A-575-815-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-815/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00836-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 9), prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. Z8-86(1) jam paskirtą nuobaudą – uždarymą 5 paroms į baudos izoliatorių. Pareiškėjas teigė, kad nuobauda jam buvo paskirta nepagrįstai, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kadangi neįvertino D. J. parodymų, jog jis apsiriko atpažindamas pareiškėją iš nuteistųjų kartotekos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas jo skundo teiginius atmetė nemotyvuodamas, o Vilniaus PN netinkamai atliko tarnybinį tyrimą, neobjektyviai įvertino informaciją bei padarė šališkas išvadas ir nepilnai surinktą medžiagą perdavė Kalėjimų departamentui.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN paaiškino, kad tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog 2013 m. sausio 3 d. po 23.00 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-406 prie D. J. priėjo nuteistieji H. J., V. M., O. G., A. D., D. G., G. R. ir A. C. (A. C.) bei liepė jam išeiti iš gyvenamosios patalpos, nes jis yra žemesnės kastos nuteistasis, taip pat grasino jį sumušti, jeigu jis neišeis. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas tokiu savo elgesiu, t. y. lankydamasis patalpoje, kurioje negyvena, ir grasindamas fiziniu smurtu nuteistajam D. J., pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 8 punkto bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punkto reikalavimus. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad tarnybinio tyrimo metu, be kita ko, buvo gauti dviejų nuteistųjų paaiškinimai, kad ir pareiškėjas G. R. buvo su kitais nuteistaisiais 2013 m. sausio 3 d. apie 23.10 val. grasinant nuteistajam D. J.. Atsakovas teigė, kad skundžiamas Vilniaus PN direktoriaus nutarimas buvo priimtas įvertinus visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei tarnybinio tyrimo metu surinktą dokumentinę medžiagą, o pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjus su pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, buvo nustatyta, jog 2013 m. sausio 3 d. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai gavo Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo A. Č. tarnybinį pranešimą Nr. 43-1-25, kuriame pranešama, jog 2013 m. sausio 3 d. apie 23.45 val. 7-o būrio nuteistasis D. J. atsisakė gyventi jam paskirtame būryje. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyrius dėl minėto įvykio atliko tarnybinį tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 3 d. po 23.00 val. lankėsi gyvenamoje patalpoje Nr. 1-406, kurioje negyvena, priėjęs prie nuteistojo D. J. lovos kartu su kitais septyniais nuteistaisiais liepė jam išeiti iš gyvenamosios patalpos, nes jis yra žemesnės kastos nuteistasis, o jeigu neišeis, pareiškėjas grasino jį sumušti. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 8 punkto bei Taisyklių 73.11 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu buvo apklausti ir kiti nuteistieji, kurie patvirtino minėtas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl faktas, kad nuteistasis D. J., po įvykio atpažinęs pareiškėją iš nuteistųjų kartotekos, vėliau teigė suklydęs ir atpažinęs ne pareiškėją, vertintinas kritiškai, kadangi jam galimai buvo daromas spaudimas atsisakyti savo parodymų. Kalėjimų departamentas taip pat akcentavo, kad pats pareiškėjas po nagrinėjamo įvykio praėjus vos 4 dienoms teigė neprisimenąs, kur buvo 2013 m. sausio 3 d. ir kodėl buvo kažkur užėjęs, tuo tarpu kiti kartu su pareiškėju minėtame įvykyje dalyvavę nuteistieji pripažino padarę nusižengimą. Kalėjimų departamentas papildomai pažymėjo, kad į pareiškėjo skundą dėl jam paskirtos nuobaudos atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 92–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas pažymėjo, kad sisteminė teisės normų analizė ir visapusiškas bylos įrodymų ištyrimas leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto draudimo reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis bei Taisyklių 73.11 punkto nuostatos nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo veiksmus, už kuriuos jis buvo nubaustas, neabejotinai patvirtina pareigūno R. U. teisme duoti parodymai, D. J. 2013 m. sausio 3 d. ir 2013 m. sausio 4 d. paaiškinimai, A. T. 2013 m. sausio 7 d. paaiškinimai, taip pat kitų dviejų tiesiogiai nagrinėjamą įvykį stebėjusių nuteistųjų paaiškinimai, kuriuose, praėjus nedaug laiko po incidento, jie patvirtino, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 3 d. apie 23.00 val. buvo patalpoje Nr. 406 kartu su kitais nuteistaisiais. Teismas kritiškai vertino ir nesivadovavo D.

J. 2013 m. liepos 17 d. kardinaliai priešingu paaiškinimu ankstesniems jo parodymams, nes jo pateikimo atsakovui data sutampa su ginčo nutarimo priėmimo data, todėl manytina, jog jam galėjo būti daromas spaudimas pakeisti paaiškinimą. Teismas akcentavo, kad šią išvadą patvirtina ir pareigūno R. U. liudijimas teisme, jog D. J. minėjo, kad jis yra prašomas atsisakyti parodymų. Teismas pabrėžė, kad abejoti pareigūno liudijimo tikrumu ir nešališkumu nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, kad A. T. pirminiai paaiškinimai laikytini tiksliais, kadangi jie pateikti praėjus trumpam laikui po incidento.

Be to, nurodė, kad vaizdo įrašų nenagrinėjimas tyrimo metu neturėjo esminės reikšmės, nes pareiškėjo anksčiau nurodytų teisės normų pažeidimui įrodyti ir pagrįsti užteko kitų surinktų įrodymų – būtent surinktų D. J. ir kitų nuteistųjų bei Vilniaus PN darbuotojų paaiškinimų. Teismas, remdamasis vidiniu įsitikimu, pagrįstu išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, sprendė, kad ginčo nutarimas yra pagrįstas teisės aktais, motyvuotas, todėl atitinka VAĮ reikalavimus, nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę skirti nuobaudas, o pareiškėjui paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, ji yra adekvati padarytam pažeidimui.

III. Pareiškėjas G. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103–104), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. Z8-86(1) bei Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 22 d. nutarimą Nr. 2S-516. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, kadangi neapklausė visų su nagrinėjamu įvykiu susijusių liudytojų, taip pat netinkamai vertino byloje surinktus duomenis ir liudytojų parodymus.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 128–130) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas nurodo, jog sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus. Atsakovas taip pat pažymi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. Z8-86(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. 2S-516 teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo ginčijami Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. Z8-86(1) bei Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. 2S-516 yra teisėti ir pagrįsti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. Z8-86(1) (b. l. 26), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 2013 m. sausio 3 d. apie 23.10 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-406 grasino panaudoti fizinį smurtą nuteistojo D. J. atžvilgiu bei lankėsi patalpoje, kurioje negyvena, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalies 8 punktą bei Taisyklių 73.11 punktą, buvo skirta nuobauda – uždarymas 5 paroms į baudos izoliatorių.

BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Tuo tarpu BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktu, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių duomenų (b. l. 25, 28–43) matyti, jog 2013 m. sausio 3 d. apie 23.45 val. 7-o būrio nuteistasis D. J. pareiškė, kad atsisako būti jam paskirtame būryje, nuteistajam buvo duotas nurodymas eiti į paskirtą 7-ą būrį, tačiau jis kategoriškai atsisakė vykdyti duotą nurodymą. Siekiant išsamiai ir visapusiškai ištirti minėto įvykio aplinkybes, buvo atliktas tarnybinis tyrimas (2013 m. sausio 14 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-12), kurio metu nustatyta, kad 2013 m. sausio 3 d. apie 23.10 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-406 nuteistasis D.

J. gulėjo lovoje ir prie jo priėjo nuteistieji H. J., V. M., A. T., O. G., A. D., D. G., A. C. ir pareiškėjas G. R. bei liepė jam išeiti iš gyvenamosios patalpos, nes jis yra žemesnės kastos nuteistasis, kadangi valgė maistą iš indų, iš kurių valgo II-o gyvenamojo korpuso nuteistieji. D. J. atsisakius išeiti iš patalpos, minėti nuteistieji pradėjo grasinti, jog jį sumuš, o V. M. ir A. T., panaudodami jėgą, ištempė D. J. iš lovos. A. T. paėmė D. J. priklausančius daiktus ir išmetė į koridorių. H. J. paėmė iš spintelės peilį ir pradėjo eiti link D.

J. bei grasinti, jog jį papjaus, tačiau kiti nuteistieji sulaikė H. J.. Tada A. T. ir A. C. išstūmė D. J. į koridorių. Pabrėžtina, jog patys nagrinėjamame įvykyje dalyvavę nuteistieji A. T. ir O. G. savo 2013 m. sausio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės patvirtino minėtas įvykio aplinkybes (b. l. 34, 38). Be to, tarnybinio tyrimo metu buvo gauti dar dviejų tiesiogiai nagrinėjamą įvykį stebėjusių nuteistųjų rašytiniai paaiškinimai, kurie taip pat patvirtina minėtas tarnybinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes (b. l. 42–43).

Nurodytas aplinkybes, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 74), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir Vilniaus PN pareigūnai R. U. bei A. Č. (bylos priedas su teismo posėdžio garso įrašu). Tuo tarpu pareiškėjas jam inkriminuotus pažeidimus iš esmės neigia argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamo įvykio metu jis įvykio vietoje nebuvo, o nuteistasis D. J. apsiriko atpažindamas jį iš nuteistųjų kartotekos. Tačiau, kaip minėta, šiuos pareiškėjo teiginius, be kita ko, paneigia kitų nagrinėjamame įvykyje tiesiogiai dalyvavusių ir jį stebėjusių nuteistųjų paaiškinimai, kurie iš esmės yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais duomenimis ir kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog jis jokių pažeidimų nepadarė ir nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje nebuvo. Taip pat kritiškai vertintinas nuteistojo D. J. ankstesniems jo parodymams priešingas 2013 m. sausio 17 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 49), kad jis apsiriko atpažindamas pareiškėją iš nuteistųjų kartotekos. Juolab kad jis prieštarauja kitų šiame įvykyje dalyvavusių ir tiesiogiai jį mačiusių nuteistųjų pirminiams rašytiniams paaiškinimams (b. l. 34, 42–43), be to, teismo posėdžio metu Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R.

U. nurodė, jog nuteistasis D. J. jam minėjo, kad yra prašomas atsisakyti parodymų (bylos priedas su teismo posėdžio garso įrašu). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka neabejotinai išvadai dėl pareiškėjo kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus daryti, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, plačiau dėl to nepasisako. Kartu pažymėtina, kad ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. Z8-86(1) yra priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį, todėl minėtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir surinktą dokumentinę medžiagą, taip pat nustatė, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra jokio pagrindo ją naikinti. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento 2013 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. 2S-516 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, taigi taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas