiginiais dėl Aprašo 40 punkto pažeidimo sutinka, nes neginčija faktų, įrodančių minėtą pažeidimą. Pirkimo sąlygų neatitinkantis pasiūlymas nebuvo atmestas, buvo paprašyta jį patikslinti taip, kad jis atitiktų nustatytas pirkimo sąlygas, taigi buvo pažeisti tuo metu galiojusio Aprašo 40 punkto reikalavimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 87–90) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su apelianto teismui pateiktame skunde išdėstytais reikalavimais ir palaiko skundą, remdamasis jame išdėstytais motyvais ir nurodytomis aplinkybėmis. Papildomai nurodo, kad šiuo atveju pažeidimų konstatavimas Valstybės kontrolės išvadoje sukelia teisines pasekmes audituotam subjektui ir jam pavaldiems subjektams, kai Valstybės kontrolė pasinaudoja Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta teise ir įpareigoja audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Tai, kad Valstybės kontrolės išvados 1 punktas ginčijamu atveju nėra tik informacinio pobūdžio ir neabejotinai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, įrodo ir tai, jog minėtas įpareigojimas - įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, kiltų ir be atskiro Valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų įpareigojimo.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 3 punktas, įgyvendinantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalį, numato, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo oficialios informacijos gavimo dienos. Neginčijama, kad Valstybės kontrolės išvados 1 punktas yra tokia oficiali informacija. Audituotas subjektas vykdydamas tarnybinio nusižengimo tyrimą yra saistomas tos Valstybės kontrolės išvadų dalies, kurioje nurodyti pažeidimai, nes įpareigojimas traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn kyla iš atlikto audito rezultatų (konstatuotų pažeidimų).

Šiuo atveju audituota institucija, kurioje nustatyti pažeidimai ir kurios vadovai įpareigoti traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, negali prieiti priešingos išvados, t. y. tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti, kad minėtų pažeidimų nebuvo padaryta. Ypač tais atvejais, kai ir teismas konstatuoja tokių Valstybės kontrolės išvadų pagrįstumą ir jomis įvardintų pažeidimų padarymą. VTĮ 30 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau dėl minėtų Valstybės kontrolės išvados ir joje nurodytų pažeidimų, kurių padarymą konstatavo ir teismas, valstybės tarnautojo, patraukto tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, savo teisių gynimo teisme galimybės tampa labai apsunkintos.

Toks asmuo gali skųsti tik jį į pareigas priėmusio asmens sprendimą. Valstybės kontrolės išvadų, kuriomis remiantis ir buvo konstatuotas tarnybinio nusižengimo padarymas ir paskirta tarnybinė nuobauda, ginčyti atsakomybėn patrauktas asmuo negali, nes jos skirtos ne jam, o kitam subjektui. Kita vertus, tarnybos ar administracinėn atsakomybėn patrauktam valstybės tarnautojui teisme įrodžius, kad jo veiksmų negalima vertinti kaip Valstybės kontrolės nustatytų pažeidimų, būtent audituota institucija atsiduria situacijoje, kuomet turi prisiimti atsakomybę už neteisėtą tarnybinio nusižengimo konstatavimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimą, nors kita vertus, niekaip kitaip pasielgti ir negalėjo, nes traukti atsakingus asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn ją įpareigojo Valstybės kontrolė ir tarnybinio nusižengimo tyrimo metu ją saistė Valstybės kontrolės nustatytų pažeidimų įvardinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje“ 1 ir 2 punktus tiek, kiek jie susiję su 1.1, 1.2, 1.3 punktuose konstatuotais pažeidimais.

Taigi pareiškėjas, suformulavęs skundo dalyką, nustatė bylos nagrinėjimo ribas.

Pirmosios instancijos teismas, detaliai pasisakydamas dėl kiekvieno iš prašomų panaikinti ginčijamo sprendimo punktų atžvilgiu bei aiškiai išdėstydamas argumentaciją, bylos dalį dėl Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 1 punkto panaikinimo nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje“ 1 ir 2 punktus tiek, kiek jie susiję su 1.1 punkte konstatuotais pažeidimais.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojas, vadovaudamasis Valstybės kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1, 3, 7 punktais, 20 straipsniu, priėmė sprendimą Nr. SP-16 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje“, kuriuo nusprendė: 1) nurodyti Vidaus reikalų ministrui sprendimo dėstomojoje išdėstytus reikšmingus teisės aktų pažeidimus; 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Kaip matyti iš sprendimo rezoliucinės dalies, 1 ir 2 punktai adresuoti Vidaus reikalų ministrui.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tikrinamoje byloje (2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/2013), įvertinęs ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies punktus, konstatavo, jog pirmasis vertintinas kaip informacinio pobūdžio ir konkrečių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukelia. Tačiau tiek antrasis, tiek trečiasis rezoliucinės dalies punktai nėra nei informacinio, nei rekomendacinio pobūdžio, o sukuria Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui konkrečias pareigas – patraukti už ginčijamame sprendime nurodytus pažeidimus atsakingus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pavaldžių institucijų tarnautojus ir darbuotojus tarnybos ar drausminėn atsakomybės ir apie šio įpareigojimo įvykdymą per konkretų terminą informuoti atsakovą.

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusioje nutartyje padarytos reikšmingos išvados šiai bylai, kurios suponuoja, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. SP-16 rezoliucinės dalies 1 punktas yra informacinio pobūdžio ir konkrečių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukelia, ir, kad skundžiamo sprendimo antras punktas sukuria būtent Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui konkrečias pareigas.

Pažymėtina, kad Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo motyvai susiję su ginčijamo sprendimo 1.1 punkte konstatuotais pažeidimais yra pateikti dėstomoje atsakovo sprendimo dalyje. Todėl šie trečiojo suinteresuoto asmens motyvai savaime nesukelia jam tam tikrų teisinių pasekmių. ABTĮ bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo požiūriu tai yra atsakovo priimto administracinio sprendimo pagrindimo argumentai, kurie teismo turėjo būti tikrinami tik tuo aspektu, kiek jie atitinka skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį arba jos neatitinka. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas sprendimo 1.1 punkte konstatuotus pažeidimus, sprendė, ar būtent Vidaus reikalų ministrui (o ne Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) sprendimo rezoliucinėje dalies 2 punkte nurodytas įpareigojimas buvo duotas pagrįstai.

Vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu, Valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojai, priimdami sprendimus pagal audito ataskaitas, turi teisę įpareigoti audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas yra nukreiptas tiesiogiai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, kuris ir padavė teismui skundą, darytina išvada, kad ši ginčijamo sprendimo dalis trečiojo suinteresuoto asmens Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisių ir interesų šiuo metu nepažeidžia bei pareigų IRD nenustato.

Pabrėžtina, kad dėl ginčijamo sprendimo 1.1 punkte konstatuotų pažeidimų atsiradus tiesioginių pasekmių Informatikos ir ryšių departamentui (pavyzdžiui, nustatyta tvarka patraukus IRD atsakingus asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn), jis (IRD) viešojo administravimo subjekto skundžiamą aktą ar veiksmą galės savarankiškai apskųsti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 439 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1V-313 redakcija) patvirtintų Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, taip pat kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo skundžiamo teismo sprendimo naikinimui ar keitimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė