2K-384/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-384/2014 Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00313-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2

1.2.19.6

2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 6 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui, išteisintiesiems A. G., gynėjui advokatui Nerijui Stukui, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjui G. Z., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo atstovui advokatui Kęstučiui Ožiūnui, civilinio atsakovo atstovui advokato padėjėjui Gerardui Višinskiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Z. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. išteisintas pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, o A. G. išteisintas pagal BK 229 straipsnį, nenustačius, kad buvo

padarytas nusikaltimas. Nukentėjusiojo E. Z. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, paliekant teisę nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjui G. Z. pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, o civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Z. teisių perėmėjo G. Z. ir jo atstovo advokato Kęstučio Ožiūno apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, išteisintojo A. G. ir išteisintųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė :

A. N. buvo išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą, o būtent: 2010 m. birželio

3 d. iš Z. O., kuriai atstovavo V. O., pats laikinai eidamas UAB „M“ direktoriaus pareigas, atstovaudamas UAB „M“, įgijęs 3,10 ha ploto miško sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Varėnos r., Diržamenių k., pagal laikiną žemės sklypo planą žinodamas sklypo plotą, konfigūraciją ir buvimo vietą, užsakydamas vidinės miškotvarkos projektą, tyčia nepateikdamas UAB „Deforta“ darbuotojui A. G., teikiančiam viešąją paslaugą, laikinojo žemės sklypo plano Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasinaudodamas VĮ Registrų centro duomenų bazėje esančia padėtimi, kad du

sklypai įregistruoti 4 numeriu, pateikęs kito sklypo kadastrinį žemėlapį, A. G. netinkamai atlikus darbus ir parengus vidinės

miškotvarkos projektą kitam 3,98 ha ploto miško sklypui, esančiam Varėnos r.,

Diržamenių k. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiam E. Z., 2010 m. liepos 13 d. gavęs leidimus Nr. 073946 ir Nr. 073947

atrankiniam ir einamajam miško kirtimui, o 2010 m. rugpjūčio 17 d. gavęs leidimus Nr. 073982 ir Nr. 074080 sanitariniam plynam miško kirtimui, atlikus miško kirtimo darbus, 2010 m. nuo liepos 26 d. iki spalio mėnesio pradžios, tikslesnis laikas nenustatytas, laikinai eidamas UAB „M“ direktoriaus pareigas, apgaule savo ir UAB „M“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Varėnos r., Diržamenių k., E. Z. priklausančiame miške, (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) iškirstą medieną: 1229 vnt. pušų – 506 kub. m. tūrio, 127 vnt. eglių – 14 kub. m. tūrio, 33 vnt. ąžuolų – kub. m. tūrio, 137 vnt. klevų – 14 kub. m. tūrio, 802 vnt. beržų –

196 kub. m. tūrio, 23 vnt. drebulių – 4 kub. m. tūrio medienos – bendro 736 kub. m. tūrio ir bendros 37 120 Lt vertės, taip padarydamas nukentėjusiajam E. Z. 37 120 Lt turtinę žalą.

A. G. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas UAB „Deforta“ miškininku-inžinieriumi, teikdamas viešąsias paslaugas, rengdamas vidinės miškotvarkos projektą, būdamas atsakingas už tinkamą duomenų surinkimą ir miškotvarkos projekto parengimą bei projektavimo darbų kokybę, Varėnos r., Diržamenių k., ir UAB „Deforta“ patalpose, esančiose Vilniuje, P. Lukšio g. 7, nuo 2010 m. birželio 9 d. iki birželio 29 d. netinkamai atliko savo pareigas: 2010 m. birželio 9 d. UAB „M“ sudarius su UAB „Deforta“ Miškotvarkos projekto rengimo sutartį Nr. 10-0003, nesivadovavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 patvirtintų Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių 4 punktu, nepareikalavo duomenų, reikalingų projektui parengti – žemės sklypo plano, todėl neįsitikino faktine sklypo buvimo vieta, rengdamas vidinės miškotvarkos projektą, registracijos Nr. 37581, žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 3,10 ha, esančiam Varėnos r., Diržamenių k., faktiškai

parengė projektą kitam žemės sklypui, todėl UAB „M“, atstovaujamai A. N., gavus leidimus kirsti mišką atrankiniam ir einamajam

bei vėliau sanitariniam plynam kirtimui, nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010

spalio mėnesio pradžios, tiksliau nenustatytu laiku, buvo iškirstas E. Z. priklausantis miškas, esantis Varėnos r., Diržamenių

k., sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 3,98 ha, ir pasisavinta bendros 736 kub. m. tūrio ir bendros 37 120 Lt vertės medienos, todėl fiziniam asmeniui – nukentėjusiajam E. Z. buvo padaryta didelė – 37 120 Lt žala. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A.

N. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad nenustatyta jo išankstinė tyčia apgaule įgyti nuosavybės teisę į nukentėjusiojo E. Z. miško

sklypą, jį iškirsti ir gauti turtinės naudos. Savu ruožtu, išteisindamas A. G. pagal BK 229 straipsnio 2 dalį, teismas nurodė, kad

nenustatyta, jog jis netinkamai atliko pareigas. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjas G. Z. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

27 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis naikintini dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių (ignoravo kaltinančius duomenis, o teisinantiems duomenims suteikė prioritetą), o tai sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus byloje.

A. N. išteisinimą teismai motyvavo tuo, kad nenustatyta jo tyčia apgaule įgyti nuosavybes teises į nukentėjusiojo E. Z. miško sklypą, po to jį iškirsti ir taip įgyti turtinę naudą, tačiau darydami šią išvadą teismai neįvertino visų bylos aplinkybių. Priimdami sprendimą išteisinti A. N. teismai rėmėsi aplinkybe, kad A. N. atlikdamas veiksmus vadovavosi iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės gauta kadastrinio žemėlapio ištrauka, todėl jam nekilo abejonių dėl sklypo nuosavybės, tačiau teismai neatsižvelgė į kitus bylos duomenis, patvirtinančius, kad A. N. buvo žinoma, jog jis neturėjo teises kirsti miško nukentėjusiajam E.

Z. priklausančiame sklype. Kasatorius pažymi, kad iš VĮ Registrų centras pažymų, specialistės A. B. parodymų ir kitų įrodymų matyti, jog A. N. iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės gauta kadastrinio žemėlapio ištrauka negali būti laikoma oficialiu dokumentu ir pagal ją negali būti atlikti ribų nustatymo, atstatymo ar kiti veiksmai. Iš liudytojos K. F. parodymų matyti, jog liudytoja aiškiai ir konkrečiai įspėjo A. N., kad jo įsigytas žemės sklypas yra visiškai kitoje vietoje nei nurodyta kadastrinio žemėlapio ištraukoje. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad atstovaudamas UAB „M“ A. N. įgijo žemės sklypą iš V. O. ir gavo laikinąjį miško sklypo

planą, kurio duomenys aiškiai skyrėsi nuo jo vėliau per liudytoją K. F. gauto kadastrinio žemėlapio ištraukos, todėl,

užsiimdamas miško sklypų įgijimu versliškai, A. N. privalėjo

žinoti ir žinojo, kad rengiasi kirsti ir kirs ne UAB „M“ priklausantį mišką. A. N. kaltę patvirtina ir vėliau jo atlikti veiksmai. Antai A. N. miškotvarkos projektui rengti nepateikė laikinojo žemės

sklypo plano, tai būtų atskleidę jo veiksmų neteisėtumą, nesustabdė kirtimo darbų, nesiaiškino situacijos, kai buvo įspėtas, kad kerta mišką ne UAB „M“ priklausančiame sklype, kirtimo darbus atliko neturėdamas pagrįsto ir teisėto leidimo plynam sanitariniam kirtimui. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje teismų

nurodytos aplinkybės, kad kadastro duomenų bazėje buvo klaida, nepaneigia A. N. kaltės, nes, kaip jau minėta, kadastrinio žemėlapio

ištrauka nėra oficialus dokumentas, kuriuo jis galėjo vadovautis. Šie duomenys rodo, kad A. N. veika atitinka subjektyvius BK 182 straipsnio

2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius. Iš to, kad A.

N. padarė žalos E. Z. interesams ir nuosavybės teisei į mišką, apgaule savo ir UAB „M“ naudai įgijo nukentėjusiojo E.

Z. didelės vertės mišką, o konkrečiai tai, kad buvo iškirstas miškas dviejuose žemės sklypuose, nors A. N. turėjo teisę atlikti kirtimą tik viename, dokumentų, patvirtinančių teisę kirsti mišką, nebuvimas, jų nuslėpimas nuo miškotvarkos projekto rengėjo, tiek nuo savininko atstovo, plyno ir sanitarinio miško kirtimas be teisėto pagrindo, E. Z. nuosavybės teise priklaususio miško iškirtimas, priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir padarinių rodo, kad A. N. veika atitinka objektyvius BK

182 straipsnio 2 dalyje aprašyto nusikaltimo požymius. A. N. veika negali būti vertinama kaip civilinis deliktas, nes bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad pažeistos E. Z. teisės gali būti atkurtos civilinio proceso priemonėmis. A. N. atstovaujama UAB „M“, kuri gavo turtinę naudą, nuo 2010 m. nepareiškė jokio ketinimo grąžinti svetimą turtą, todėl darytina išvada, kad ji nesirengė ir nesirengia grąžinti svetimo turto savininkui. Nusikalstamais A. N. veiksmus šioje byloje daro apgaulė, kurią jis panaudojo siekdamas gauti leidimus svetimam miškui kirsti, o būtent tai, kad nuslėpė nuo miškotvarkos projekto rengėjo ir kontroliuojančių institucijų laikinąjį žemės sklypo planą ir pasinaudojo institucijų, kontroliuojančių miško kirtimus, pareigūnų netinkamu pareigų atlikimu. Kasatorius teigia, kad išvadą apie tai, jog visos bylos aplinkybės nėra išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, rodo ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl E. Z. padarytos turtinės žalos dydžio, kurio apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad negalima nustatyti, kiek buvo iškirsta miško atrankinio ir kiek sanitarinio kirtimo būdu, šią aplinkybę aiškino kaltinamųjų naudai, pripažindamas iškirstą medieną vėjovartomis ir vėjolaužomis bei atitinkamai sumažindamas jos vertę bei pažymėdamas, kad A.

N. veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas neatsižvelgė į kitus bylos duomenis. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės formaliais argumentais, keldamas tokius pat reikalavimus kaip specialisto išvadai, atmetė Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos specialistų raštą dėl padarytos žalos dydžio. Raštas nėra specialisto išvada ir jam negalėjo būti keliami tokie pat reikalavimai kaip specialisto išvadai, tačiau jis atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintą dokumento sąvoką, turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti, todėl turėjo būti vertinamas byloje. Pažymėtina ir tai, kad pats A. N. duodamas parodymus neneigė fakto, jog iki 2010 m. rugpjūčio 8 d. praūžusios vėtros, buvo kirstos ne tik vėjalaužos ar vėjovartos, kad pagal gautus leidimus buvo atliekamas atrankinis einamasis kirtimas (iki vėtros) ir sanitarinis plynas kirtimas (po jos). Svarbu ir tai, kad A. N. tyčia buvo nukreipta į viso svetimo stačio miško kirtimą ir tik nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės sutrukdė jam įgyvendinti sumanymą visa apimtimi. Kasatorius pažymi, kad jo pateiktas turtinės žalos dydžio įvertinimas – 240 000 Lt yra pagrįstas, nes grindžiamas vidutine medienos rinkos verte. Apeliacinės instancijos teismas argumentų dėl turtinės žalos dydžio nevertino, todėl nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius nurodo ir tai, kad abejonės gali būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms pašalinti, o nagrinėjamoje byloje nebuvo imtasi visų priemonių abejonėms pašalinti.

A. G. išteisinimą teismai motyvavo tuo, kad pagal miškotvarkos projekto rengimo metu galiojusius teisės aktus jam nebuvo numatyta pareiga reikalauti žemės sklypo planų, o rengdamas miškotvarkos projektą jis rėmėsi oficialiais duomenimis, tačiau teismai darydami šią išvadą taip pat neįvertino visų bylos duomenų. Kasatorius pažymi, kad A. G. veikos padarymo metu galiojo Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtinta Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija, kurios 43 punkte nustatyta, jog privačių miškotvarkos projekto sudedamoji dalis yra ir žemės valdos planas. Svarbu ir tai, kad nei UAB „M“ įsigyto, nei E. Z. priklausančio žemės sklypų laikinuosiuose planuose nebuvo kadastro tvarkytojų žymos apie tai, kad šie sklypai pažymėti kadastro žemėlapyje. Be šios žymos, kaip tai išplaukia iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr.

534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 114 punkto, ištrauka iš kadastrų žemėlapio negalėjo būti laikoma oficialiu dokumentu ir jo nepakako miškotvarkos projektui parengti. Šioje situacijoje akivaizdu, kad A. G., kaip profesionalus miškotvarkos projektų rengėjas, rengdamas vidinės miškotvarkos projektą pagal UAB „M“ užsakymą ir netinkamai atlikdamas savo pareigas, nepareikalavo iš užsakovų valdos žemės plano, neįsitikino, ar kadastro ištraukos žemėlapis gali būti laikomas oficialiu dokumentu, todėl parengė miškotvarkos projektą remdamasis klaidingais duomenimis ir užsakovui nepriklausančiam žemės sklypui, o

E. Z. buvo padaryta didelė žala. Aplinkybė, kad galbūt A. G. nežinojo kai kurių teisės aktų reikalavimų, neatleidžia

jo nuo atsakomybės. Kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai laikė, jog dėl A. G. veiksmų didelė žala E. Z. nepadaryta,

motyvuodami tuo, kad šiuo atveju žalos dydį apibūdina prarasto turto vertė. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prarasto turto vertę, nes UAB „M“ pardavusi medieną gavo apie 80 000 Lt pajamų. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad žala BK 229 straipsnio prasme gali būti suvokiama ir neturtinė žala. Pabrėžtina būtinybė, kad E.

Z. dėl A. G. veikos turėjo atsodinti mišką, negavo pajamų, kurias galėtų gauti iškirtęs bei pardavęs medieną ir kt. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo G. Z. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Paduotame kasaciniame skunde

teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, jog A. N. nepanaudojo apgaulės, veikė ne tyčia, nėra pagrįstos

išsamia ir nešališka bylos aplinkybių analize, padarytos teikiant prioritetą teisinantiems ir suteikiant mažesnę vertę kaltinantiems įrodymams. Šie argumentai nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigti A. N. parodymai apie tai, kad apgaulės jis nenaudojo, nieko neklaidino. Be to, teismai atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4. 262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų numatyta tvarka, taip pat į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir šių teisės norminių aktų kontekste vertino liudytojos A. B. parodymus ir kitus įrodymus apie tai, kad ištrauka ir VĮ Registro centro kadastrinio žemėlapio negali būti laikoma dokumentu, pagal kurį galima daryti išvadas apie žemės sklypų ribas ir pan., taip pat liudytojos K. F. parodymus, kad ji užsiminusi A. N. apie tai, jog dėl UAB „M“ įsigyto žemės sklypo yra neaiškumų, kuriuos reikia aiškintis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į tai, kad dėl klaidos VĮ Registrų centro duomenų bazėje pagal V. O. parduodamo žemės sklypo kadastrinį numerį duomenų bazė pateikdavo E. Z. priklausančio žemės sklypo kadastrinį žemėlapį, kad nei V. O., nei

tarpininkavusi sandorio sudaryme V. K. nebuvo parodžiusi A. N. parduodamo žemės sklypo natūra, kad žemės sklypą A. N. susirado ir apžiūrėjo pats, vadovaudamasis jam V. K. nurodytu žemės sklypo kadastriniu numeriu ir VĮ

Registrų centro duomenų bazės gauta kadastro žemėlapio ištrauka, o vėliau UAB „M“ vardu dėl šio turto sudarė pirkimo-pardavimo sandorį. Kasatoriaus argumentai apie tai, kad A. N. panaudotą apgaulę ir jo tyčią rodo bylos aplinkybės, jog jis nepateikė miškotvarkos projekto rengėjui laikinojo žemės sklypo plano, pasinaudojo miškų tvarkymą prižiūrinčių valstybės pareigūnų netinkamu pareigų atlikimu, nesustabdė miško kirtimo darbų, nors buvo įspėtas apie tai, kad kerta mišką ne UAB „M“ priklausančiame sklype, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo įvertinti ir atmesti atsižvelgus į tai, kad reikalavimas miškotvarkos projekte pridėti žemės sklypo plano kopiją šią veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose buvo numatytas tik po to, kai buvo parengtas miškotvarkos projektas, kad valstybės institucijos nurodė, jog jokie teisės aktų pažeidimai išduodant miško kirtimo leidimus UAB „M“ šiuo kadastriniu numeriu pažymėtame sklype nebuvo padaryti, kad A. N. sprendimą dėl miško kirtimo darbų tęsimo priėmė būdamas įsitikinęs, jog miškas yra kertamas UAB „M“ priklausančiame sklype. Kasatoriaus argumentai apie A.

N. profesionalumą ir tuo grindžiamą visų bylos aplinkybių suvokimą, miško kirtimo darbų atlikimą neturint pagrįsto ir teisėto leidimo, neištyrimą bylos aplinkybių, susijusių su padarytos turtinės žalos dydžio nustatymu, nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad

byloje nėra duomenų, leidžiančių patikimai spręsti apie tai, kad A. N. dėl savo ankstesnės darbinės patirties suvokė

susiklosčiusią situaciją ir ja pasinaudojo savo ir UAB „M“ interesais. Savo ruožtu kasatoriaus argumentai dėl miško kirtimo neturint pagrįsto ir teisėto leidimo grindžiami tik anksčiau jau aptarta aplinkybe, kad A.

N. nepateikė žemės sklypo plano vidinės miškotvarkos projekto rengėjui, kad kirtimo darbus atliko ne UAB „M“ priklausančiame miške, tačiau dėl šių aplinkybių, kaip minėta anksčiau, teismai pasisakė ir jos nelaikytinos savarankiškomis aplinkybėmis, kurias teismai dar turėjo papildomai tirti. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, susijusių su jam dėl miško iškirtimo padaryta turtine žala, yra deklaratyvūs, nes pirmosios instancijos teismas ištyrė visus reikšmingus šiai aplinkybei nustatyti bylos įrodymus, tačiau padaręs išvadą, jog nenustatyta, kad A. N. padarė nusikaltimą, nutarė civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo G. Z. ir jo atstovo advokato K. Ožiūno apeliacinį skundą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl nutartyje dėl turtinės žalos dydžio ir civilinio ieškinio pasisakė atsižvelgdamas į šių argumentų reikšmę bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, šio reikalavimo apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Byloje padarius išvadą, kad A. N. nusikalstamos veikos nepadarė, nebuvo pagrindo apeliacinio skundo argumentus dėl turtinės žalos dydžio ir civilinio ieškinio išsprendimo vertinti kaip esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai dėl jų nepasisakydamas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo

teigti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai spręsdami dėl A. N. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė

esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3,

5 dalių pažeidimus. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad sukčiavimas, kaip nusikalstama veika, skiriasi nuo civilinio delikto ir kitų teisės pažeidimų ne tik tuo, kad jis padaromas panaudojus apgaulę, tačiau svarbu ir tai, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudaro situaciją, kai nukentėjusysis negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būna pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinė išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-198/2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011, 2K-411/2013), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo G. Z. teisės negalėtų būti atkurtos civilinės teisės priemonėmis. Vien tai, kad UAB „M“ geranoriškai neatlygino padarytos žalos ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, nesuteikia pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisės negali būti apgintos civilinės teisės numatytomis priemonėmis. Kasatorius, ginčydamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl A. N. pripažinimo nekaltu, teigia, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai nėra galimybių jas pašalinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytais veiksmais, tačiau kartu nenurodo, kokios konkrečios abejonės teismų nepagrįstai buvo aiškinamos kaltinamojo naudai, kokie dar baudžiamojo proceso įstatymo numatyti veiksmai galėtų jas pašalinti. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija kasatoriaus nurodomų situacijų taip pat nenustatė, todėl šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas. Paduotame kasaciniame skunde taip

pat teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, jog A. G. tinkamai atliko savo pareigas, nėra pagrįstos išsamia ir

nešališka bylos aplinkybių analize, jos padarytos teikiant prioritetą teisinantiems ir suteikiant mažesnę vertę kaltinantiems įrodymams. Šis argumentas nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, prašymas

pakeisti kaltinimą teisme. Pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą A. G. iš esmės buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės

tarnautojui prilygintas asmuo netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nesivadovavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 patvirtintų Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių 4 punktu, nepareikalavo duomenų, reikalingų projektui parengti – žemės sklypo plano, todėl neįsitikino faktine sklypo buvimo vieta, rengdamas vidinės miškotvarkos projektą, faktiškai parengė projektą kitam žemės sklypui, todėl UAB „M“, atstovaujamai A. N., gavus leidimus kirsti mišką atrankiniam ir einamajam bei vėliau sanitariniam plynam kirtimui, nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2010 m. spalio mėnesio pradžios, tiksliau nenustatytu laiku, buvo iškirstas E. Z. priklausantis miškas ir jam padaryta didelė žala. Taigi A. G. netinkamas pareigų atlikimas buvo

siejamas tik su Vidinės miškotvarkos taisyklių 4 punkto pažeidimu. Kaltinimas A. G. nebuvo grindžiamas kasatoriaus nurodomais Valstybinės

miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtintos Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 43 punkto, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 114 punkto reikalavimų pažeidimais, todėl kasatoriaus argumentai dėl šių teisės aktų pažeidimo yra už bylos nagrinėjimo ribų ir negali sudaryti pagrindo išvadai, kad jų nenagrinėdami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė reikalavimą išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes. Kolegija pažymi, kad kaltinimas A. G. dėl netinkamo pareigų atlikimo ir tuo padarytos didelės žalos buvo grindžiamas aplinkybe, jog dėl to nukentėjusiajam padaryta 37 120 Lt žala, todėl kasatoriaus argumentai apie padaryta neturtinę žalą yra už bylos nagrinėjimo teisme ribų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai šių aplinkybių netirdami nepažeidė reikalavimo išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė bylos aplinkybes dėl padarytos turtinės žalos dydžio, padarė dėl to motyvuotas išvadas, o apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šių aplinkybių savo nutartyje. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo baigiamieji aktai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių perėmėjo G. Z. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Aurelijus Gutauskas