A-1421-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1421-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00504-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-61 „Dėl J. A. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1T-(7.5.)-61), NŽT 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2804 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1SS-(7.5.)-2804), NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pažymos pripažinimo negaliojančia“ (toliau – ir įsakymas Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937); 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 5 d. prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje Maišiagaloje.

2. Pareiškėja nurodė, kad tuometės Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės žemėtvarkos skyriui 2007 m. birželio 27 d. pateikė prašymą dėl žemės nuosavybės įteisinimo, kuriame nurodė, kad jos motinos šeima, kuri Suvalkų apskrityje valdė 8,5 ha žemės, iš šios apskrities 1941 m. prievarta buvo perkelta į TSRS okupuotą Lietuvą ir apgyvendinta Marijampolės apskrityje. Su prašymu pareiškėja pateikė dokumentus apie motinos ir jos šeimos narių iki iškeldinimo nuosavybės teise turėtą žemę tuometinėje Lenkijos teritorijoje, taip pat dokumentus, patvirtinančius šios šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos tuometėje teritorijoje faktą ir giminystės ryšį.

Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyrius pareiškėjai 2007 m. rugpjūčio 23 d. išdavė pažymą Nr. PS-13-144 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (toliau – ir Pažyma Nr. PS-13-144), kurioje, be kita ko, nurodė, kad ji turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 8,50 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio nuostatą, kaip pilietė, kurios šeima buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos tuometinėje teritorijoje.

Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2007 m. spalio 1 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn 8,50 ha valstybinės žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Šį savo prašymą pareiškėja atsiėmė, tačiau tai, jos nuomone, nereiškia prašymo gauti neatlygintinai nuosavybėn 8,50 ha valstybinės žemės sklypą atsisakymo. Pakartotinai analogišką prašymą dėl 8,50 ha valstybinės žemės sklypo 2013 m. liepos 5 d. ji pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriui.

Atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja, kuriai parengta Pažyma Nr. PS-13-144, nelaikytina M. P. šeimos nare, nors pareiškėja yra gimusi bendroje M. P. sūnaus J. P. (P.) dukros G. A. šeimoje. Pareiškėjos tėvai ir seneliai gyveno kartu ir vedė bendrą šeimos ūkį – tai patvirtina ir aplinkybė, kad buvęs savininkas M. P. kartu su savo sūnumi J. P. 1941 m. įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos. Kartu gyvenusi ir bendrą ūkį vedusi M. P. ir J. P. šeima yra viena, o ne dvi atskiros šeimos. Negalimas toks Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas ir taikymas, kuris paneigtų šeimos ryšius tarp tėvų, vaikų, senelių ir vaikaičių, nes tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovas neteisus, nurodydamas, kad analogiškos nuostatos nenustatytos Žemės reformos įstatyme.

Todėl atsakovas privalėjo taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas pagal analogiją, taip pat remtis teisingumo ir protingumo kriterijais.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime (b. l. 47–58) prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad NŽT 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-61 pakeitė NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 ir nusprendė nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo J. A.. Nagrinėjant pareiškėjos NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. pateiktą skundą nustatyta, kad Pažyma Nr. PS-13-144, kurioje nurodyta, kad pareiškėja turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 8,50 ha žemės už prosenelio M.

P. (P.) Lenkijoje turėtą žemę, priimta pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes pareiškėja negali būti pripažinta M. P. šeimos nare, kadangi ji yra gimusi atskiroje M. P. sūnaus J. P. dukros G. A. (P.) sudarytoje šeimoje. Nors pareiškėja teigia, kad jos tėvai ir seneliai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau šio savo teiginio nepagrindžia jokiais tą patvirtinančiais dokumentais, nepateikia dokumentų, patvirtinančių faktą, kad ji, jos tėvai G. A. ir N. A. gyveno kartu su pareiškėjos seneliu J.

P. ir vedė bendrą ūkį, t. y. sudarė vieną šeimą. Pareiškėja nepagrįstai remiasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, nes žemės sklypų suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymą negali būti sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Tačiau analogiškos nuostatos nenustatytos Žemės reformos įstatyme, todėl mirusio piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja skundžia pirminį NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937, tačiau NŽT direktoriaus 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-61 šis įsakymas yra pakeistas, todėl pareiškėjos motyvai, susiję su NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 panaikinimu, yra nereikšmingi.

NŽT raštu Nr. 1SS-(7.5)-2804, kurį pareiškėja ginčija šioje byloje, informavo pareiškėją apie tai, kad:

1) nėra teisinio pagrindo tenkinti jos pakartotiniame skunde išdėstyto prašymo ir NŽT Vilniaus rajono skyrių įpareigoti pakartotinai išnagrinėti 2013 m. liepos 5 d. pateiktą prašymą;

2) valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra pareiškėjos atžvilgiu negalėtų būti pradėta;

3) valstybinės žemės sklypas pagal pažymą negalėtų būti suformuotas atitinkamame teritorijų planavimo dokumente ir NŽT direktoriaus ar jo įgalioto Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimu pareiškėjai suteiktas nuosavybėn neatlygintinai. Iš pareiškėjos pridėto 2007 m. spalio 1 d. prašymo kopijos matyti, kad šį prašymą ir Pažymą Nr. PS-13-144 pareiškėja pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, o ne Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

Prašyme nurodė, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn 8,50 ha valstybinės žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, tačiau iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktos informacijos ir pažymos kopijos, kurioje įrašyta „Atsiėmiau“, nustatyta, kad pareiškėja pažymą atsiėmė, o valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn procedūra šiame skyriuje nebuvo pradėta. Ginčijamas NŽT raštas Nr. lSS-(7.5)-2804 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalyse nurodytus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluotos pareiškėjos teisės ir pareigos ir nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, todėl nėra pagrindo jį panaikinti, pripažinti nepagrįstu ir (arba) neatitinkančiu teisės aktų keliamų reikalavimų.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendime (b. l. 132–140) pareiškėjos J. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija) žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai, kai yra abi būtinos sąlygos: asmuo to siekiantis yra Lietuvos Respublikos pilietis; ir asmuo to siekiantis yra šeimos, kuri buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys.

Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Spręsdamas, ar pareiškėja atitinka kitą Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą būtinąją sąlygą ir ją galima laikyti šeimos, kuri buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių tuometinėje Lenkijos teritorijoje, nare, teismas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatyme byloje nagrinėjamu atveju terminas „šeima“ buvo panaudotas Žemės reformos įstatymą papildžius 1991 m. gruodžio 20 d.

įstatymu Nr. I-2138, o tuo metu galiojantys įstatymai nepateikė aiškios šeimos sampratos. Teismas darė išvadą, kad terminas „šeima“, taikant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. šeima – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000 m., p. 802). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–1189/2007, 2005 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15–1815/2005, 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8–704/2004).

Teismas pažymėjo, kad apibrėžiant šeimą kaip žemės reformos santykių subjektą, gali ir turi būti atsižvelgiama į šių santykių specifiką, todėl vien formalių giminystės ryšių nustatymo nepakanka konstatuoti, kad asmuo, siekiantis gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra šeimos, kuri buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys.

5. Teismas nustatė, kad iš Suvalkų valstybinio archyvo 2006 m. rugsėjo 14 d. pažymėjimo Nr. 843-213/06, Lietuvos centrinio archyvo 2007 m. balandžio 26 d. pažymėjimo Nr. R4-2063 ir kitų šioje byloje surinktų dokumentų matyti, kad 8,50 ha ploto žemės ūkio (duomenys neskelbtini), savininkas M. P. kartu su savo sūnum J. P. 1941 m. įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos, pareiškėja J. P. yra M. P. provaikaitė bei J. P. vaikaitė. Pareiškėja gimė 1984 m. rugpjūčio 15 d., jos mama mirė 1993 m. vasario 21 d., jos senelis mirė 1999 m. spalio 15 d., o pareiškėja Marijampolės žemėtvarkos skyriaus vedėjai prašymą „Dėl žemės nuosavybės įteisinimo“ pateikė 2007 m. birželio 27 d. Vadinasi, tuo metu, kai pareiškėja Marijampolės žemėtvarkos skyriaus vedėjai pateikė prašymą dėl 8,5 ha žemės suteikimo neatlygintinai, ji niekaip negalėjo gyventi kartu su G. A. ir J. P.. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad J. A. gimė G. P. (A.) ir N. A. šeimoje ir niekaip negalėjo būti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš tuometinės Lenkijos teritorijos (duomenys neskelbtini) po 1939 m. M. P. įkeldintos šeimos, kuriai priklausė 8,50 ha ploto ūkis, narė. Pareiškėja iki M. P. šeimos išvykimo į Lietuvą negyveno kartu su nurodyto ūkio savininku ir nevedė su juo bendro ūkio. Įvertinęs nurodytus faktus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos ir M. P. šeimos, kuri 1941 m. iš Lenkijos įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją, nesiejo tiesioginio bendro gyvenimo santykiai. Vadinasi, pareiškėjai J. A., kuri ir jos prosenelis M. P., jos senelis J. P. nebuvo vienos šeimos nariai, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo prasme negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 8,50 ha žemės sklypas.

6. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali būti sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu, vykdomu pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja, jos prosenelis M. P., jos senelis J. P., jos tėvai G. P. (A.) ar N. A. būtų turėję nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje žemės ar kad ta žemė nuosavybės teise jiems būtų suteikta atvykus iš Lenkijos, ar kad Lietuvos Respublika kažkokiu būdu būtų prisidėjusi prie paminėtų asmenų nuosavybės teisių pažeidimo iškeldinimo iš Lenkijos metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių tuometinėse Lenkijos ir Vokietijos teritorijose, yra visiškai skirtingi procesai, nulemti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą. Analogiškos pozicijos, vertindamas žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą santykį su nuosavybės teisių atkūrimu, vykdomu pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–1189/2007). Atsižvelgęs į nurodytus argumentus bei tai, kad pareiškėjai J. A., kuri ir jos prosenelis M. P., J. P. nebuvo vienos šeimos nariai, Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 8,50 ha žemės sklypas, teismas padarė išvadą, kad NŽT sprendimas Nr. 1T-(7.5.)-61 yra teisėtas ir pagrįstas.

7. Spręsdamas dėl pareiškėjos ginčijamo NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėjo, kad šis įsakymas buvo iš esmės pakeistas NŽT sprendimu Nr. 1T-(7.5.)-61. Todėl šioje byloje ištyręs, įvertinęs NŽT sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-61 ir pripažinęs jį pagrįstu ir teisėtu, NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 teisėtumo ir pagrįstumo teismas netyrė, nes toks tyrimas būtų savitikslis. Spręsdamas dėl pareiškėjos ginčijamo NŽT sprendimo Nr. 1SS-(7.5.)-2804 pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėjo, kad jis tiesiogiai susijęs su NŽT sprendime Nr. 1T-(7.5.)-61 priimta nuostata, kuria iš esmės nuspręsta nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo J. A.. Teismas pažymėjo, kad NŽT sprendimas Nr. 1SS-(7.5.)-2804 priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. pateiktą skundą NŽT, kuriame, be kita ko, pareiškėja prašė pakartotinai išnagrinėti jos 2013 m. liepos 5 d. pateiktą prašymą neatlygintinai suteikti 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje, Maišiagaloje. Taip pat tai, kad NŽT sprendimu Nr. 1SS-(7.5.)-2804 pareiškėja iš esmės informuota, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti skunde išdėstyto prašymo ir Vilniaus rajono skyrių įpareigoti pakartotinai išnagrinėti 2013 m. liepos 5 d. prašymą, nes valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra pareiškėjos atžvilgiu vis tiek negalėtų būti pradėta, o valstybinės žemės sklypas pagal Pažymą Nr. PS-13-144 negalėtų būti suformuotas. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad NŽT sprendimas Nr. 1T-(7.5.)-61, kuriuo iš esmės nuspręsta nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo J. A., yra teisėtas ir pagrįstas, teismas konstatavo, kad NŽT sprendimo Nr. 1SS-(7.5.)-2804 teisėtumo ir pagrįstumo tyrimas būtų savitikslis. Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 5 d. prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje Maišiagaloje, o pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

8. Pareiškėja J. A. apeliaciniame skunde (b. l. 155–159) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2007 m. spalio 1 d. pateikė prašymą dėl neatlygintino 8,5 ha žemės sklypo suteikimo nuosavybėn. Šį prašymą pareiškėja atsiėmė (ant prašymo yra užrašas „Atsiėmiau“ ir data nenurodyta), tačiau jo ji neatsisakė, o tai reiškia, kad minėtame žemėtvarkos skyriuje pradėta valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn procedūra.

Pareiškėja nurodo, kad pakartotinai į NŽT Vilniaus rajono skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 5 d. ir kartu su prašymu pateikė Pažymą Nr. PS-13-144. NŽT Vilniaus rajono skyriuje dirbusių valstybės tarnautojų pareiškėja buvo informuota, kad Pažymą Nr. PS-13-144 ji turi nuvežti ir pateikti NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui. Todėl visiškai akivaizdu, kad tik minėtą pažymą (o ne prašymą) pareiškėja atsiėmė 2013 m. liepos 5 d. Be to, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 48SD-(14.48.104)-5812 nepagrįstai nurodė, kad šiame skyriuje Pažyma Nr. PS-13-144 anksčiau nebuvo gauta, todėl Vilniaus rajono skyrius neturi galimybės tenkinti pareiškėjos prašymo ir suteikti valstybinės žemės neatlygintinai.

Kaip minėta, 2007 m. spalio 1 d. kartu su Pažyma Nr. PS-13-144 pareiškėja buvo pateikusi prašymą ir niekada šio savo prašymo neatsisakė. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1384-168/2013 išaiškino, jog viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Šioje byloje atsakovas NŽT 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-61 atsisakė suteikti pareiškėjai žemės sklypą esant galiojančiai Pažymai Nr. PS-13-144, kurioje nustatyta, kad pareiškėja turi teisę į žemės sklypą.

Ši pažyma nepanaikinta teismine tvarka, todėl yra galiojanti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėjo teisę spręsti dėl juridinio fakto nustatymo, kad pareiškėja, kuriai parengta Pažyma Nr. PS-13-144, nelaikytina M. P. (P.), t. y. pareiškėjos prosenelio, šeimos nare. Tokios teisės atsakovui joks teisės aktas nesuteikia. Pareiškėjos tėvai ir seneliai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Tai patvirtina aplinkybė, kad M. P. kartu su savo sūnumi J. P. 1941 m. įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos.

Taigi pareiškėja turi teisę į prosenelio žemę (analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A575–1189/2007). Pareiškėja taip pat teigia, kad teismas pagal analogiją turėjo taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad santykiams, susijusiems su nuosavybės atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paveldėjimo santykius reglamentuojančios teisės normos netaikomos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 5.1 str.).

Šį teiginį paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-588. Analogiškai turėtų būti taikomas ir aiškinamas Žemės reformos įstatymas.

9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 165–176) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad nei jis, nei teismas neneigė fakto, kad M. P. (P.) iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 8,50 ha teritoriją. Taip pat neneigiamas faktas, kad pareiškėją ir M. P. sieja giminystės ryšiai. Akcentuojama tik tai, kad asmuo, siekiantis gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti šeimos, kuri po 1939 m.

įkeldinta iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose į Lietuvos Respublikos teritoriją, narys. Tas faktas, kad pareiškėjos prosenelis bei jo šeimos nariai buvo įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš tuometinės Lenkijos, dar nereiškia, kad pareiškėja yra įkeldintos šeimos narė Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad buvo vedamas bendras ūkis, vien formalių giminystės ryšių nustatymo nepakanka. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog teismas pagal analogiją turėjo taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kadangi šis įstatymas ir Žemės reformos įstatymas reguliuoja visiškai skirtingus teisinius santykius.

Vadinasi, įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti visiškai skirtingus reikalavimus nuosavybės teisių atkūrimui ir žemės suteikimui nuosavybėn neatlygintinai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–1189/2007). Be to, kiek tai susiję su paveldėjimo teisiniais santykiais, nagrinėjamu atveju taikomas ne Civilinis kodeksas, o specialusis įstatymas – Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis, kuris nenumato, kad žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusio asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams.

Teigia, kad pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1-4886), tačiau jis įrodo tik tai, kad pareiškėja pagal įstatymą paveldėjo V. P. turtą, tačiau neįrodo, kad ji yra M. P. šeimos narė, taip pat J. P. šeimos narė ir jų turto ir turtinių teisių perėmėja. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nurodo, kad žemės reformą įgyvendina NŽT. Sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Pareiškėjos nurodoma Pažyma Nr. PS-13-144 priimta pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes pareiškėja nelaikytina M. P. šeimos nare, kadangi yra gimusi atskiroje M. P. sūnaus J. P. dukros G. A. (P.) sudarytoje šeimoje. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis suteikia teisę NŽT panaikinti minėtą pažymą. Pažymi, kad iš pareiškėjos minimo 2007 m. spalio 1 d. prašymo matyti, jog pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, o ne Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikusi minėtą prašymą bei Pažymą Nr. PS-13-144.

Iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktos informacijos bei Pažymos Nr. PS-13-144 kopijos, kurioje pareiškėjos įrašyta „Atsiėmiau“, nustatyta, kad pareiškėja pažymą atsiėmė, o valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn procedūra šiame skyriuje (ir tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje) nebuvo pradėta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Byloje ginčas yra kilęs dėl NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937, NŽT 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5.)-61, NŽT 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5.)-2804 teisėtumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 5 d. prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje Maišiagaloje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi (b. l. 43) pašalino NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos bei Vilniaus rajono skyrius iš atsakovų, todėl, priešingai nei nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendime, NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos bei Vilniaus rajono skyriai nėra atsakovai nagrinėjamoje byloje.

11. Skundžiamu įsakymu Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 bei sprendimu Nr. 1T-(7.5.)-61 iš esmės buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta, jog žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija).

12. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. birželio 27 d. Marijampolės žemėtvarkos skyriaus vedėjai pateikė prašymą (b. l. 103), kuriame nurodė, kad jos motinos šeima 1941 m. buvo prievarta perkelta iš Suvalkų apskrities, kur turėjo 8,5 ha žemės. Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjai išdavė Pažymą Nr. PS-13-144 (b. l. 17), kurioje nurodyta, kad J. A. turi teisę gauti 8,5 ha žemės neatlygintinai. Pareiškėja 2013 m. liepos 5 d. NŽT pateikė prašymą (b. l. 90) neatlygintinai suteikti 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje, Maišiagaloje. NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjas 2013 m. spalio 11 d. priėmė įsakymą Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 (b. l. 26), kurio 1 punktu nusprendė pripažinti negaliojančia Pažymą Nr. PS-13-144. Šis įsakymas priimtas įvertinus faktą, kad J. A. yra mirusio žemės savininko M. P. proanūkė, o Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai ir kiti galiojantys teisės aktai nenustato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. šį sprendimą apskundė NŽT (b. l. 60–62). Išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. skundą, NŽT direktorius 2013 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-61, kuriuo nusprendė pakeisti NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 20VĮ-(14.20.2.)-1937 įformintą sprendimą ir išdėstyti jį taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo J. A.“.

13. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. taip pat pateikė kitą skundą NŽT (b. l. 78, 79), kuriame, be kita ko, prašė pakartotinai išnagrinėti jos 2013 m. liepos 5 d. NŽT pateiktą prašymą (b. l. 90). Išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. pateiktą skundą (b. l. 78, 79), NŽT priėmė sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2804, kuriuo, be kita ko, pareiškėją informavo apie NŽT direktoriaus 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-61, taip pat apie tai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti skunde išdėstyto prašymo ir Vilniaus rajono skyrių įpareigoti pakartotinai išnagrinėti 2013 m. liepos 5 d. prašymą, nes valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra pareiškėjos atžvilgiu vis tiek negalėtų būti pradėta, o valstybinės žemės sklypas pagal Pažymą Nr. PS-13-144 negalėtų būti suformuotas.

14. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjos prosenelių šeima kartu su pareiškėjos seneliu P. E. M., kuriam tuo metu buvo 11 metų, 1941 m. buvo įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją (b. l. 14). Prieš įkeldinimą pareiškėjos proseneliui M. P. (duomenys neskelbtini) valsčiuje priklausė 8,5 ha ploto žemės ūkis. Tai patvirtina Suvalkų valstybinio archyvo 2006 m. rugsėjo 14 d. pažymėjimas Nr. 843-213/06 (b. l. 20–22), Lietuvos centrinio archyvo 2007 m. balandžio 26 d. pažymėjimas Nr. R4-2063 (b. l. 15) ir giminystės ryšį įrodantys dokumentai (b. l. 111–116). Pareiškėjos senelis mirė 1999 m., jo turtą paveldėjo jo sūnus V. P. (pareiškėjos dėdė), tačiau teisių neįformino. 2005 m., mirus pareiškėjos dėdei, pastarojo turtą pagal įstatymą paveldėjo pareiškėja, kuri yra gimusi 1984 m. (b. l. 10–13, 115). Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad ji yra savo prosenelio M. P. šeimos narė, taip pat senelio J. P. turto paveldėtoja, todėl paveldėjo turtinę teisę į žemės sklypo suteikimą.

V. Dėl „šeimos“ sąvokos pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą

15. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia įtvirtinta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl to, kaip turėtų būti aiškinama „šeimos“ sąvoka, įtvirtinta šioje teisės normoje.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, aiškindamas aptariamą Žemės reformos įstatymo normą, yra pažymėjęs, kad „terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 p.). Tokia yra ir teisminė praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-704/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005.“

17. Pareiškėja nurodo, kad ji yra gimusi bendroje M. P. sūnaus J. P. dukros G. A. šeimoje, nes pareiškėjos tėvai ir seneliai gyveno kartu ir vedė bendrą šeimos ūkį – tai patvirtina ir aplinkybė, kad buvęs žemės savininkas M. P. kartu su savo sūnumi J. P. 1941 m. įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos.

18. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjos proseneliai ir senelis, kuriam tuo metu buvo 11 metų, buvo kartu įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją (b. l. 14). Taigi jie (pareiškėjos prosenelis ir senelis) yra laikytini tos pačios šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nariais pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tačiau pareiškėja, gimusi 1984 m. Vilniuje, savo tėvų G. A. ir N. A. šeimoje (b. l. 112), negali būti laikoma M. P. ir J. P. šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 m., nare, kadangi minėtos šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėja nebuvo gimusi, o minėta norma teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sieja su šeimos narių įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momentu. Taigi pareiškėja neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narė.

VI. Dėl teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo

19. Pareiškėja teigia, kad ji, kaip senelio J. P. turto perėmėja, paveldėjo palikėjo turėtą turtinę teisę gauti valstybinės žemės nuosavybėn neatlygintinai. Pareiškėja remiasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai to paties straipsnio 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

20. Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose yra visiškai skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą. Priešingai nei nuosavybės teisių atkūrimo atveju, iš asmenų, turinčių teisę gauti žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atimta žemė jų įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu, liko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta teisė gauti neatlygintinai žemės sklypą nuosavybės teises iš esmės yra lengvatinio pobūdžio, šios teisės normos priėmimo istorinės priežastys yra skirtingos lyginant su nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimo istorinėmis priežastimis. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimo teisiniai santykiai ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniai santykiai nėra pakankamai panašūs, kad pagal analogiją nagrinėjamoje būtų taikytina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis.

21. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <...>, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Taigi Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 1.112 straipsnį „Turtinės teisės“ „civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos“. Remiantis Civilinio kodekso 6.2 straipsniu, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.

22. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje teigia, kad ji paveldėjo turtinę teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, kadangi tokią teisę turėjo jos senelis. Taigi turi būti nustatyta, kad pareiškėjos senelis įgijo subjektinę turtinę teisę gauti nuosavybėn žemės sklypą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos senelis būtų pateikęs prašymą suteikti jam nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taigi pareiškėjos seneliui nesusiformavo turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti, kad ši teisė galėjo būti paveldėta.

23. Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, jog „teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl asmeniui, įstatymo nustatytais terminais išreiškusiam savo valią atkurti nuosavybės teises, mirus, ji paveldima bendrais pagrindais, o nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiu atveju atkuriamos 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka“. Kaip minėta, teisė atkurti nuosavybės teises yra reglamentuota specialiame įstatyme, kuriame įtvirtintas specialus minėtos teisės paveldėjimo reglamentavimas – įstatymų leidėjas pasirinko nustatyti, kad ši teisė yra paveldima turtinė teisė, ir mirus piliečiams, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau įstatymų leidėjas nenustatė, jog Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės yra paveldima, taip pat nenustatė jos paveldėjimo sąlygų.

24. Remdamasi išdėstytais motyvais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nepaveldėjo tokios turtinės teisės, taip pat pareiškėja nėra šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos tuometinėje teritorijoje, narė. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus panaikinti įsakymą Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937 ir sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-61 bei įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. liepos 5 d. prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai 8,5 ha žemės Vilniaus rajono teritorijoje Maišiagaloje. Dėl pareiškėjos argumento, jog sprendimas Nr. 1T-(7.5.)-61 buvo priimtas galiojant Pažymai Nr. PS-13-144, kuri nebuvo panaikinta, pažymėtina, kad Pažyma Nr. PS-13-144 pati savaime nesukūrė pareiškėjai subjektinės teisės, kadangi ja nebuvo nuspręsta suteikti pareiškėjai nuosavybėn neatlygintinai žemės. Ši pažyma vertintina kaip tarpinio – procedūrinio pobūdžio dokumentas, ir nagrinėjamu atveju jis neprivalėjo būti panaikintas prieš priimant sprendimą nesuteikti pareiškėjai nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sprendimu Nr. 1T-(7.5.)-61 buvo iš esmės pakeistas įsakymas Nr. 20VĮ-(14.20.2)-1937, o sprendimu Nr. 1SS-(7.5.)-2804 pareiškėja buvo informuota apie sprendimo Nr. 1T-(7.5.)-61 priėmimą ir apie tai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir Vilniaus rajono skyrių įpareigoti pakartotinai išnagrinėti šiam skyriui pateiktą 2013 m. liepos 5 d. prašymą, nes valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra jos atžvilgiu negalėtų būti pradėta. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas Nr. 1SS-(7.5.)-2804 kvalifikuotinas kaip informacinio – aiškinamojo pobūdžio raštas, kuris pats savaime teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti skundo dalyku administraciniuose teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-779/2011). Dėl šios priežasties administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2804 nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos J. A. reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2804 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė