A-552-1268-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1268/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01820-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4983(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 726,56 Lt.

Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu ir nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos veiksmai pažeidė konstitucinį proporcingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, atnaujinus terminą skundui dėl sumažintos pensijos priteisimo paduoti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. balandžio 25 d., praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą, todėl jo prašymas, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, paliktas nenagrinėtu. Atsakovai paaiškino, kad pensija perskaičiuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl Ministerijos veiksmai buvo teisėti. Atsakovų manymu, pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą, nes pirma pensija jam išmokėta 2010 m. vasario 26 dieną. Jei teismas tenkintų skundą, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4983-(11) panaikino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 18 726,56 Lt.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72, 107 straipsniais ir pažymėjo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo mokama 995,60 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija; pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota. Atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydžius, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pensija taip pat perskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl to pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą, minėtu laikotarpiu susidarė 18 726,56 Lt nepriemoka.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 3 d., t. y. praleidęs trejų metų terminą, todėl teismas 2013 m. lapkričio 14 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikiant įrodymus dėl termino praleidimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino atnaujinimo, ir darė išvadą, kad pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, todėl terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Teismas pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 726,56 Lt, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 1D-4983-(11) teisėtumo, teismas nustatė, kad Ministerija pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, ir pažymėjo, kad, konstatavus, jog suinteresuotas asmuo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą gali kreiptis per 3 metų procesinį terminą, taikomą pagal analogiją remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, atsakovo sprendimas nenagrinėti prašymo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikinamas.

Dėl atsakovo prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui argumentų, jog sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 52), prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 56), prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013 ir pažymi, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nenurodė pakankamai svarbių priežasčių.

Pareiškėjas D. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58-60) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjo manymu, jis nėra praleidęs termino kreiptis į teismą. Pareiškėjas paaiškina, kad 2008 metais susirgo, nuo 2010 metų jam taikyta chemoterapija. Į vidaus reikalų ministrą dėl sumažintos pensijos pirmą kartą kreipėsi 2010 m. kovo 18 d., pakartotinai – 2010 m. birželio 18 dieną. Pareiškėjo teigimu, jis buvo suklaidintas Ministerijos teiginio, jog bus sukurtas pensijų kompensavimo modelis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo bei dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4983-(11) ir priteisė D. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 18 726,56 Lt.

Atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino skundo padavimo terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 1 d., t. y., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Išvardytos priežastys, taip pat sunki pareiškėjo liga (b. l. 42), teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės mėnesį iš pensiją mokančios institucijos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai kreipėsi į teismą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 1D-4983(11) (b. l. 4), kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino valstybinę pensiją mokančios institucijos sprendimui apskųsti, skundžiamas atsakovo sprendimas grindžiamas netinkamu teisės normų taikymu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai taikė ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui šis terminas atnaujintinas. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovų apeliacinis skundas, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas