eA-3078-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3078-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00350-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. J. O. (F. J. O.) ir R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. J. O. ir R. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai F. J. O. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Kauno AVPK Migracijos skyrius) 2015 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 20-S-38277 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie 2015 m. vasario 4 d. kreipėsi į Kauno AVPK Migracijos skyrių su prašymu leisti pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjai jau daugiau kaip metai gyvena kartu Lietuvoje ir veda bendrą ūkį. 2015 m. sausio 27 d. pareiškėjai sudarė bažnytinę santuoką Vilniaus Stačiatikių Šv. Paraskevės bažnyčioje, Lietuvos Respublikoje jiems gimė dukra. Teigė, jog atsižvelgus į tai, kad asmens teisinio statuso klausimai turi būti sprendžiami greitai, protingai ir teisingai, bei į tai, kad šeimos institutas ir vaiko teisė augti su abiem tėvais ir tėvo teisė matytis su savo vaiku, jį auginti, auklėti yra neatsiejama ir neginčijama kiekvieno žmogaus teisė, Sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas dokumentus dėl laikino leidimo išdavimo priimti ir spręsti klausimą iš esmės, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos asmenų teisės, būtų išskiriama šeima, ribojama tėvo teisė auginti ir prižiūrėti savo vaiką. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia spręsti klausimo dėl laikino leidimo išdavimo tais atvejais, kai asmuo šalyje yra nelegaliai. Taip pat teigė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti. Atsakovas nurodė, kad tam, jog galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti jos teritorijoje, F. J. O. privalėjo turėti galiojantį kelionės dokumentą ir Šengeno vizą. Paaiškino, jog buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką yra neteisėtas, todėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimas nebuvo svarstytas. Teigė, kad pagal VAĮ teisinį reglamentavimą, Sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Pareiškėjams žodžiu buvo išaiškinti visi jų teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatomis, padarė išvadą, kad tam, jog galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti jos teritorijoje, F. J. O. privalėjo turėti galiojantį kelionės dokumentą ir Šengeno vizą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnis nustato, jog užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu jis atvyko pažeisdamas Šengeno sienų kodekso nuostatas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir konstatavo, kad pareiškėjų santuoka nėra įregistruota Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos skyriuje teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie negali būti laikomi šeimos nariais, kaip tai reglamentuoja Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis, ir nėra Įstatymo 40 straipsnyje nustatyto pagrindo užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 6 ir 8 punktais bei 39 straipsnio 1 punktu ir padarė išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog F. J. O. buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas.

Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 28 straipsniu bei Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2013 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-596 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Dėl pareiškėjų argumentų, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, teismas pažymėjo, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog Kauno AVPK Migracijos skyriaus pateiktame sprendime yra nurodyti pagrindiniai faktai, aiškūs ir pakankami argumentai bei įrodymai, kurių pagrindu priimtas ginčijamas administracinis aktas. Nors Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau, teismas sprendė, jog tai nelaikytina esminiu pažeidimu, nes pareiškėjai šia teise pasinaudojo ir Sprendimą apskundė teismui.

Teismas konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo nustatyta, kad F. J. O. buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, o užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, perduotas ikiteisminio tyrimo įstaigai, yra teisėtas ir pagrįstas. Atmetęs pareiškėjų reikalavimą panaikinti Sprendimą, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. Pareiškėjai F. J. O. ir R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Pareiškėjai mano, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jų išdėstytas aplinkybes. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 priimtu sprendimu ir teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šeiminių ryšių vertinimo ir šį faktą patvirtinančių dokumentų srityje.

Pareiškėjai pažymi, kad nei Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nei Tvarkos aprašo 24.14.1 punkte nenumatytas reikalavimas, jog santuoka privalomai būtų įregistruota Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje. Nurodo, kad tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis bažnytinės santuokos tarp pareiškėjų sudarymą, ir tai yra pakankamas pagrindas santuokos fakto patvirtinimui.

Pareiškėjai teigia, kad teismas nevertino jų padėties teisės į šeimos gerbimą, kuri yra įtvirtinta Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, kontekste. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų grėsti viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, todėl faktas, kad užsienietis šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neturėtų būti pagrindu formaliai atsisakyti priimti dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti.

Pareiškėjai taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 pateiktais išaiškinimais, sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009 bei Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsniu, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjų nuomone, viešojo administravimo institucijos veiksmai, kai formaliai įvertinami jų prašymai, kai, vietoj pagalbos sprendžiant susidariusią situaciją, gaunamas formalus atsakymas, nevertinant prašyme išdėstytų aplinkybių, nepasisakant dėl šeiminių ryšių gerbimo, taip pat fakto, kad tarp Lietuvos Respublikos pilietės ir užsieniečio yra susiklostę šeiminiai ryšiai, jie kartu augina bendrą vaiką ir veda bendrą ūkį, neatitinka VAĮ reikalavimų. Pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, jog atsakovas vertino situaciją formaliai ir, nustatęs neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą, net nevertino faktų dėl šeiminių ryšių egzistavimo.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šeiminių ryšių ir šį faktą patvirtinančių dokumentų vertinimo srityje. Paaiškina, kad pareiškėjai 2015 m. vasario 4 d. pateikė Migracijos skyriui prašymą leisti pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, bet jie, atvykę į Migracijos skyrių, neturėjo ir nepateikė reikiamų dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti. Atsakovas nurodo, jog paaiškėjus aplinkybėm, kad F. J. O. į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Šengeno sienų kodekso nuostatas ir gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, gauti dokumentai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo įstaigai. Atsakovas pažymi, kad Migracijos skyriuje pagal kompetenciją buvo atliktos pareiškėjų apklausos ir įvertinti pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir dokumentai.

Atsakovas paaiškina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti. Teigia, kad pareiškėjai savo išvadas grindžia ne galiojančio Įstatymo nuostatomis ir nustatytomis procedūromis, bet savo vidiniu įsitikinimu. Atsakovas pažymi, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti vertinamas pateiktų duomenų ir dokumentų pakankamumas, jų nuoseklumas, pateiktų duomenų prieštaravimai, teiginių logiškumas ir įstatymo viršenybės principas. Nurodo, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, tačiau jų cituojamos bylos neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių turinio. Atsakovas mano, jog tai, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neįformino šeimyninių ryšių patvirtinančių dokumentų ir to nesiekia padaryti iki šiol, sudaro pagrindą išvadai, jog bažnytinė santuoka yra fiktyvi. Pažymi, jog pareiškėjai nepateikė duomenų, kad turi nepilnametį vaiką. Taip pat akcentuoja, kad šioje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo į užsieniečio valstybę teisėtumo klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.24 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei Tvarkos aprašo 37 punktu. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 išaiškino, jog užsienietis Lietuvos Respublikoje, su kuria jį siejo šeiminiai ir ekonominiai ryšiai, gyvena nuo 2002 m. lapkričio 8 d. (t. y. 8 metus), turėjo ne vieną leidimą laikinai gyventi. Akcentuoja, kad pareiškėjas ne tik kad šiuo metu neturi leidimo laikinai gyventi, bet ir apskritai nėra turėjęs Lietuvos Respublikos išduoto leidimo gyventi ar vizos, taip pat kitokio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 patvirtina, kad sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą būtina įvertinti užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, jų ilgalaikiškumą, taip pat poreikį užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę teisėtumo klausimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Kauno AVPK Migracijos skyriaus 2015 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 20-S-38277 „Dėl F. J. O.“, priimto išnagrinėjus pareiškėjų F. J. O. ir R. B. 2015 m. vasario 4 d. pateiktą prašymą „Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pateikimo“.

Kauno AVPK Migracijos skyriaus Sprendime nustatyta, jog F. J. O. buvimas Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 bei 8 punktus yra neteisėtas, o užsienietis, teikiantis prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsniu, šalyje turi būti teisėtai. Sprendime taip pat pažymėta, jog gauti dokumentai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo įstaigai, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį.

Nesutikdami su tokiu sprendimu, pareiškėjai kreipėsi į teismą. Išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog F. J. O. buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjų santuoka nėra įregistruota Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos skyriuje teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie negali būti laikomi šeimos nariais, kaip tai reglamentuoja Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis, ir nėra Įstatymo 40 straipsnyje nustatyto pagrindo užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjai teigia, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos; kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjų išdėstytas aplinkybes, nevertino pareiškėjų padėties teisės į šeimos gerbimą kontekste; jog faktas, kad užsienietis šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai neturėtų sudaryti pagrindo formaliai atsisakyti priimti dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti.

Išnagrinėjusi byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgusi į ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kaip buvo nustatyta, pareiškėjai į atsakovą kreipėsi prašydami leisti pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti šeimos susijungimo pagrindu.

Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Kaip teisingai ginčijamame Sprendime pažymėjo atsakovas – įstatymų leidėjas asmens teisę kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje sieja su asmens teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas F. J. O. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (Įstatymo 10 str.), ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje taip pat yra neteisėtas (23 straipsnio 6, 8 p.). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog atsakovo nustatyta aplinkybė dėl pareiškėjo F. J. O. neteisėto atvykimo ir neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, sudarė pagrindą atsakovui nenagrinėti pareiškėjų prašymo leisti pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti iš esmės.

Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 padarytomis išvadomis – kad Įstatymo 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, nes priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjų nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės. Administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos ir jos sūnaus įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos teisėtumo ir pagrįstumo ir Įstatymo 28 straipsnio nuostatos buvo aiškinamos kartu su Įstatymo 128 straipsnio nuostatomis bei, įvertinus išskirtines tos bylos aplinkybes, padaryta išvada dėl Įstatymo 28 straipsnio nuostatų taikymo išimčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjo F. J. O. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 pateiktas Įstatymo 28 straipsnio aiškinimas nėra aktualus ir juo pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pagrįstai.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas F. J. O. turi teisę gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę pareiškėją R. B., su ja susilaukė vaiko. Nurodo, kad pareiškėjų santuokos sudarymo faktą patvirtina Vilniaus Stačiatikių Šv. Paraskevės parapijos išduoti dokumentai.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjų prašymas leisti pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nebuvo nagrinėtas iš esmės, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas F. J. O. į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje gyvena neteisėtai, todėl pareiškėjų argumentai dėl pareiškėjo F. J. O. teisės gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu nebuvo ir neturėjo būti nagrinėti, kadangi šios aplinkybės vertinamos nagrinėjant prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje iš esmės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 3.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas yra santuokos įrodymas. Byloje nėra ginčo, kad toks įrodymas atsakovui pateiktas nebuvo. Pareiškėjai taip pat nepateikė įrodymų, kad jie kartu susilaukė vaiko. Byloje yra duomenys apie pareiškėjos R. B. vaiką, tačiau duomenų, kad pareiškėjas F. J. O. būtų šio vaiko tėvas, byloje nėra.

Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjai prašyme atsakovui ir procesiniuose dokumentuose teismui dėsto argumentus, susijusius su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo F. J. O. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra būtų pradėta, todėl teismas neturi teisės vertinti dar neįvykusių administracinių veiksmų bei nepriimtų administracinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pareiškėjo F. J. O. galimybėmis likti Lietuvos Respublikoje, nes tai nėra šios administracinės bylos dalykas.

Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, aiškūs ir pakankami argumentai bei įrodymai, kurių pagrindu priimtas ginčijamas administracinis aktas ir nors Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjams šia teise pasinaudoti. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šioje nutartyje konstatuota, kad atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai nurodė, jog įstatymų leidėjas asmens teisę kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje sieja su asmens teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, o nustačius, kad pareiškėjas F. J. O. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tai sudarė pagrindą nenagrinėti pareiškėjų atsakovui pateikto prašymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyto argumento pakako ginčijamam Sprendimui pagrįsti ir atsakovo priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų F. J. O. (F. J. O.) ir R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan